Reklama 2

„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Kaunas

Nukeliausime į seniausią Lietuvoje – Kauno – pilį. Dar viena šį miestą garsinanti vieta – Velnių muziejus. Pastarasis žymus tuo, jog yra vienintelis toks visame pasaulyje.

 

 

Kauno pilis

Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje, stovinti Kaune, antrajame pagal dydį šalies mieste. Mūrinės pilys Lietuvoje pasirodė XIV a. Jas statė vokiečių meistrai. XIV amžiuje pastatyta pirmoji mūrinė Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Jai buvo lemta tapti vienu svarbiausių atsparos taškų lietuvių kovose prieš kryžiuočius. Pastatyta XIII a. II pusėje Nemuno ir Neries santakoje. Buvo aptvarinio tipo, be bokštų, netaisyklingo keturkampio formos, užėmė apie 0,5 ha ploto. Pilies sienas sudarė dvi akmeninės kiautinės konstrukcijos mūro sienos. Vidinė – kalvoje, išorinė – apsauginiame griovyje – fosoje. Dėl svarbios strateginės padėties pilį daug kartų puldinėjo.

Tai, ką dabar pažįstame kaip Kauno pilį, yra 2-oji, po sugriovimų atstatyta pilis. Iki 1368 m. buvo sumūryta antroji pilis ant buvusios vidinių sienų pamatų. Jos kiemą juosė 3,5 m storio ir 9,5–12 m aukščio sienos. Visuose keturiuose pilies kampuose stovėjo flanginiai bokštai, du apvalaus, du – keturkampio pagrindo. Viduje išilgai sienų buvo įrengta medinė galerija šauliams pritaikyta šaudyti parako ginklais. Pilį juosė apsauginis griovys. Kauno pilis ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Tik 1404 m. galutinai atiteko lietuviams. 1409 m. buvo atsparos punktas rengiant žemaičių sukilimą ir karą prieš kryžiuočius.

Įdomu tai, kad, nepaisant to, jog pilis labai sena ir šiurpina baisiomis legendomis, ji kitokia negu kitos pilys. Nusileidus į požemius galime išvysti per projektorių vaizduojamą riterį, kuris reaguoja i žmonių judesius ir galiausiai savo kardą pakeičia krepšinio kamuoliu. Priėjus prie požemyje esančių grotų įsijungia bauginantis garso takelis bei tamsoje pasirodo švytinti riterio figūra. Kauno pilyje į ekspozicijas įvedamos interaktyvios programos modernizuoja ją, padaro patrauklesnę turistams bei apjungia mūsų praeitį ir dabartį.

Apie Kauno pilį sukurta daug legendų. Poemoje „Konradas Valenrodas“ Kauno pilį mini poetas Adomas Mickevičius. Kiti pasakojimai taip pat pilni paslaptingumo. Pasakojama, kad pilies šeimininkė karalienė Bona Sforza pilyje laikiusi kariuomenę, kuri vėliau prasmegusi po žeme ir nuo tos dienos laukianti, kada Kauną ištiksianti kokia nors didelė bėda, kad galėtų pasirodyti ir jį apginti. Senovėje žmonės kalbėdavo, kad naktimis iš po žemių girdisi karių kalbos, ginklų žvanginimas bei žirgų žvengimas.

Velnių muziejus

Dalis keliautojų savo išvykos neįsivaizduoja be apsilankymo muziejuose ar galerijose, tačiau nemaža dalis keliautojų muziejus aplenkia iš tolo – jiems ten apsilankymas pernelyg nuobodus.

Unikalus ir vienintelis pasaulyje – toks apibūdinimas tinka pristatant Velnių muziejų. Dabar jau plačiai pasaulyje žinoma kolekcija pradėta rinkti žymaus lietuvių dailininko, visuomenės veikėjo, profesoriaus Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966). Vieninteliame pasaulyje Velnių muziejuje saugoma per 3 tūkstančius velniukų – vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, suvenyrų, kaukių ne tik iš Lietuvos, bet net iš 70 pasaulio šalių. Kasmet jame lankosi tūkstančiai svečių, kuriems itin smalsu patiems pažvelgti į šią paslaptingą mitologinę būtybę. Velnių muziejuje rasite eksponatų, puikiausiai atitinkančių ir Jūsų pačių charakterį. Gyvuoja graži tradicija – svečiai gali muziejui padovanoti velniuką.

Muziejų sudaro du pastatai: Velnių muziejus (atidarytas 1965 m.) ir dailininko A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus (atidarytas 1966 m.).

Pirmajame Velnių muziejaus aukšte pateikiami jo pradininko A. Žmuidzinavičiaus kūriniai, sudarę pagrindinį pirminės kolekcijos branduolį. Pastarajam būdingas grynai lietuviško velnio archetipo perteikimas. Parodomos žmonių grumtynės su velniu, jodinėjimas jam „ant sprando“. Netrūksta ir sarkazmo kupinų juokingų scenų.

Laiptai tarp muziejaus aukštų papuošti makabriškais raižiniais, dideliais paveikslais ir šiai savotiškai subkultūrai būdingomis karikatūromis. Pusrūsyje yra velnių tema dekoruota kavinė.

Antrajame aukšte eksponuojami drožiniai iš medžio – daugiausia slavų tautų.

Viršutiniame, trečiajame, muziejaus aukšte eksponuojama „velniava“ iš buvusios TSRS teritorijos – nuo Armėnijos iki pat Jakutijos. Slaviškos kilmės (rusų, lenkų, ukrainiečių) velnių vaizdavime įžvelgiama bendrų bruožų – pasikartojanti amžina grumtynių su žmonėmis tema. Slavų tautų folklore velnias užima svarbią vietą – valstiečiai buvo priversti nuolat gintis nuo jo piktų užmačių. Kalbama, kad velniai ypač mėgo krėsti pokštus pirtyse, kuriose žmonės buvo nesunkiai užpuolami.

Pristatomi daugiausia vyriškos giminės velniai, kurie perteikiami įvairiais būdais. Dauguma jų yra tiesiog meno kūriniai, tačiau dalis pavaizduota kasdienio naudojimo namų apyvokos daiktuose bei rakanduose: riešutų spaustukai, lėkštės, žarstekliai, pypkės, peleninės ir pan.

Daugiausia velnių statulėlių pagaminta iš medžio, akmens ir keramikos, o atvaizdai nutapyti ant šilko bei drobės. Kai kurie parodomi tradiciškai – su ragais, kiti uodeguoti, gauruoti. Meno dirbinių kolorite dominuoja juoda ir raudona spalvos. Greta pateikiami eksponatai iš Meksikos, Kubos ir Japonijos.

Velnių muziejuje rengiamos karikatūrų, fotografijų, Užgavėnių kaukių parodos. Pagrindiniai muziejaus lankytojai yra moksleiviai bei užsienio turistai iš Lenkijos, Čekijos ir Rusijos. Per metus Velnių muziejų aplanko per 30 tūkst. lankytojų.

 

Parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Informacijos šaltiniai:

lt.wikipedia.org;

visit.kaunas.lt

Nuotraukos iš lt.wikipedia.org

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode