Reklama 1

Vėlinės: plevena kapuose atminimo liepsnelės

 

 

Šaltas oras, dargana, lapkritis... Kauburėlis, menantis apie gyvenimo trapumą, į „vėlių suolelį“ atsisėdusio brangaus žmogaus ilgesys, gal todėl Ilgėmis seniau vadintos Vėlinės. Lūpos šnabžda maldos žodžius, akyse perštinti rasa, ir nė pats nepajauti, kaip vėlė apgaubia apsaugos nuo pikto skara – ji irgi gyvena..., tik kitame erdviniame pasaulyje, kurio nematai...

 

Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaro Klemenso JARAMINO pasiteiravome, kuo Visų šventųjų šventė skiriasi nuo Vėlinių ir kaip kiekvienas iš mūsų šias datas turėtume išgyventi savo širdyje:

Ar einu šventumo keliu?

        Lapkričio 1-ąją šv. Mišių metu nuotaika džiaugsminga – švenčiama Visų šventųjų šventė. Bažnyčioje vyrauja viena iš liturginių spalvų, simbolizuojanti džiaugsmą –  balta spalva. Šią dieną prisimename visus šventuosius, kuriuos pripažino Bažnyčia, taip pat paminime ir visus anoniminius šventuosius, kurių Bažnyčia nekanonizavo. Tai paprasti žmonės, kurie Dievo malonės dėka nugyveno šventą gyvenimą. Visų šventųjų dieną ir mūsų gyvenimo kelionė turėtų būti suvokiama kaip pakvietimas – Dievas mane kviečia eiti šventumo keliu.

Kasmet lapkričio 1-oji mums primena, kad per Krikšto sakramentą, kuris atleidžia bet kokias iki tol padarytas nuodėmes, o kūdikiui atleidžia gimtąją nuodėmę, gavau šventumo dovaną. Gavus krikštą, tarsi atverčiamas tuščias popieriaus lapas, į kurį Dievo ranka, mums leidžiant, toliau rašoma mūsų gyvenimo istorija. Gauname ne tik dovaną, bet ir uždavinį – stotis gyvenimo pabaigoje Dievo akivaizdoje su priminimu, kad aš turėjau eiti šituo šventumo keliu bendradarbiaujant su Dievu. Šiandien turime susimąstyti, ar aš einu tuo šventumo keliu. Neišvengiamai anksčiau ar vėliau aš turėsiu duoti ataskaitą. Tas momentas labai gražiai mums priešpastatomas, kada lankome mirusiųjų, kurie gal ir ne viską gerai padarė, kapus. Kai ateina amžinybės akimirka, gal ir suvoki, kad ne viską padarei eidamas šventumo link. Tas susimąstymas tegu kiekvienam iš mūsų būna vaisingas ir, pirmiausia, kad tie rezultatai pasiektų aplinkinius, šalia esančius, kad vėliau nereiktų graužtis ir žvakėmis išpirkti kaltes – savo nemeilės, dėmesio stokos ir visų kitų dalykų, kurie gyvam žmogui beesant labai reikšmingi.  

 

Pasiekus amžinybės krantą

Kai jau patraukiu amžinybės krantų link ir atsiduriu Dievo akivaizdoje, žiūrėdamas į tą tobulą grožį, tobulą meilę, tobulą gėrį, kuris yra mano Kūrėjas – tada galiu suvokti, kiek man dar trūksta iki to šventumo, nes Dievas yra šventumo pilnatvė. Pasak garsaus teologo, į skaistyklą (lot. purgatorija) galime patekti tada, kai nesame visiškai subrendę meilėje. Skaistykla – tarsi prieangis, kur turime nusiskaistinti savo sielą, kad galėtume stoti į Dievo akivaizdą. Jeigu siela nėra subrendusi, vadinasi, dar turi palaukti, nusivalyti, nusiskaistinti – tai vyksta skaistyklos būsenoje, kur – dieviškoji malonė ir bažnyčios maldos, todėl labai svarbu mums melstis, kad Dievas greičiau padėtų nusiskaistinti.  

 

Dievo gailestingumo ir maldos galia

Dažnai žmonės, esant šventinei lapkričio 1-osios nuotaikai, jau pradeda galvoti apie Vėlines – mirusiųjų paminėjimo dieną, kuri nebeturi šventės nuotaikos.  Nieko blogo, kad žmonės jau pradeda gyventi Vėlinių nuotaika, nes bažnyčia visada švenčia vigiliją, t. y. žymesnių katalikų bažnyčios švenčių išvakarės, todėl lapkričio 1-osios vakare bažnyčia kviečia maldai už amžinybėn iškeliavusius. Tas susijungimas, perėjimas iš Visų šventųjų šventės į Vėlinių paminėjimą tarsi neša žinią, kad jie irgi buvo pašaukti į šventumą ir per Dievo gailestingumą bei mūsų maldą jau yra šventųjų glėbyje. Vėlinių dieną ar išvakarėse ateiname aplankyti ir išlaikyti krikščioniškąjį šventųjų bendravimą, nenutrūkstamą gyvųjų bendravimą su amžinybėn iškeliavusiais.

Viltis – dieviškoji dorybė

                     

Tiek Visų šventųjų, tiek Vėlinių diena, pirmiausia, paženklinta vilties ženklu, viena iš trijų dieviškųjų dorybių (jos yra tikėjimas, meilė ir viltis). Nuo Krikšto sakramento dienos žmogui, kaip keliautojui per gyvenimą, įteikiama vilties lazda. Kaip moko Bažnyčia, jeigu tu pasiduodi nevilčiai – tai yra nuodėmė, kurią tu turi išpažinti. Vadinasi, tu nepasitiki Dievo gerumu, jo gailestingumu. Krikščionys, save vadinantys Dievo vaikais, net ir beviltiškiausioj situacijoj turime įkristi į Dievo glėbį. Jeigu tu labai myli Dievą – visa širdimi, visu protu, visa siela – tada niekada nebūsi pralaimėtojo pusėje. Taigi, Visų šventųjų šventimas bei Vėlinių paminėjimas, pirmiausia, yra vilties žadinimas. Šiomis dienomis ta viltis, kad mūsų artimieji nukeliavo į amžinybę, labai svarbi. Aš turiu tikėti, kad laiko pilnatvei atėjus aš galėsiu susitikti su savo artimaisiais. Per Vėlines, už kuriuos meldžiuosi, kuriems pagarbos ženklan uždegu žvakę ar padedu baltą gėlės žiedą – visa tai amžinybėje tampa pilnatve. Ilgesys, kurį jaučiu šioje žemėje, sudyla ir tampa begaliniu džiaugsmu – liūdesys, skausmas lieka už nugaros. Jeigu aš tuo abejoju, tai savęs turiu klausti, ar su mano tikėjimu viskas gerai. Tiksliai nežinome, kaip ten – amžinybėje – bus, bet mus ten su viltim veda mūsų tikėjimas. 

 

Simbolinė žvakės reikšmė

Šiuolaikiniame skubos pasaulyje daug ko nespėjame, tad, jei iki lapkričio 2-osios nespėjame aplankyti mirusiųjų kapų, galime uždegti žvakę ir nueiti į bažnyčią pasimelsti per Vėlinių oktavą – 8 dienas nuo lapkričio 2-osios bažnyčia kiekvieną vakarą aukoja šv. Mišias už mirusiuosius, po kurių einama Vėlinių gedulinė procesija.

Be maldos, mirusiuosius galime pagerbti ir išoriniais dalykais, pvz., uždegdami žvakę, kaip priminimą apie prisikėlimo viltį. Liturgijoje šis žvakės uždegimas ateina iš Velyknakčio, kai įnešama žvakė ir kunigas užgieda „Kristus mums šviečia“, nuo jos tikintieji užsidega savo atsineštas žvakes, kurias paskui naudoja Krikšto pažadams atnaujinti. Krikštijant tikinčiajam suteikiama Krikšto žvakė, kad gyvenimo kely jam šviestų Kristus. Atėjus paskutinei valandai uždegama žvakė – grabnyčia, jos šviesa palydi į amžinybę, primenant, kad tai prisikėlimo ženklas – Kristaus simbolis, kuris nušviečia iškeliavusių žmonių amžinybę, todėl nesvarbu, kiek žvakių uždegsi ant kapo, nuo to simbolis nepasikeis.

 

Netekties skausmas – kraujuojanti sielos žaizda

Prisiliesti prie kito žmogaus skausmo yra be galo subtilus dalykas. Kai dėl netekties ir skausmo žmogaus širdis kraujuoja, kartais nežinai, ką jam pasakyti – ne todėl, kad tu nesugebėtum, bet suvoki, kad stovi prieš begalinį skausmą, prieš atvirą žmogaus sielos žaizdą, prie kurios turi prisiliesti ir pamėginti aptvarstyti – supranti, kad bet koks prisilietimas privers viduje tą žmogų krūptelėti. Pagalvoju, kad kartais tyla iškalbingesnė už bet kokį mūsų žodį. Kaip kunigas, tokiais atvejais sakau, kad mes susirinkome pabūti su jumis, pasidalinti jūsų skausmu – iš jūsų delno, iš jūsų saujos imame tą skausmą, tarsi duonos gabalėlį, kad jums būtų lengviau. Liaudyje sakoma: „Pasidalintas džiaugsmas dvigubai didesnis, o pasidalintas skausmas – dvigubai mažesnis.“ Ieškokite atramos Dievo glėby, Dangiškojo Tėvo glėby – ir toj kančioj, tyloj anksčiau ar vėliau atsakymas ateina. Geriausia Dievą prakalbinti tyloje, kai nutylu – tada ateina ir paguoda, ir suraminimas, ir, dažniausiai, netgi visi atsakymai į žmogiškuosius klausimus, kodėl tas skausmas valdo. Dar reikėtų pridurti, kad laikas yra pats geriausias gydytojas. Norėtųsi linkėti, kad gyvenime būtų kuo mažiau tokių aplinkybių ir situacijų, kad mes, gyvieji, turėtume guosti be galo ilgesy ir skausme paskendusius. Artėjant Vėlinėms, liūdintiems dėl netekties, kaip krikščionys, turėtume palikti vilties – atsinešti viltį ir išsinešti dalelę skausmo.

 

Visų šventųjų ir Vėlinių išvakarėse pasidomėjome, kokie papročiai, tradicijos susijusios su šiomis datomis. Apie tai„Būdui žemaičių“ papasakojo etnologas prof. Libertas KLIMKA:

 

Virsmo metas

        Lapkričio 1-oji bažnytiniame kalendoriuje yra Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-oji – Vėlinės. Tai virsmo metas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Medžiai pabėrę lapus tiesia nuogas šakas į dangų… Kosminiu šalčiu alsuoja vakarais prasiverianti dangaus bedugnė. Joje jau išryškėjo balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią ar pasaulio medį. Ir senieji antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą. Mitiniu medžiu mirusiųjų vėlės iškeliaujančios į dausas, esančias toli vakaruose, už devynių vandenų.

 

Benediktinai ir Vėlinių tradicijos

       

Visų šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV dar septintojo amžiaus pradžioje. Tikriausiai manyta taip: baigiasi liturginiai metai, gal liko koks vardas užmirštas, nepaminėtas maldoje?

Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo paaukotos šv. Mišios už visus mirusiuosius Kliuni (Cluny) benediktinų vienuolyne, Prancūzijoje. Mirusiuosius artimuosius paminėti po Visų šventųjų dienos, išreiškiančios krikščioniškuosius idealus, labai simboliška – tuo paryškinama žmogaus būties šiame pasaulyje prasmė.

Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė Vėlinių tradiciją, tačiau čia būta vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios metu dėkojama žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už išaugintą derlių. Apie tai paliko žinių pirmieji Lietuvos istorikai – XV a. lenkų metraštininkas Janas Dlugošas, XVI a. rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis. Tokia šventė labai būdinga žemdirbių tautoms ir yra kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas. Drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės, jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Istoriografiniuose minėtų autorių šaltiniuose sakoma, kad vaišės su aukojimu vykdavusios šventosiose giraitėse, kur deginti mirusieji. Prisimintina, kad laidojimo laužai mūsų krašte liepsnojo labai ilgai: nuo V a. iki Lietuvos krikšto, taip pat ir tūkstantį metų iki Kristaus gimimo.

       

„Dziedai“ šilinių dzūkų kaimuose

Iš tokių mitinių nuostatų yra kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių. Pavyzdžiui, šilinių dzūkų kaimuose dar atmenama labai panaši protėvių pagerbimo, bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė, vadinta „Dziedais“. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. „Dziedai“ būdavo ruošiami nuvalius derlių, kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią, bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir saldzienė iš grikinių miltų. Lyg per šermenis... Prieš sėdant už stalo kuris iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės, ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Kokia graži ir prasminga apeiga! Visi šeimos nariai, iki paties mažiausio, tarsi pasižada tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.

Prabočių šešėliams sušilti

                     

Aukštaitijoje XIX a. viduryje dar būta papročio Visų šventųjų dienos vakare nunešti į kapines maisto. Kartu nunešdavo ir dubenį vandens, baltą rankšluostį – gal ir vėlėms reiks nusiprausti. Šiaurės Lietuvoje tikėta, kad vėlės tądien paleidžiamos iš skaistyklos ir pareinančios namo. Vėlėms palikdavo ant stalo vakarienės; praverdavo langus, duris. Netgi pakurdavo pirtį, kad prabočių šešėliai galėtų sušilti. Tikėta, kad vėlė namuose gali apsilankyti ir kokio pakeleivio pavidalu, todėl bet kurį užėjusį būtina kuo nuoširdžiausiai priimti, pavaišinti.

 

Už tikėjimą praradusius...

                     

Žemaičiai manydavo, kad šventąją naktį vėlės iš kapų eina į savąją bažnyčią, ir ten mirusių kunigų vėlės jiems laikančios Mišias. Namuose žemaičiai sugiedodavo „Kalnus“ ir pasimelsdavo už tuos, kurių vardų niekas nebeprisimena: už kareivius, žuvusius mūšio lauke, už paskendusius marių platybėse, už keleivius, šią naktį girioje pasiklydusius, už tikėjimą praradusius...

 

Atminimo žvakelė

        

Uždegti atminimo žvakelę ant giminės ar dvasiškai artimo žmogaus kapo – ši graži tradicija nėra mūsų krašte labai sena. 1880 m. Akmens kaime, Varėnos rajone, kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greit ši apeiga paplito visoje Lietuvoje. Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių prabočių šešėlius – ši tradicija labai sena. Archeologai, tyrinėdami baltų genčių laidojimo papročius, visų laikų kapuose randa ugnies pėdsakų. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant.

      

Ugnelė kapinėse

Seniau per Vėlines, tęsiant prosenovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius, o kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, nuveiktus darbus, įvairius gyvenimo nutikimus, tiek graudžius, tiek ir juokingus. Vaikai ir anūkai taip sužinodavo giminės ir kaimo istoriją... Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose. Ten ilgiausiai buvo išlikęs ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius užrašė, surinko ir išleido raudų tekstus. Iš to leidinio šios eilutės, išgirstos Veiverių kapinėse 1909 m.: „O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių…“     

     

Lietuva – kryžių žemė

Gražu, kad į Lietuvos kraštovaizdį vėl sugrįžta tradiciniai kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai. Lietuva išties buvo kryžių žemė, tikras tautodailės muziejus po tėviškės dangumi. Kryžių, padirbtų su nuostabia grožio ir harmonijos su supančia gamta pajauta... Todėl mūsų tautos kryždirbystės tradicija pripažinta pasaulio nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Taigi didele kultūrine vertybe... Tik apmaudu, kad kapinėse tapo madinga artimųjų kapą papuošti šlifuoto akmens paminklu. Ir visoje Lietuvoje jie vienodi...  O prisimintina, kad kiekvieno etnografinio regiono antkapiniai paminklai būdavę visiškai skirtingi. Aukštaičių laibieji akmenstulpiai, pražydę viršūnėse kalvio nukaltomis saulutėmis ar lietiniais kryželiais, puikiai derėjo su klevų ir beržų guotu. Dzūkiškieji kryžiai labai stiebėsi į aukštį, lenktyniaudami su variniais pušų kamienais, o jų mediniai spinduliai – tarsi saulės spindulių pluoštai pro medžių šakas. Žemaičių ąžuolinių kryžių kresnos formos atliepdavo ąžuolų ir skroblų kuplumą, taigi irgi „nusižiūrėtos“ iš aplinkos.

    

Nepraraskime pagarbos protėvių tradicijoms

Kaimo kapinaitės – labai svarbi kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Tik štai mūsų dienomis ar kas to bepaiso, ar nepraradome pagarbos protėvių tradicijoms ir ryšio su tėviškės gamta pajautos?  Masiškai išpjaunami kapinaičių jaukumą teikę medžiai. Destis, koks išlūžęs medis gali nuversti brangų paminklą, o ir rudenį lapus, spyglelius vargas šlavinėti. Šimtmečiais lietuvių protėviai ilsėdavosi medžių pavėsyje. Senoviškosios mitologinės sakmės medžiu vėlėms taką į dausas tiesė... Sunku suprasti, kodėl taip neatsakingai ir neapgalvotai paniekinamos tūkstantmetės tautos tradicijos. Tik klajoklių kultūros tautos savo mirusiųjų amžino poilsio vietų nepapuošia medžiais, nes stepėse jie ir neaugtų...  Ar iš čia toji keista ir protu nesuvokiama medžių galiūnų naikinimo mada? Raginčiau tautiečius atsipeikėti ir grįžti prie senųjų tradicijų ir lietuviškos grožio pajautos.

Štai ką apie Vėlines mena Julija ŠEPRONIENĖ, gimusi 1922 m.:

        Aš nesu šio krašto gyventoja, gimiau ir augau Aukštaitijoje. Kai buvau maža, kaimo gyventojai minėdavo  Vėlines. Eidavo visu pulku į kaimo kapinaites, kurios buvo visai kitokios. Ten dažniausiai stovėdavo trys kryžiai, vėliau, Smetonmečiu, radosi metaliniai, o apie 1930 m. jau buvo ir cementinių kryžių. Kaimų kapinaitės mažytės ir tenkinosi tik keliais neįmantriais kryželiais. Žvakučių tada „nedegliojo“, papuošdavo kapelius eglišakėmis ir sukurdavo laužą. Dažniausiai jame sudegindavo senus medinius kryželius ir pastatydavo į tą vietą naują. Moterys giedodavo liūdnas giesmes, ilgai vakarodavo prie kapelių, minėdavo čia palaidotus. Vėliau ši šventė buvo pavadinta Visų šventųjų diena ir šventė jau ne lapkričio 2-ąją, o lapkričio pirmąją. Bažnyčiose vykdavo šv. Mišios ir kaimų kapeliai likdavo primiršti. Dar menu, kad kryžkelėse prie kryželių padėdavo maisto vėlelėms, o į kaimo koplytėles patiesdavo šienelio – vėlelėms pamiegoti. Kad mirusieji rastų kelią namo, lange įstatydavo žiburį. Kažkokia mistika dvelkdavo ši diena. Bet mirusiųjų niekas nebijojo, apie juos kalbėdavo kaip apie gyvus, tartum jie būtų šalia, dalyvautų apeigose.

Sovietmečiu ši diena tapo dar įdomesnė, ypač kai pradėjo rengti eitynes. Bijau sumeluoti, bet man atrodo, kad 1968 metais Vosyliškio miestelyje mokinukai surengė eitynes su deglais. Konservų dėžutes prikalę prie kuolo, pripylę kažko degaus, didžiulė kolona žygiavo gatve iki kapinių, o ten surengė minėjimą. Mano dukra net kalbą sakė, o ji tada buvo aštuntokė. Prisimenu, kad kilo didelis triukšmas, ir mus, tėvus, barė, kad vaikai niekais užsiiminėja, bet kitais metais pati valdžia rengė eitynes su padoriais deglais ir iškilmingom kalbom, net dūdų orkestrą pasamdė. Žinoma, gyrė tarybinius kovotojus, bet žmonėms buvo įdomu, nes privertė vartyti kailį pagal žmonių norus. Po to baigėsi mirusiesiems ramybė. Orkestrų prisirinkdavo ne vienas, o keli ir „triūbydavo“ už pinigus prie kiekvieno kapo. Ypač įdomu, kai pradėdavo groti vos ne vienas šalia kito. Prasidėjo pompastika, kas gražiau kapą papuoš, kas daugiau padūduos...  Tos rungtynės varė į neviltį. Visada prisimindavau senus laikus, kai kaimo kapinėlėse degė laužai, namie žiburys, o kryžkelyje padėdavo duonos ir alaus...

Jautriai į mirusiųjų pagerbimą reaguoja ir jaunoji karta. Mažeikių Merkelio Račkausko 2a gimnazijos klasės gimnazistė Ugnė PUŠINSKYTĖ:

        Laukiu Vėlinių...  Tos mirgančios liepsnelės ant kapų, kai susirenka visa šeima pagerbti mirusiųjų. Patinka ta Vėlinių dvasia, kai dedi uždegtą žvakę ant kapo, sukalbi maldą, prisimeni artimą.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Ernestos Šneideraitytės nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode