Reklama 1

Milžiniška minia šventųjų

Visų šventųjų šventės homilija

Lapkričio mėn. 1 – ąją dieną katalikiškas pasaulis švenčia Visų šventųjų iškilmę. Katalikų Bažnyčioje šalia Jėzaus Kristaus ir Švč. M. Marijos kulto labai svarbią vietą užima šventųjų kultas. Šventųjų nestatome vienoje eilėje su Jėzumi, bet juos gerbiame, kaip žmones, leidusius Evangelijai nušviesti jų gyvenimą ir atsiliepusius į kvietimą: „Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.

Šventieji – tai gyva Kristaus Evangelija, kurią gali skaityti net bemokslis žmogus. Kai kuriuos šventuosius Bažnyčia kanonizuoja ir leidžia viešai juos gerbti. Lietuvoje ypač gerbiame šv. Antaną, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir kitus šventuosius. Žmonės šventųjų pavyzdžiu bando sekti Jėzų Kristų. Ne seniai palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Teofilius paliko ištikimybės Dievui pavyzdį net didelių išbandymų metais.

Šventasis Raštas kalba apie nesuskaičiuojamus šventuosius, kurie randasi Dievo akivaizdoje. Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje rašo: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui, sėdinčiam soste ir Avinėliui!“ (Apr 7).

Visi pakrikštytieji žmonės yra pašaukti į šventumą. Mes turime siekti būti panašūs į Kristų, tačiau visuomet lieka galimybė, kad dėl prigimties silpnumo galime klysti. Juk Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį ne dėl teisiųjų, bet dėl nusidėjėlių. Atėjo ieškoti, kaip tas gerasis ganytojas, ir tos vienos pražuvėlės avelės.

Apaštalų laikais visi pakrikštytieji buvo vadinami šventaisiais, nes jie per Krikštą buvo pažymėti Kristaus, Dievo Avinėlio antspaudu. Dabar mes nedrįstame save taip vadinti, kadangi mūsų sąmonėje šventumas siejasi su moraliniu švarumu. O kurie iš mūsų galėtume apie save mąstyti esantys taip tobuli? Mes visi jaučiamės pilni nuodėmės dėmių ir, kaip tas šventykloje besimeldžiantis muitininkas, galime tik melsti Dievo gailestingumo.

Neteisūs yra Bažnyčios kritikai, kurie piktinasi, kaip, girdi, kunigai ar katalikai pasauliečiai gali nusidėti, jeigu jie tiki į Dievą. Jie sako, kam reikalingas tikėjimas, jei jis neapsaugo nuo nuodėmės. Nei Dievas, nei tikėjimas į Dievą nepanaikina žmogaus laisvos valios ir galimybės rinktis tarp gėrio ir blogio, nepanaikina galimybės nusigręžti nuo mylinčio dangaus Tėvo. Tačiau Dievas tikinčiam ir jį mylinčiam žmogui rodo išeitį - galimybę net po didžiausio nuopuolio prisikelti ir vėl gyventi Dievo vaiko vertą gyvenimą.

Apaštalas Jonas savo regėjime girdėjo atsakymą, kas yra tie Dievo akivaizdoje surinkti žmonės, kurių nebuvo galima suskaičiuoti. „Jie atėjo iš didelio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje“. Štai atsakymas, kurio mums reikia. Žemė yra didelio sielvarto šalis, kurioje dorybė yra persipynusi su nuodėme, karžygiškumas su niekšybe, šventumas su nuodėme. Krikšto antspaudu pažymėtieji gyvena ne danguje, bet šioje sielvarto žemėje, todėl visuomet lieka galimybė parpulti ir susižeisti. Tačiau mūsų dideliam džiaugsmui mes žinome, kad parpuolę galime prisikelti ir savo supurvintus apsiaustus išbalinti Avinėlio kraujyje. Ši galimybė nėra mūsų užsitarnauta, bet tiesiog Dievo dovana. Dievo gailestingumo dovana.

Kol gyvename žemėje, mes neturime teisės apie save mąstyti, jog esame tobuli ir šventi. Tai būtų didelė puikybės nuodėmė. Mes, Adomo ainiai, esame gimtosios nuodėmės sužeisti, nešiojame savyje tarsi atvirą žaizdą, bet nuolankiai pasitikime Dievu, kad jis padės mums išstovėti gėryje, o jei suklysime, padės prisikelti. Pati geriausia iš visų žmonių, Dievo labiausiai apdovanota Švč. M. Marija šlovino Dievą ne dėl savo tobulumo, bet todėl, kad Dievas pažvelgė į jos nuolankumą, mažumą ir joje sukūrė nuostabių dalykų.

Evangelija kviečia ir mus būti tokiais mažais ir nuolankiais, kokia buvo Švč. M. Marija, nes tuomet atsiranda tikrumas, jog būsime nušviesti Dievo šviesa ir apdovanoti Aukščiausiojo jėga.
Visų šventųjų šventė mus, gyvenančius didelio sielvarto žemėje, kviečia niekuomet nenusiminti, nepasimesti, kai yra sunku, bet visiškai pasitikėti Dievu, kuris vienintelis gali mus išvesti iš nuodėmės tamsos į Dievo vaikų orumo vertą gyvenimą. Šitoks pasitikėjimas gražiausiai pagarbina Dievą, panašiai kaip vaiko pasitikėjimas labiausiai pradžiugina tėvus.

Mišių aukoje prisiminkime gyvuosius, kad jie siektų šventumo ir mirusiuosius, kad Dievas būtų jiems gailestingas ir priimtų juos į savąsias padangtes.

Kard. Sigitas Tamkevičius

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode