Reklama 2

Griežė – kaimas, kurio nebėra

 

 

Griežė – kaimas Židikų seniūnijoje, tarp Ventos ir Varduvos upių, 3 km į šiaurės vakarus nuo Leckavos, prie pat Lietuvos sienos su Latvija. Pietinėje dalyje ribojasi su Žibininkų ir Kuodžių kaimais, pietvakarinėje dalyje susisiekia su Didžiamiškio (Griežės) mišku, pietrytiniame kampe – Pavenčių miškas. Šiaurinėje dalyje yra Varduvos pušynas. Tik gaila, kad to kaimo nebėra, liko pavadinimas, kapinės ir du piliakalniai, menantys gilią šio krašto senovę.

Istorijos puslapiai

Kaip teigiama Mažeikių krašto enciklopedijoje, kaimas pirmą kartą minimas 1253 m. balandžio 5 d. pietinių Kuršo žemių padalijimo tarp Kuršo vyskupo ir Kryžiuočių ordino akte. Tada ji priklausė Keklio žemei. 1264 m. Griežės pilį užpuolė, apiplėšė ir iki pamatų sudegino Livonijos ordino magistro Konrado Manderno puspenkto šimto raitų vyrų kariuomenė.

1595 m. Raseinių žemės teismo knygoje jau minimas Griežės miestelis. Tada buvo privati valda. 1596 m. Griežė atiteko Dovydui Burbai. Šis 1598 m. ją perdavė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Telšių dvaro laikytojui Vilhelmui Fridrichui Taubei. Tuo metu miestelyje buvo siuvėjas, kalvis ir du kubiliai. XVII a. pradžioje Griežė  atiteko Melchiorui Bilevičiui, čia buvo Griežės dvaras. M. Bilevičius 1625 m. pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. Jo sūnus Janušas Bilevičius bažnyčiai galėjo dovanoti 2 tūkst. auksinų ir iš lauko akmenų pradėjo statyti mūrinę bažnyčią (statyba baigta apie 1654 m.). 1684 m. Bilevičiai Griežę pardavė Gerhardui Kaškeliui, o iš pastarojo ją 1690 m. nupirko Putkameris.

1690 m. balandžio 1 d. inventoriuje surašyti Griežės miestelio gyventojai su sklypais ir činšo dydžiu, nurodyta, kad yra 15 tuščių sklypų. 1708 m. inventoriuje Griežės miestelyje surašytos 8 kiemų gyventojų pavardės. Per XVIII a. pradžioje vykusį Šiaurės karą ir 1709–1711 m. badą bei marą miestelis visai sunyko. 1820 m. Tirkšlių bažnyčios vizitacijoje Griežėje nurodyti trys katalikų kiemai (13 gyventojų).

XX a. pradžioje ties Grieže veikė du keltai per Ventą ir Vadakstį. 1944 m. spalio 9 d. miestelį užėmė raudonarmiečiai. Pokario metais prie Varduvos pastatyta nedidelė hidroelektrinė. 1965 m. buvo pradinė mokykla, malūnas, lentpjūvė, yra buvusi biblioteka (1952 m. jos vedėju dirbo Klemas Petkevičius).

1596 m. Griežės (Griežlaukio) miestelyje buvo 21 gyvenamas kiemas, 1598 m. – 19 žemdirbių šeimų, 1690 m. – 6 apgyvendinti kiemai, 1708 m. – 8 kiemai, 1866 m. – 4 sodybos, 66 gyventojai, 1902 m. kaime – 56, dvare – 35, kalvėje – 3 gyventojai, 1923 m. dvare – 3 ūkiai, 79 gyventojai, kaime – 15 ūkių, 119 gyventojų, 1959 m. – 179, 1970 m. – 149 gyventojai, 1973 m. – 35 kiemai, 1979 m. – 35, 1989 m. – 12 gyventojų, 1994 m. – 1 sodyba, 2001 m. – 5 gyventojai (3 vyrai, 2 moterys).

Griežės kaime gimė išraiškos šokio šokėjos seserys Emilija ir Julija Kesminaitės, kurios nuo 1944 m. gyveno Australijoje, broliai Ildifonsas (g. 1901) ir Anicetas (g. 1907) Šadauskai, Mažeikių alaus bravaro steigėjai.

Kaimo teritorija ir joje buvę archeologijos paminklai sunaikinti dėl čia esančio karjero eksploatacijos. Ypač sparčiai iš čia žvyras buvo vežamas į naftos perdirbimo gamyklą, o gyventojai iškeldinami.

Senkapiai

Mažeikių krašto enciklopedijoje rašoma, jog pietrytiniame Griežės kampe driekiasi Pavenčių miškas, kuriame yra Griežės senkapiai. Šiaurinėje dalyje esančiame Varduvos pušyne yra Griežės pilkapiai. Varduvos kairiajame krante nurodomi du Griežės senkapiai, dešiniajame krante – Griežės kaimo kapinės.

Kaimo  XV–XVII a. senkapius 1981 m. surado Lietuvos istorijos instituto archeologai. Žvalgomuosius tyrimus atliko A. Varnas, kuris atidengė 3x30 kv. m plotą, rado turtingų įkapių.

Piliakalniai

Mažeikių krašto enciklopedijoje informuojama, jog kaime yra du piliakalniai, išlikę evangelikų reformatų bažnyčios, dvaro griuvėsiai. Abu piliakalniai yra respublikinės reikšmės archeologijos paminklai, datuojami I tūkst.– XIII a. 1997 m. gruodžio 31 d. įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.

Pirmasis piliakalnis yra prie Pikelių–Griežės vieškelio, Varduvos dešiniajame krante, šalia buvusios malūno užtvankos. Apaugęs lapuočiais medžiais ir krūmais. Iš vakarų, šiaurės ir rytų jį juosia Varduvos slėnis, pietuose nuo aukštumos saugo iškastas 4 m pločio ir 0,5 m gylio griovys ir supiltas pylimas. Šlaitai nuo upės 10–12 m aukščio. Viršuje yra netaisyklinga keturkampė aikštelė, kuri tęsiasi apie 50 m ilgio šiaurės pietų kryptimi ir 40 m pločio pietuose. Iškasinėta bulviarūsiais, vakarinė jos dalis nukasta karjero, o šiaurinė nuplauta Varduvos. Pietų pusėje yra apie 3 m aukščio ir 13 m pločio pylimas. Jame aptikta degėsių, suanglėjusių rąstų. 1996 m. aikštelės šiaurės vakarų šlaite aptiktas iki 35 cm storio kultūrinis sluoksnis.

Manoma, kad piliakalnyje stovėjo 1253 m. minima Griežės pilis, kurią 1264 m. antroje pusėje sunaikino Livonijos kariuomenė. Pietrytinėje piliakalnio papėdėje, 0,5 ha plote, yra senovės gyvenvietės liekanų.

XIX a. Griežės piliakalniu susidomėjo Peterburgo mokslininkai. 1897 m. grupė Peterburgo mokslų akademijos archeologų atvyko čia ir apie savaitę kasinėjo. Rado kelis geležinius ir žalvarinius įrankius, iš jų tris žalvarinius kirvukus. Be to, iš vietinių gyventojų užrašė pasakojimus apie piliakalnį. Surinkta medžiaga išvežta į Peterburgą. 1948 ir 1966 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas, 1971 m. – Lietuvos TSR kultūros ministerijos Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba.

1996 m. piliakalnio eroduojanti aikštelės dalis ištirta ir užvelėnuota. Upelio griaunantis poveikis panaikintas anksčiau, sutvirtinus krantą akmenų prizme. Šių darbų vadovas G. Zabiela.

Anot padavimo, ant kalno vaidilutės kūrendavo šventąją ugnį. Čia žmonės randa ir kaulų, anglių, pelenų. Kraštotyrininko J. Šliavo nuomone, šventoji ugnis čia buvo kūrenama reformacijos laikais.

Antrasis piliakalnis yra Ventos kairiajame krante, ties jos santaka su Vadaksties upe, apie 1 km nuo Varduvos žiočių ir apie 1 km į pietryčius nuo pirmojo piliakalnio. Apaugęs lapuočiais medžiais.

Piliakalnis įrengtas ilgos ir siauros kranto kalvos šiaurės rytų gale. Šiaurės vakaruose, šiaurės rytuose ir pietryčiuose šlaitai statūs, 17–20 m aukščio. Iš pietvakarių į šiaurės rytus nuo aukštumos eina 10 m pločio ir apie 40 m ilgio pamažu aukštyn kylanti ketera, kurią aukščiausioje vietoje kerta apie 0,5 m gylio griovys, už jo – 18 m ilgio ir 2 m aukščio pylimas. Už pylimo – beveik trikampė 27x25 m dydžio aikštelė. Jos šiaurės rytų gale yra 20 m ilgio ir 1,8 m gylio griovys, už kurio eina 3,5 m aukščio pylimas. Už jo – antra 10x24 m dydžio aikštelė ir 1,6 m aukščio pylimas.

Į vakarus nuo piliakalnio, 1,5 ha plote, yra senovės gyvenvietės liekanų. 1966 m. žvalgė Istorijos institutas, 1971 m. – Lietuvos TSR kultūros ministerijos Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba.

Žinomi pasakojimai apie tai, kad piliakalnyje buvę išmūryti rūsiai, jungę jį su kitame Ventos krante esančia bažnyčia, kad šalia piliakalnio pastačius kalvinų bažnyčią (jos griuvėsiai tebėra), piliakalnio požemiuose slėpdavosi katalikai, kovoję su kalvinais, kad, įmetus į požemius gyvą antį, ji išlįsdavusi Ventos upėje.

Piliakalnių metai

     Seimui paskelbus 2017-uosius metus Piliakalnių metais, itin susidomėta piliakalniais, juos imta tvarkyti, lankyti, ant kai kurių piliakalnių vyksta renginiai.

     Pasak Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausiosios specialistės paminklotvarkai Rūtos Končiutės-Mačiulienės, gegužės 6 d.  Pikelių bendruomenės, Mažeikių šaulių kuopos, Krašto apsaugos savanorių atstovai ir būrelis aktyvių mažeikiškių tvarkė Griežės II piliakalnį. Nuo piliakalnio nunešti ankstyvą pavasarį nukirsti krūmai, seni, menkaverčiai medžiai. Didingas piliakalnis tapo dar didingesnis, dar gražesnis.

     „Padarėme daug, bet darbų dar liko. Talkų dar bus“, – sakė R. Končiutė-Mačiulienė.

Liepos 6-ąją ant Griežės II piliakalnio vyko Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos minėjimas, kur Mažeikių rajono gyventojai susipažino su Griežės II piliakalniu, klausėsi Židikų kultūros centro skaitovų literatūrinės kompozicijos ir vokalinio ansamblio „Šatrija“ koncerto. Vėliau vyko Mažeikių šaulių kuopos rikiuotė, iššautos šventinės salvės, o 21.00 val. kartu su viso pasaulio lietuviais sugiedota „Tautiška giesmė“, skambėjo lietuvių liaudies dainos.

Šių metų Europos paveldo dienų dalyviai turėjo dar vieną progą aplankyti Mažeikių rajono piliakalnius, tarp jų – ir Griežės.

 

Parengė Gajutė ABELKIENĖ

Algirdo Vilko nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode