Reklama 1

Paminėtos gyd. S. Žilinskaitės 100-osios gimimo metinės

Užvakar Mažeikiuose paminėtos gydytojos Stefanijos Žilinskaitės 100-osios gimimo metinės. Ta proga Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje aukotos šv. Mišios, atidengta atminimo lenta prie namo, kuriame ji gyveno, Jablonskio g. 9, Mažeikių muziejuje surengtas prisiminimų vakaras.

Biografija

Stefanija Žilinskaitė g. 1919 spalio 2 d. Račių kaime, 1927-1931 m. mokėsi Žemalės pradinėje mokykloje. 1939 m. baigė Mažeikių gimnaziją. 1945 m. baigusi Kauno universiteto Medicinos fakultetą atvyko dirbti į Mažeikius chirurge, vėliau vadovavo chirurgijos skyriui. Visą gyvenimą dirbo Mažeikių ligoninėje, vėliau onkologe poliklinikoje. Specializavosi pilvo chirurgijoje, ji darė ir ginekologines operacijas, operavo skydliaukę, kojų venas, operuodavo patyrusius traumas. Apie 1957 m. kartu su chirurgu Vladu Burba pirmą kartą Lietuvoje užsiuvo durtinę širdies žaizdą jūreiviui iš Rygos, kuris peiliu į krūtinę buvo sušalotas Mažeikių autobusų stotyje.

S. Žilinskaitės pastangomis ir rūpesčiu Mažeikių ligoninės skvere buvo pastatytas paminklinis V. Burbos biustas. 1989 m. tapo katalikų moterų sambūrio vadove. Mirė 1996 m. spalio 25 d, palaidota Mažeikių kapinėse.

S. Žilinskaitė – nusipelniusi gydytoja chirurgė.

Pagerbta neeilinė asmenybė

Jau nuo rugsėjo 25 d. Mažeikių muziejuje eksponuojama gydytojos S. Žilinskaitės gimimo 100-mečiui skirta paroda. Lietinga spalio 2-oji buvo šios iškilios asmenybės gimtadienis. Ta proga Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje aukotos šv. Mišios ir pasimelsta už Stefaniją. „Gieda paukštis virš mūsų ir giedos. Gieda ir man ir tau“, – po Mišių skambėjo vargonų muzikos palydima be galo švelni bei prasminga giesmė. Vėliau gausus būrys kolegų, artimųjų bei Mažeikių miesto inteligentijos patraukė prie namo, kuriame S. Žilinskaitės gyeno.

Atminimo lentos gydytojai S. Žilinskaitei atidengimo ceremonijoje kalbėjo Mažeikių ligoninės direktorius Albinas Lidžius. Iškilmėse dalyvavo LR Seimo narys Kęstutis Bartkevičius, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorė Laima Nagienė, mero pavaduotoja Lina Rimkienė bei kiti. O simbolinę lentą atidengė S. Žilinskaitės dukterėčios Sigutė Džiugelienė ir Gražina Sadeckienė.

Po to šventė persikėlė į Mažeikių muziejų, kuriame vyko neeilinis prisiminimų vakaras.

Muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris ir muziejininkė Raimonda Ramanauskienė prisiminė, kad saugomos žinios apie šią asmenybę buvo labai menkos, bet palaipsniui medžiagos bei informacijos, muziejininkų bei gerų žmonių dėka, gausėjo.

Prisiminimais apie tuos laikus, kol dar buvo gyva jubiliatė ir jai artimi žmonės, pasidalino Laima Nagienė, gydytojas Sigitas Kaktys, buvusi kolegė Bronislava Viesulienė, chirurgas Gintaras Berenis, buvusių žinomų medikų sūnus K. Bartkevičius ir kiti.

„Ne tik puiki daktarė, bet ir puikus žmogus, ji spinduliavo ypatinga aura, grakščios ir ypatingos rankos, Stefanija mokė kaip reikia eiti „į žmogų“, ne vieną mediką išmokė chirurgijos meno, Mažeikiuose subūrė profesionalią ir draugišką chirurgų šeimą...“ – , tokiais ir kitokiais epitetais kalbėjusieji gana ilgai piešė gerbiamos gydytojos portretą. Po kai kurių pasisakymų skambėjo plojimai. Buvo prisiminti ir kiti iškilūs žmonės, kurie savo laiku buvo šalia arba kartu su S. Žilinskaite.

„Nėra nieko prasmingesnio ir brangesnio už gyvenimą“, – nuskambėjo mintis viename iš pasisakymų. Gydytoja S. Žilinskaitė ne tik pati labai mylėjo gyvenimą, bet ir atidavė visas jėgas bei žinias, kad ir kiti galėtų kuo ilgiau gyventi.

Prisiminimai

Žurnalistė Janina Zvonkuvienė, gyvenusi Mažeikiuose: „Prisimenu ir gydytoją Stefaniją Žilinskaitę. Šneki buvo. Kartą atsiliepėme į jos kalbą apie dušą... Kad ji maudosi po dušu iš mankštos grįžusi. Bene dar ir savas namas... Dabar sunku beįsivaizduoti tokį faktą, kad dušas tais laikais buvo kažkas tokio... Nebuvo dušų. Retai kas tai teturėjo. Labai retai. Prausdavomės plačiame dubenyje. Įsidrąsinau kieme, sodelyje už krūmų uždangos, praustis. Su drauge prašnekom, kaip gerai – dušas!.. O gydytoja Žilinskaitė atsiliepė taip, kad iki šiol prisimenu: atiduodu jums dušą, atiduodu namus, tik jūs duokit man savo metus... Tuomet ji jau buvo pagyvenusi. Ir jos draugės, kurios sportavo parke, taip pat pagyvenusios. Sportuodavome su labai pakilia nuotaika, su linksmais juokeliais. Net lietus netrukdydavo. Pagalvoju dabar: kaip šios gydytojos atsakingai žiūrėjo į savo darbą: palaikyti savo sveiką savijautą, sveiką nuotaiką. Dirbti ties tuo. Juk gydytojo darbas sunkus: vien aimanos ir aimanos. Ir kiekvieno paciento vos ne „smurtinis“ reikalavimas jam viską atlikti išskirtinai geriau...“

Algirdas PETRAVIČIUS

Birutės Šneideraitienės nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode