Sprogimas

L.Jagielienė: „Mano kūryba – tai, kas išgyventa“

Jeigu galėčiau surinkti į savo delną

Visą gyvenimo skausmą –

Surinkčiau ir nuskandinčiau jį laimės jūroje...

Jeigu galėčiau surinkti blogus gyvenimo prisiminimus,

Surinkčiau ir paskandinčiau gražaus gyvenimo vandenyne.

Jeigu galėčiau, surinkčiau visą patirtą nemeilę.

Ir paskandinčiau karštoje ir aistringoje meilės jūroje...

Padaryčiau... Netikit? Nes kažkur juk turi būti

Mano naujo gyvenimo kelias

Su skambančia Volungės giesme...

Liucija Strelčiūnaitė-Jagielienė (Volungėlė)

Posmas... Šalia jo nuotrauka – gal tai rasos lašas, rūkas virš upės, miško vingis, gėlės žiedas, rasų perlai ar kitas gamtos motyvas. Tai poetės, fotografės L. Jagielienės, kurią ir pakalbino „Būdas žemaičių“, kūryba.

Meniškos giminės pėdomis

Kalbėdama apie save Liucija didžiuojasi, kad pagal tėtį yra iš garsios vyskupo Juozapo Jono Skvirecko giminės – tėvelio mama buvo jo sesuo. Poetės ir prozininkės tėtis labai mėgo skaityti knygas, o tėčio brolis buvo garsus Pasvalio r. bibliotekininkas, net pelnęs geriausio bibliotekininko vardą, beje, po truputį rašė, kūrė eiles. Teta, kuri gyveno Palangoje, irgi eiliavo, nors buvo matematikos mokytoja, ir dabar dar parašo. Tokios aplinkos apsupta negalėjo tylėti ir Liucija – kūrybos daigeliai dygti pradėjo Mažeikiuose, besimokant 2-oje vid. mokykloje (dabar Gabijos gimnazija) pas šviesaus atminimo lietuvių kalbos mokytoją Vaidilutę Barvydienę. Jos paskatinta pateko ir į respublikinį konkursą, kur sėkmingai buvo įvertintas prozos kūrinys, pelnęs apdovanojimą.Taip ir prasidėjo. „Aš juk mažeikiškė, atvykau penkerių, kai mano tėvelį Vincentą Strelčiūną paskyrė vyriausiuoju finansininku į Mažeikių miesto mokesčių inspekciją. Mamai, dirbusiai Joniškėlio apylinkės sekretore, teko keisti darbą ir vykti paskui vyrą, čia ji dirbo parduotuvės darbuotoja“, – mintija literatė.

Prozoje aplinkinių gyvenimai

Atėjus polėkiui savo jausmus dažniausiai išliejanti posmuose, Liucija veiksmą išvysto ir prozoje. Kaip pati sako, proza turi būti išgyventa, viskas turi pereiti per jos širdį, suvokimo prizmę, mintis, o tada tie jausmai išsilieja į kūrinį. Juose atgarsius rado vaikų, kuriuos mokė, gyvenimai, mokyklos įvykiai arba iš dviejų vaikų likimų gimusi viena istorija, kartais pastūmėdavo ir mokytojų gyvenimai. „O temos įvairios – šeimos gyvenimas, įvykiai, įvairūs atsitikimai, šeimyninės dramos, neturtas. Atgarsius rado ir socialinės negerovės, kaip sunku išgyventi vaikams, kurių tėvai pirmenybę teikia buteliui, o ne vaikų maistui – tai pastebėdavau lankydama savo mokinius. Ypač būdavo sunku žiūrėti, kai vaikai palikti vieni, patalynė nešvari, ant stalo sudėta viskas: ir purvini rūbai, ir indai... Sunku būdavo rašyti buities tyrimo aktus, laviravau tarp tėvų ir valdžios norų – vengiau konfliktų, nenorėjau pyktis, tad kartais tekdavo ir pagražinti, bet, norint tam vaikui padėti, reikėjo ieškoti aukso vidurio, kad tiktų ir tėvams, ir valdžiai, o svarbiausia – pagerėtų vaikų gyvenimas. Tokios temos, o jų per 40 pedagoginio darbo metų buvo daug, tapo prozos kūrinių pagrindu“, – įkvėpimo šaltinius vardija L. Jagielienė.

Kūryboje džiaugsmo nedaug

Daugiau rašanti rimtus, liūdnus kūrinius.Literatė atsidusdama apgailestauja, kad to džiaugsmo aplinkui nedaug, gal toks gyvenimas. „Daugiau pradėjau rašyti po vyro mirties – man viskas atsivėrė, norėjau išsilieti. Labai staigiai viskas įvyko... Žmogus, su kuriuo keturiasdešimt metųsantarvėje ir meilėje išgyvenome, kurį aplinkiniai gerbė kaip žymų Viekšnių krašto miškininką. Be galo mylėjo vaikus, anūkus ir man buvo geras ir dėmesingas – dar ir dabar sekmadieniai kvepia jo kepamais bulviniais blynais. Po jo netekties buvau gilioje depresijoje“, – liūdesiu dalijasi menininkė. Bet tai buvo tik visų nesėkmių tąsa – pradžia 2013-ieji, kai uždarė mokyklą, ir teko atsisveikinti su mėgstamu darbu. Pasak jos, iš pradžių užvaldė didelis stresas, nes trūko bendravimo, vaikų, pačios mokyklos, bet tada atsitiesti padėjo vaikai, anūkai, dar buvo vyras – namuose vyko judėjimas ir moralinė paspirtis.

Skaudi netektis

„Staigi vyro netektis visai išmušė iš vėžių, labai sunku buvo išgyventi. Man tada taip atrodė: padarysiu trisdešimtines, metines, pastatysiu paminklą – tada viskas sugrįš atgal.Toks jausmas, bet... Iš tikrųjų niekas negrįžo. Vyro mirties naktį, šermenų naktį pradėjau rašyti atsiminimų knygą „Vakaro laiškai mylimam žmogui“, kurią skyriau jam – mylimam vyrui, geriausiam tėčiui, šauniausiam „bočeliui“, miškininkui, gamtos draugui Stasiui Jagielai atminti. „Per tuos metus, kai nebeturiu tavęs, mano širdis dainavo ilgesį. Ir jis išsiliejo eilėmis...“, – įrašiau knygoje, čia sugulė atsiminimai, dokumentika, poezija... Man sakė Kaune: „Žinai, Liucija, tu tokį paminklą pastatei savo vyrui... Ar daug Lietuvoje atrasi tokių paminklų?..“ Penktą valandą ryto paskutinį kartą uždegusi žvakutę prieš trisdešimtines, daviau sau žodį, kad paleisiu jį nuo savęs. Neužmiršiu niekada. Ar galima užmiršti bendrų keturiasdešimt metų? Jie visada liks ten, giliai širdies saugiausioje kertelėje. Kai suvokiau, kad niekas nebegrįš, pradėjau važinėti į poezijos renginius, pradėjau rašyti, fotografuoti, tai publikuoti feisbuke“, – taip kalba apie naujausios knygos gimimą Liucija.

Įdomi pažintis

Prisiminimais nuklydusi į jaunystę L. Jagielienė savo atsiminimų knygoje rašo: „O susipažinome mes prieš keturiasdešimt dvejus metus, kai po pirmos darbovietės buvau paskirta dirbti į Tučių aštuonmetę mokyklą... Kartą rugsėjo pradžioje skubėjau į mokyklą ir nepastebėjau į keliuką sukančio juodu ilgu ploščiumi su kapišonu vyriškio, kuris vedė karvę, tiesiog nepasisveikinau. O kaime, kaip visi žinome, visi vienas su kitu sveikinasi.Staiga išgirdau žodžius, kurie mane suglumino ir netgi įžeidė: „Mergaite, ar nematei kiaulės su skambučiu?“Po kiek laiko teko dalyvauti spektaklyje „Vandens lelija“, o partneris buvo iš pirmo žvilgsnio nekenčiamas vaikinas Stasys, neseniai pradėjęs dirbti Kapėnų girininkijoje miško techniku.“ Tačiau jo dėmesys nugalėjo Liucijos nusistatymą ir rimtos draugystės pradžia laiko lapkričio mėnesį, kada po renginio supažindino su savo sese. Atskubėjo ir pavasaris – paduoti pareiškimai, o rugpjūčio 23 d. atšoktosir vestuves. Taip ir prasidėjo gyvenimas – vienaspo kito gimė vaikai, atsiradojo rankomis statyti namai.

Didžiausia gyvenimo vertybė – sutikti žmonės

Tik ištikus nelaimei, sužinai, ar draugai tikri. Pasirodo, Liucija jų turi daug – po vyro netekties pakilti padėjo, pirmiausia, būtent jie. Nuostabios kolegės, su kuriomis dirbo Kapėnuose ir iki šiol palaiko santykius – 7 mokytojos, pasivadinusios „Smaugliukų grupe“, ir draugės iš Viekšnių mokyklos. Visos jos buvo tomis sunkiomis minutėmis kartu, drąsino nepasiduoti, nenusivilti. Save ramino ir darbu – kibo į aplinką, pradėjo tvarkyti namus, kad tik kuo gražesnė būtų aplinka, ją puoštų gėlės...

„Turiu žmonių, kurie mane skatina tobulėti, kurti ir rašyti, iš kurių galiu imti pavyzdį, kaip reikia siekti gyvenime tikslų – tai menų asociacijos žmonės: „Trys mūzos blyksniai“  pirmininkas Jonas Tiškus, TAU universiteto rektorė Onutė Venslovienė,  LNRS pirmininkė Dalia Buragienė, poetė Vilija Imbrienė, .Naujosios Akmenės centrinės bibliotekos vedėja  Zita Sinkevičienė, draugė ir poetė Regina Radvilienė, poetė Adelė Daukantaitė, poetas ir menininkas Bronius Mačernis, buvęs mano direktorius Panas Barvydas, su kuriuo ir dabar palaikau nuoširdžius ryšius. Manau, kad niekas taip nepraturtina gyvenimo, kaip sutikti žmonės“, – plačiu draugų ratu džiaugiasi L. Jagielienė.

Kūryba sugulė į knygas

Nors rašė ir anksčiau, bet į knygas kūryba neseniai sugulė, pasak autorės, gal laiko trūko. 2009 m. išleista pirmoji poezijos ir prozos anotacinė knygelė „Kito kranto beieškant“, tais pačiais metais ir „Gyvenimas kitame krante“, dar po metų poezijos knygutė „Nuo rugsėjų saulės iki paskutinio skambučio“. Po ilgesnės pertraukos 2017 m. bandomuoju tiražu išleista ir pedagoginė proza „Tas baltas gerumas...“, beje, bandomuoju tiražu išleista ir knyga apie Bronių Mačernį bei jo kūrybą. Surinkti šio menininko, žymaus poeto Vytauto Mačernio giminaičio, eilėraščiai ir anotacijos „Poetas ir volungėlė“. L. Jagielienė sako: „Čia dovana jam, vyro kurso draugui, padėjusiam man atsitiesti, išlipti iš liūdesio duobės. 2018 m. išleista atsiminimų knyga autorei pati brangiausia.

Nesvetimas ir humoro jausmas

Pasidomėjus, ar džiaugsmo tema figūruoja pašnekovės kūryboje, ji pasidalino draugų pastebėjimu, kodėl jos kūryboje liūdni motyvai skamba, kodėl nėra džiaugsmo. „Nežinau, kodėl, bet man daug kas gimsta iš liūdesio, mažai kada iš džiaugsmo. O šiemet,paraginta vienos buvusios kolegės, kuri sako: „Liucija, perskaičiau tavo knygą – na, taip liūdna, parašyk ką nors linksma“, dalyvavau „Humoro medis – 2018“, Skapiškyje. Sutikau pabandyti – visai neblogai, žiūriu, išėjo. Pavadinau eilėraštį „Feisbuko istorija“ ir pasiunčiau į tą konkursą. Ir ką gi, gaunu elektroninę žinutę, kad aš kviečiama į baigiamąjį pasirodymą – teko paskaityti savo eiles – tai buvo mano humoristinio kūrinio debiutas“, – sako Liucija ir priduria, kad konkursai dažnai padiktuoja temą jos kūrybai. „Štai ir „Odė tėvo gyvenimo kamuoliui“ – reikia dalyvauti konkurse, o mintys nesiriša. Pagalvojau, eisiu sutvarkyti spintos stalčiuką, ir man betvarkant išriedėjo siūlų kamuoliukas. Užsikabino mintys, kad tai gyvenimo kamuolys – supainiotas, suraizgytas,ir susidėliojo mintys, per 15 min. gimė šis eilėraštis. Paprasčiausias atsitiktinumas – siūlų kamuolys – padėjo išvystyti mintį, perteikti tai, kas mano išgyventa“, – prisimena menininkė. Mūsų žemietę konkursuose lydi sėkmė – Penkioliktajame respublikiniame poezijos konkurse „Baltojo balandžio sugrįžimas“, skirtame K. Širvinskui, pirmoji nominacija už eilėraštį „Atleisk“. Visai neseniai, birželio 2 d., Kaune tapo LNRS  poezijos pavasario diplomante ne tik už eilėraštį Tėvui, bet ir už išleistas knygas. Dalyvauta 2018 m. ir literatūriniame prozos „Likimo dovana“ bei poezijos „Širdžiai mylėti neužginsi“ konkursuose.

Šalia nuotraukos ir eilėraštis

L. Jagielienė vėl grįžo prie fotografijos, kuri atsirado su pirmuoju fotoaparatu, pirma kelione į Vengriją 1999 m. Jos akį dažniausiai patraukia gamtos vaizdai, rytmetinės aušros, saulėlydis, gėlės, jūra... Primiršta buvo, o anksčiau dalyvauta ir konkurse „Gamta ir žmogus“, laimėta ir pirmoji, ir trečioji vietos. Daug kūrybos literatė pateikianti ir socialiniuose tinkluose, kiekvieną kūrinį iliustruoja savo nuotraukomis – tai jos sodo, aplinkos vaizdelis, rytinis saulės patekėjimas ar gražūs žiedai, atitinkamai prie jų ir eilės sugula.

Dėmesys kaimo vaikui

Ne vien kūrybiniais sugebėjimais ir pripažinimais gali džiaugtis L. Jagielienė, bet ir savo mokinių pasiekimais. 40 pedagoginio darbo metų atidavusi Kapėnų, Tučių, Stočkų, Degimų ir aplinkinių kaimų vaikams bei jų tėvams, mokytoja metodininkė dar ir dabar jaučia kaltę, kad tai, ką turėjo geriausio, išdalino svetimiems, o saviems gal ir pritrūko, bet jie suprato – mama į seminarą, į kursus. Gal todėl su pasididžiavimu gali pasigirti, kad tas savęs dalinimas įrodė, jog kaimo vaikas gali dalyvauti lygiomis teisėmis su miesto mokiniais įvairiuose konkursuose ir tapti labai gerais skaitovais, matematikais, gamtininkais, dailininkais ne tik savo rajone, bet ir respublikoje. „Labai daug konkursų esame laimėję. Kaip dabar prisimenu dalyvavimą Velykinio kiaušinio konkurse. Ilgai svarsčiau, ar atrinkti konkursui berniuko piešinį, kuriame velykinis kiaušinis vienos spalvos – rudas didžiulis. Būtent šis piešinys buvo įvertintas respublikoje ir iškeliavo į Ameriką. Siuntėme vaikų pasakojimus, interviu su miškininkais rytmetinei laidai „Gamta –mūsų namai“. Kur galėjome, ten dalyvavome – norėjau įrodyti, kad kaimo vaikas nėra prastesnis už miesto vaiką,tik reikia jį nukreipti. Kai dalyvaudavome, stengdavausi, kad jie gražiai atrodytų, neišsiskirtų, kad nesakytų,jog atvažiavo kaimietukai“, – savo mokiniais didžiuojasi pedagogė.

Pilnavertis gyvenimas

Galbūt kaimui L. Jagielienė – netipiškas žmogus. Na, taip, ji mokytoja, rašo knygas, bet ir aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. Kas kitas, jei ne mokytoja Liucija parašys scenarijų renginiui, kurį prireikus ir praves, sukurs dainų tekstus, o kur dar draugai ir pažįstami su prašymais – sveikinimai jubiliejaus ar kitos šventės proga, proginės atvirutės.Ir visa tai ne komercijai – už gražų padėkos žodį. Su vyru ir piršliais eidavo, ir renginius vesdavo kartu. Dabar, sulaukusi daug kvietimų į poezijos renginius, pajuto, kad vėl gyvena pilną gyvenimą. Literatė laukiama viešnia kaimo bendruomenių poezijos skaitymuose Ukrinuose, Bugeniuose, Naujojoje Akmenėje, kur buvo įteiktas LNRS nario bilietas, Papilėje, Radviliškyje, Skapiškyje, Kaune, Mažeikių bibliotekoje, pristatant Gitanos Jazdauskienės parodą. „Gal kojas kaip poetei reikia sušilti, kad Mažeikiai mane irgi atrastų“, – paklausta, ar sulaukia mažeikiškių dėmesio, atsakė L. Jagielienė. Džiaugiasi įsiliejusi į „Erdvės“ klubą, kuris birželio 30 d. organizuoja šaunų projektą – traukinyje bus skaitomos eilės, skambės dainuojamoji poezija.

Laikas pomėgiams

Kūrybą viena ar kita linkme pasuka ir pomėgiai, kurių Liucija turi nemažai – pomėgis kelionėms (aplankytos 32 Europos šalys, dabar naršomi Lietuvos kampeliai, atrandama gimtinė iš naujo), o išvykus yra ką nufotografuoti ir eiles galima sukurti. Rudenį ją užvaldo dar viena aistra –grybavimas, pašnekesiai su mišku... „Šiuo metu vis parsivežu savo draugų kūrybos, jei noriu kažko rimto, man brangi senoji klasika – P. Širvys, S. Nėris,J. Baltušis, Žemaitė ir rusų rašytojai – L. Tolstojus ir kt. Nelabai mėgstu skaityti šiuolaikinius kūrinius, jiems nelabai turiu laiko“, – sako menininkė, akcentuodama, kad neieško nusiraminimo psichologinėje literatūroje, o viską – ir tai, kas skaudina, kas jai buvo ar kaip jaučiausi – išleidžia per eiles. Vienas potraukis, deja, kurio dėl ligos tenka atsisakyti, bet ją lydi nuo jaunumės – floristika. O kur šis pomėgis, ten ir gėlės, ypač jurginai, kuriuos pati augina ir draugams dalina.

Eiti pirmyn

„Labiausiai patinka pavasaris ir ruduo. Pavasarį – tas obelų žydėjimas, vyšnios, obelys – galiu vaikščioti ir grožėtis, ir eiles rašiau, kaip žiedais sninga. Rudenį – spalvos, tik nemėgstu niūraus lietingo rudens“, – paklausta apie planus mintimis nuklysta menininkė. Gal palietusi rudens spalvų paletę prisipažįsta, kad yra potraukis piešti, bet žinių daug trūksta – su malonumu lankytų mokymus, deja, jų čia suaugusiems nėra. Rudenį laukia ir poezijos knyga, į kurią suguls tai, ką parašė per pastaruosius dvejus–trejus metus. Iki liepos 1 d. prozos konkursui kūrinį reikia pristatyti, kurį jau turi – tai „Du krantai“, bet dar nori praplėsti ir paruošti konkursui. „Dar viena mano svajonė – parašyti atsiminimų knygą, kol dar teta, tėvo sesuo, gyva – ji daug atsiminimų sukaupusi“, – planais dalijasi Liucija.

Šeima – visa ko pagrindas

„Kūrybinė sėkmė, mokinių pasiekimai – tai džiugu, bet nesvarbiausia mano gyvenime. Svarbiausia, kad užauginau gerus, dorus, darbščius vaikus, kurie nuo mažens buvo savarankiški, nebijantys juodo darbo: Gerardą – puikų savo srities žinovą, statybininką,gebantį savo rankomis pastatyti namą, Gitą, turinčią sugebėjimų dizainui, makiažui, Gabrielę – organizatorę, tėvų komiteto narę ir darželyje, ir mokykloje – linkusią į mane. Turiu galimybę džiaugtis keturiais anūkais: Karoliu, Auguste, Rugile, Barbora. Tai jie – mano šeima – padėjo atsitiesti po mano brangaus žmogaus netekties. Laiminga, kad šalia vis dar yra mano vyro mama Eufemija, kad dar turiu brolio Algirdo šeimą. Džiaugiuosi, kad supa nuostabūs draugai ir kad turiu galimybę skleisti ir dovanoti jiems savo kūrybą“, – žmogiška laime džiaugiasi menininkė L. Jagielienė.

Puslapį parengė Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode