Romas

Jūs esate Dievo vaikai

Apaštalas Paulius į Kristų tikinčius ir pakrikštytus žmones vadina Dievo vaikais. Viename laiške jis rašo: „Jūs visi esate Dievo vaikai, tikėdami į Jėzų Kristų. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3,26).

Krikštas panaikina tarp žmonių esančius neesminius skirtumus ir visus suburia į vieną Dievo šeimą. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3,28).

Po Jėzaus Kristaus vėliava susibūrusią Dievo šeimą mes vadiname Bažnyčia. Didelė privilegija, o drauge ir didelė atsakomybė šiai šeimai priklausyti. Priklausydami Dievo vaikų šeimai, mes užsitikriname, kad tapsime amžinojo gyvenimo paveldėtojais. Tačiau tai neįvyks savaime, tarsi krikštas būtų panašus nusipirktam bilietui į traukinį: įsigijai jį ir jau beveik garantuota, kad pasieksi tikslą. Krikštas mus padaro Dievo vaikais ir garantuoja, kad Šventoji Dvasia padės mums siekti tikslo, tačiau reikės ir asmeninių pastangų.

Kartą Jėzus labai aiškiai nurodė, ko reikės tiems, kurie norės sekti paskui jį. Jėzus kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9,23).

Taigi, pirmasis reikalavimas, norint būti Dievo vaiku yra išsižadėjimas savimeilės ir visų netvarkingų norų. Kas netvarkingai myli save ir klauso savo užgaidų, tuo pačiu pasmerkia save būti ne Dievo, bet pasaulio vaiku. Nuo ryto iki vakaro mes esame atakuojami daugybės norų ir ne visi jie yra palaimingi. Dievo vaikui reikia pastoviai spręsti, kas ateina iš Dievo, o kas iš piktojo. Tai padaryti nesunku tiems, kurie gerai pažįsta tai, ko mokė Jėzus.

Norint ištikimai sekti paskui Jėzų, reikia kasdien nešti savo kryžių. Kasdienis kryžius gali būti mūsų pareigos: mokymasis, darbas; kryžius yra žmonių nedraugiškumas, piktos, mus žeidžiančios kalbos. Sunkus kryžius yra ligos, artimųjų žmonių mirtys etc. Savo kryžius galime nešti pikti, bet galime Jėzaus pavyzdžiu savo kasdienius kryžius, Dievui padedant, nešti labai ramiai.

Labai naudinga dažnai žvelgti į Jėzų, nešantį kryžių į Kalvarijos kalną. Jis nešė mūsų nuodėmių kryžių, nes mus mylėjo ir norėjo mus išlaisvinti iš blogio ir padaryti Dievo mylimais vaikais.

Jėzus dar pasakė vieną labai svarbią mintį, kad nereikia būti bailiai susirūpinusiems dėl savo gyvybės. Jis kalbėjo: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, o kas pražudytų dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ ( Lk 9,24).

Bažnyčia ypač gerbia kankinius, kentėjusius ir mirusius už tikėjimą, nes jie liudija apie jų herojišką ištikimybę Evangelijai. Į jų tarpą įsirikiuoja ir Lietuvos kankiniai, kaip antai, arkivysk. Teofilius Matulionis, net tris kartus už tikėjimą ėjęs katorgos keliais, vysk. M. Reinys, miręs Vladimiro kalėjime ir daugelis kitų.

Mūsų dienomis rizikuoja už tikėjimą prarasti gyvybę Irako ir kitų šalių krikščionys, kurie yra prievartaujami atsisakyti savo tikėjimo.

Tikėkimės, kad mums nereikės patirti panašios prievartos, tačiau nė vienas Dievo vaikas negali tikėtis, kad dėl savo tikėjimo niekada nebus pažemintas ir nepatirs didesnių ar mažesnių išmėginimų. Todėl reikia iš pat jaunystės mokytis visose sunkenybėse nelikti vienam, bet remtis Šventosios Dvasios pagalba.

Arkivysk. S. Tamkevičius


Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode