Reklama 2

„Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat!“ (Mk 1, 15)

Sausio mėnesio abiejų paskutinių sekmadienių Evangelijos skaitiniuose pasakojama apie mokinių pašaukimo istorijas. Jei praėjusiame sekmadienyje išgirdome, kaip mokiniai patys ieško Jėzaus klausdami: „Mokytojau, kur gyveni?“ (Jn 1, 38), tai šio, paskutinio, sekmadienio Evangelijoje matome jau Jėzų, akylai ieškantį mokinių.

Jėzaus pirmoji žinia mokiniams ir kiekvienam geros valios klausytojui: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Atsivertimo aktas iš kasdienybės gyvenimo dulkių būtinas kiekvienam krikščioniui kiekvieną gyvenimo dieną, o atsivertimas be atgailos, tai kaip automobilis be raktų arba be variklio.

Taip jau sutapo, kad šių metų sausio mėnuo Lietuvoje tapo paženklintas nepilnamečių savižudybėmis: vos ne po dvi savižudybes per savaitę. Galop viską perpildė žinia apie nelaimę ant Nemuno kranto, kur savo gyvybės siūlą nutraukė net dvasininkijos luomo atstovas, turėjęs būti pirmutiniu ramsčiu, viltimi ir paguoda artimo kančiai ir skausmui.

Suprantama, ateis gavėnios metas (ir jis jau ne už kalnų), kai atgailausime už savo nuodėmes, netvarkingas mintis, žodžius ir veiksmus. Šiandien, kai visuomenė vis labiau įtraukiama į privatumo drabužį, kiekvienas stengiasi verčiau patylėti, nei ką nors išsitarti. Tačiau dauguma greit padrąsėja ir prisipildo „neregėta išmintimi“ tulžinguose interneto anoniminiuose pastebėjimuose. Ir vis tik šios skaudžios nelaimės Lietuvoje, kurios palietė pirmiausia nelaimėlį žmogų, šeimos narius, artimus ir bendražygius, turėtų būti ženklas ne pasmerkimui, o atgailos, maldos ir pasninko metui bendruomenėms, parapijoms, vyskupijoms ir šeimoms. Ir ne tik. Pirmiausia – kiekvienam iš mūsų. Gal per daug sudėjom vilčių į darbus, išorės pasaulį, pamiršdami žmogaus vidinį balsą ir dvasinį gyvenimą? Gal skubėję gyventi sustokime šventiems atsidūsėjimams ir susimąstymui, kokia mano gyvenimo ir pašaukimo tikroji prasmė? Jei Dievo karalystė yra jau čia, žemėje, koks mano vaidmuo šioje karalystėje?

Norėtųsi pasiūlyti mūsų Vyskupams ir Seimui su Prezidente priešakyje: ar neatėjo metas paaukoti Lietuvą Dievo beribiam gailestingumui meldžiant apsaugoti kraštą nuo beprasmiškų mirčių kelyje, savižudybės šmėklos, jaunimo narkomanijos ir visuotinio alkoholizmo bei nepilnavertiškumo jausmo?

Su Dievu galime viską atnaujinti ir pakeisti, be Dievo – nieko!

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Airija

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode