Reklama 2

Taikdariai nėra pacifistai

Pagarbiai,„Malonė, gailestingumas ir ramybė“ – tai žodžiai, įrašyti arkivyskupo Gintaro GRUŠO ganytojiškame herbe. Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštališkąjį administratorių, LVK pirmininką bei Vilniaus arkivyskupą metropolitą apie karus ir taiką, priešus ir artimus, mus ir pabėgėlius, klausinėjome Šilinėse, tądien, kai meldėme malonių taikdariams bei tėvynės kariams, taip pat ir persekiojamiems, kalinamiems, kenčiantiems, žūstantiems dėl Kristaus ir tikėjimo...

Nūdien vienur ir kitur vykstant karams, galim išgirsti: „Ai, susitvarkys jie be mūsų pagalbos, nesikiškim!..“ Tai romumo ir taikdarystės ar egoizmo ženklas? Kokia turi būti krikščionio pozicija?

Taikdariai nėra pacifistai. Pažvelkime į žodį taikdariai. Jis reiškia – kažką darai ir nesėdi, nelauki, o turi savo tikslą – taiką – ir visa darai, kad ją užtikrintum. Todėl kariai turi taip pasirengti, kad ne tik apgintų, bet ir atbaidytų norinčius pulti. Tad visų pirma – parengtis. Šitai irgi yra taikos „darymas“. Kita vertus, jeigu kas nors neteisėtai puola, reikia būti pasiruošus apginti ir save, ir kitą. Kai skriaudžiamas silpnesnis, teisingumas reikalauja neleisti mušti ar apvogti silpnojo, bet įžengti į tą situaciją ir sustabdyti, ypač jei turi galią tai padaryti. Mūsų kariai pasiruošę apginti artimuosius, šeimas, savo šalį, ir tas pasirengimas – tai galimybė veikti ir užtikrinti, jog bus taika.
Viename ekumeniniame renginyje mane užkalbino pastorė iš Vokietijos, aktyviai užsiimanti pacifistine veikla. Sužinojusi, kad esu kariuomenės ordinaras, ji paklausė: „Vyskupe, esu protestantų pastorė, dirbu vardan to, kad nebūtų karo, kad net ginklų nepardavinėtų ir būtų taika. Kokia jūsų, kaip kariuomenės ordinaro, svajonė?“ Jai atsakiau tai, ką noriu pasakyti ir jums. Ginklų nebuvimas neužtikrina taikos. Lietuvių kalboje yra labai gražus skirtumas tarp 
taikos ir ramybės. Tikra taika atsiras, kai kiekvienoje širdyje įsiviešpataus Dievo ramybė – susitaikinimas su Dievu ir vienų su kitais. Jei apsiginklavusių ir ginti pasiruošusių karių širdys bus ramios, tuomet turėsime taiką, nes jei vadinamųjų priešų širdyse bus ramybė, įsiviešpataus ir taika. Kai evangelizuojame – išties trokštame ramybės kiekvienai širdžiai. Gyvenimas Dievo palaimoje – tai buvimas Jo ramybėje. Žydai sakytų: esame pakviesti į šabą, t. y. ilsėtis Viešpaties ramybėje. Tai palaima.

Ar asmeniškai bendraujate su kariais?

Taip, ir jų yra visokių, kaip ir bet kokioje profesijoje ar tarnystėje. Tačiau karių parengimas juos formuoja misijai – kartu dirbant gerai įvykdyti jiems duotą užduotį. Mūsų profesionalioje kariuomenėje daug pasišventusių patriotų. Kai pradėjau kariuomenės ordinaro tarnystę, teko aplankyti ir susipažinti su visais kariuomenės daliniais. Vienos grupės vadas priėmė mane savo kabinete sakydamas: „Vyskupe, jūs turite savo altorių, o čia yra mano altorius“ ir parodė sienelę su mūsų partizanų vadų nuotraukomis. Tie žmonės savo aukos dvasia, tėvynės meile jam nurodo kelią. Tarp karių yra ir giliai tikinčių žmonių, pasiruošusių aukotis Dievui bei tėvynei. Tai teikia vilties.
Na, o kalbant apie šauktinius, pirmoji grupė – savanoriai, atėję iš vidinio užsidegimo, kiti – visos visuomenės atspindys. Karinis pasirengimas jiems duoda ne tik karinės praktikos, bet ir žmogišką, dvasinį išsilavinimą. Mūsų krašte tai išties pakelia pilietinį sąmoningumą.
Prieš keletą metų išsiuntėme klierikus į specialiai jiems parengtą karinio pasirengimo kursą. Jau kitą dieną po jų išvykimo įsitikinau, kad padarėme teisingą sprendimą. Aukojau jiems šv. Mišias ir stebėjausi, kaip per dvi dienas tie vyrai pasikeitė. Liturgijoje jie garsiai ir aiškiai atsakinėjo į maldas, o kai grįžo į seminariją – valyti koridorius ar dirbti kitus darbus neatrodė taip sudėtinga, kaip anksčiau. Ketinome ir šįmet formuoti tokią klierikų grupę, bet kariuomenės pasirengimas priimti šauktinius yra didelis ir, žinoma, pirmaeilis iššūkis, todėl šiuos planus atidedame vėlesniam laikui.

Gyvename parengtyje ir esame pasaulyje vykstančių skaudžių įvykių, karų stebėtojai. Kaip anuomet kentėjo mūsų tauta, taip dabar kenčia broliai įvairiuose pasaulio kraštuose. Atrodo, vis dažniau vienintelis kelias sekti Kristumi – kankinystė?

Daugybė krikščionių persekiojami, patiria smurtą, kankinystę dėl savo tikėjimo. Matome, kas vyksta Irake, Sirijoje, Artimuosiuose bei Tolimuosiuose Rytuose, Afrikoje. Negalime pamiršti taip pat ir persekiojimo, patiriamo Vakarų pasaulyje, kuris nukreiptas prieš krikščioniškas vertybes, pvz., šeimos ar bioetikos klausimais. Puolama prieš tuos, kurie pasisako už šeimą, sudarytą tarp vyro ir moters. Tai subtili diskriminacija. Turime apie tai kalbėti, neleisti pasauliui nutylėti fakto, kad krikščionys išstumiami kai kur iš savo kraštų, kai kur marginalizuojami savo visuomenėse. Taip pat ir Irake kankinystė vyksta tik dėl to, kad jie – krikščionys. Kai kuriuose kraštuose vos ištaręs Jėzaus vardą gali prarasti gyvybę.
Neturėtume ieškoti galimybės tapti kankiniais. To iš mūsų niekas neprašo. Gerą pavyzdį savo gyvenimu parodė II a. pradžios kankinys šv. Ignotas Antiochietis, laiške Romos krikščionims rašęs: „Atleiskite man, broliai, netrukdykite man laimėti gyvenimą, nenorėkite, kad likčiau gyventi. <...> Aš esu Dievo grūdas ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau tyra Kristaus duona.“ Tuo metu atsirado žmonių, kurie su užsidegimu norėjo tapti kankiniais, jie leidosi suimami, bet vėliau atsižadėjo tikėjimo, kad išsaugotų sveiką kailį... Tačiau šv. Ignotas slapstėsi, kad išliktų gyvas laisvėje, o suimtas darė viską, kad tik neišsižadėtų tikėjimo. Panašių dalykų vyko mūsų tautos istorijoje per 50 okupacijos metų. Pogrindžio kunigai ir seselės slapstėsi, dirbo Bažnyčiai, o suimti koncentracijos stovyklose, kalėjimuose, išlaikė tikėjimą ir tapo liudytojais. Tai reiškia, kad ir šiandien neturime pulti į kankinių eiles, bet priimti tuos sunkumus, kuriuos gauname, parodyti, kad tai vyksta, ir netylėti.

Popiežius Pranciškus paprašė tikinčiųjų visoje Europoje priglausti pabėgėlius ir jų šeimas. Ar šis Šventojo Tėvo paraginimas išgirstas Lietuvoje?

Popiežiaus kvietimas yra nuosekli jo mokymo dalis. Paskelbęs Gailestingumo metus jis kviečia išeiti iš savęs, eiti į pasaulį, o ten, kur matome, kad reikia pagalbos ir gailestingumo darbų, – padėti. Žmonės bėga nuo persekiojimų, kad išsaugotų gyvybę, ir nepriklausomai nuo to, ar jie mūsų tautiečiai, ar kitataučiai, kitų tradicijų išpažinėjai, mes siekiame atverti jiems savo širdis dėl Jėzaus meilės.
Vilniuje jau anksčiau priėmėme tris pabėgėlių šeimas; Pabradėje yra Užsieniečių registracijos centras; čia parapija drauge su tuo centru organizuoja renginius, kad ten esantys žmonės integruotųsi į bendruomenę. Viena didžiausių Pabradėje gyvenančių grupių – vietnamiečiai. Saleziečių bendruomenė nutarė į Vilnių atsiųsti du vietnamiečius kunigus. Jie aptarnauja savo tautiečius, be to, išmoko lietuviškai. Dievas pasirūpina!

Tikrasis teisingumas, – sakė popiežius Pranciškus, – padaryti žmogui ir tautai tai, ko norėčiau, kad būtų padaryta man ir mano tautai. Kaip atleisti ir priimti skriaudėjus? Kaip mylėti... net priešus?

Dievas – labai geras pedagogas. Geriausias būdas išmokti atleisti yra pirmiausia pastebėti, kiek mums patiems reikia atleidimo ir kokie esame trapūs bei nuodėmingi. Per kiekvienas Mišias prabėgame sakydami: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“ ir taip įsibėgėjame, kad ne visada leidžiame širdžiai pamatyti, ką iš tiesų tie žodžiai reiškia. Supratę, kiek mums reikia atleidimo, patys lengviau atleidžiame. Turime kuo daugiau naudotis Atgailos ir Sutaikinimo sakramento malonėmis. Kuo dažniau einame išpažinties ir patiriame Dievo gailestingumą, tuo aiškiau suprantame, kad jei Dievas gali atleisti, tuomet ir patys sau, o vėliau ir kitiems atleisime. Tai nelengvas kelias, nėra magiškos formulės, kurią sukalbėjus dingsta skausmai ir žaizdos. Atleidimas – tai procesas, kurį turime dažnai kartoti, – juk ir mums kas dieną reikia atleidimo.

Krikščionių nevienybė – tai dar viena taikos žaizda. Ir ji yra ne tik tarp įvairių denominacijų krikščionių – ir pačioje Bažnyčioje juntamas skaldymosi kartėlis... Tai gėda, kurios norisi išsižadėti, ir tikras papiktinimas, trukdantis mūsų liudijimui. Kas yra tikroji vienybė? Koks kelias į ją veda?

Bažnyčią jungia trys pagrindiniai saitai: tikėjimas, kurio išpažinimo formuluotę turime ir kartojame,sakramentai ir bažnytinė valdžia. Su ortodoksais tik trečiojoje srityje randame nesutarimų, bet pripažįstame vieni kitų sakramentus ir tikėjimo išpažinimas toks pats. Su kai kuriomis protestantų Bažnyčiomis yra ir sakramentinių skirtumų, bet kita tikėjimo išpažinimo dalis ta pati. Taigi, šiose srityse vyksta gydymas, siekiame išlaikyti tikėjimą, sakramentuose atrasti Viešpaties veikimą ir per dialogą, bendrystę ieškoti vis glaudesnių saitų.
Krikščionių vienybė nėra tik priėjimas arčiau vienam prie kito. Sustoję ratu esame truputį atitolę vienas nuo kito, jei bandome prieiti – vienybės nesijaučia, tik judame ratu. Suartėjame tada, kai visi žengiame centro – Kristaus – link. Artėjimas prie Kristaus, ieškojimas tiesos maldoje ir teologijoje padeda priartėti ir vieniems prie kitų.

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode