Reklama 2

Šventumo kelias yra laimės kelias

Sekmadienio pavakare popiežius Pranciškus nuvyko į istorines „Campo Verano“ kapines, kurios siekia Romos imperijos laikus. „Campo Verano“ komplekso dalimi yra šv. Lauryno už Mūrų bazilika, skirta III amžiaus vidurio kankiniui ir šventajam.

Šventumas buvo popiežiaus Pranciškaus Mišiose, Visų Šventųjų iškilmės proga, pasakytos homilijos pagrindinė tema, remiantis „Kalno pamokslu“, Evangelijos skaitiniu apie palaiminimus, kuriuos Jėzus išdėstė savo mokiniams. Jei šventumas yra kelias į Dangų, tai Pranciškus itin pabrėžė, kad tai yra ir laimės, laimingumo kelias. Kas laikosi palaiminimų, tas yra, anksčiau ar vėliau taps laimingu.

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“. Galime paklausti, kaip gali būti laimingas žmogus, vargdienis, kurio vienintelis lobis yra dangaus Karalystė? Bet kaip tik dėlto: turėdamas išrengtą ir nuo daugybės pasaulio dalykų laisvą širdį tas žmogus yra „laukiamas“ dangaus Karalystėje, - kalbėjo Pranciškus.

„Palaiminti verkiantys (liūdintys): jie bus paguosti“. Kaip gali būti laimingi tie, kurie verkia? Ir vis tik tas, kuris gyvenime niekad nepatyrė liūdesio, suspaudimo, skausmo niekada nepažins paguodos galios. Laimingi gali būti tie, kurie pajėgia susigraudinti, gali širdyje justi skausmą, kuris yra jų gyvenime ir kitų gyvenime. Jie bus laimingi, nes švelni Dievo Tėvo ranka juos paglostys ir paguos.

„Palaiminti romieji“. O mes, priešingai, dažnai esame nekantrūs, nervingi, visada pasiruošę skųstis. Kitiems turime daug pretenzijų, o kai kalbama apie mus pačius, reaguojame pakeltu balsu, tarsi būtume pasaulio valdytojai, kai iš tiesų visi esame Dievo vaikai. Pagalvokime apie tas mamas ir tuos tėčius, kurie tokie kantrūs su savo vaikais, nors šie, rodos, veda juos iš proto. Toks yra Viešpaties kelias: romumo ir kantrybės kelias. Jėzus ėjo šiuo keliu: būdamas mažas patyrė persekiojimą ir tremtį, vėliau, suaugęs, apkalbas, suktybes, melagingus kaltinimus teisme, ir viską ištvėrė romiai. Iš meilės mums ištvėrė ir kryžių.

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, jie bus pasotinti“. Taip, turintys stiprų teisingumo jausmą, ne kitų, bet ir savęs pačių atžvilgiu, bus pasotinti, nes yra pasiruošę priimti didžiausią teisingumą, kurį tik Dievas gali suteikti.

Taip pat „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“. Laimingi tie, kurie moka atleisti, kurie gailestingi kitiems, neteisia viską ir visus, bet bando suprasti kitą. Mums visiems, be išimčių, reikia atleidimo. Todėl Mišių pradžioje prisipažįstame tuo, kuo esame – nusidėjėliais. Ir tai nėra formalumas, tačiau tiesos aktas. „Viešpatie, štai aš, pasigailėk manęs“. Ir jei mokame kitiems suteikti atleidimą, kurio prašome sau, tada esame palaiminti. Kaip sakome „Tėve mūsų“: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

„Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“. Pažvelkime į veidus tų, kurie sėja aplink apkalbas, nesantaiką: ar jie laimingi? Kurie visad ieško progų apmulkinti kitą, pasinaudoti kitais, ar jie laimingi? Ne, negali būti laimingi. Priešingai, sėjantys taiką kasdien, kantriai, yra taikos, susitaikymo meistrai, jie palaiminti, nes yra tikri vaikai Dangaus Tėvo, kuris sėja visada ir tik taiką, net pasiuntė savo Sūnų į pasaulį, kad būtų taikos žmonijai sėkla.

Brangūs broliai ir seserys, toks yra šventumo kelias ir toks pat yra laimės kelias. Tai kelias, kurį nuėjo Jėzus, dar daugiau, Jis pats yra Kelias: kas eina su Juo ir per Jį, įžengia į gyvenimą, amžinąjį gyvenimą. Prašykime Viešpaties malonės būti paprastais ir nuolankiais žmonėmis, malonės mokėti verkti, malonės būti romiais, ir dirbti dėl taikos bei teisingumo, ypač malonės priimti Dievo atleidimą, kad taptume Jo gailestingumo įrankiais. Taip darė šventieji, prieš mus keliavę į dangiškąją tėvynę, - baigdamas homiliją sakė popiežius, melsdamas šventųjų užtarimo einant Jėzaus keliu, pasiekiant amžinąją laimę. 

Pranciškus

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode