SSC

A. Šemeta: „Tėvai man įdiegė, kad žmogus turi dirbti“

Beveik aštuonerius metus UAB „Mažeikių autobusų parkas“ vadovaujantis Arvydas Šemeta džiaugiasi darniu kolektyvu ir tuo, kad jo vadovaujama bendrovė yra viena didžiausių Šiaurės Vakarų Lietuvos keleivinio transporto paslaugų bendrovių, priklausanti Lietuvos keleivių vežimo asociacijai. „Į UAB Mažeikių autobusų parkas atėjau dirbti 2012 metais, tuometiniam Mažeikių rajono savivaldybės merui pažadėjau tęsti bendrovės veiklą, suburdamas darnų kolektyvą, kurio dėka pasiektume kuo geresnių rezultatų. Manau, man pasisekė suburti pagrindinį branduolį. Dabar kolektyvas labai draugiškas, kartu dalyvaujame kultūriniuose renginiuose, išvykose ir santykiai su bendrovės profesine sąjunga geri“, – ištesėtu pažadu džiaugiasi direktorius.

 

       Esate gera komanda, vieni iš kitų semiatės patirties. Ar teko ko pasimokyti iš savo darbuotojų?

       Kiekvienas esame su savo mintimis, savaip vertiname įvairias situacijas, skirtingai žiūrime į problemas. Reikia kiekvieną išgirsti ir su kiekvienu kalbėtis jam priimtina kalba. Svarbiausia, įsiklausyti į kiekvieną žmogaus išsakytą mintį, tada surasi tokių idėjų, kurios padeda ir problemas išspręsti, ir rasti išeitį iš beviltiškų situacijų. Padeda atviras bendravimas, nors kartais tai pakiša ir koją, ir ne kartą nudegiau. Darau išvadas, bet su laiku pasimiršta ir vėl padarau tą patį. Manau, per daug esu atviras.

      Ar didelis Jūsų kolektyvas?

–     Šalyje egzistuojanti problema neaplenkia ir mūsų – trūksta darbuotojų, tarp jų ir vairuotojų. Atlyginimai nedideli, sudėtinga pritraukti jaunimą. Kolektyvas gan pagyvenęs – amžiaus vidurkis apie 50 m. Šiuo metu Mažeikių autobusų parke dirba per 100 darbuotojų – tai ne tik vairuotojai, bet ir dirbtuvių, administracijos, autobusų stoties darbuotojai. Eksploatuojame 72 autobusus, teikiame keleivių pervežimo paslaugas Mažeikių mieste, priemiestyje bei tarpmiestiniais maršrutais. Taip pat atliekame ir kitas paslaugas – tai vienkartiniai užsakymai, siuntų vežimas, reklama ant autobusų. Kasmet pervežame apie 1,3 milijonų keleivių ir nuvažiuojame per 3 milijonus kilometrų. Stengiamės suteikti kokybiškas paslaugas. Didžiausia įmonė, kuriai jau daug metų suteikiame pavėžėjimo paslaugas – AB „Orlen Lietuva“. Bendrovės autobusais per dieną pervežame per 600 bendrovės darbuotojų.

       Kas Jus džiugina?

–       Džiugina geri kolektyvo darbo rezultatai, kad nėra daug eismo įvykių. Gera turėti viziją ir matyti, kad nors mažais žingsneliais, bet po truputį pavyksta pagerinti darbo sąlygas, aplinką.

       Priklausote Mažeikių Rotary klubui, buvote ir 23-iuoju klubo prezidentu. Ką ši veikla Jums duoda?

       Rotary klubo veikla vienija vienminčius, gerus draugus. Ta veikla duoda sveiko potencialo pasikrauti. Kiekvienas atėjęs prezidentas turi savo viziją, idėjų, jų turėjau ir aš, bet ne viską įgyvendinau. Norėjau padaryti Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios lauko apšvietimą. Bažnyčia graži, bet tamsoje jos nematyti, o taip norėjosi, kad iš tolo ji tamsiuoju paros metu būtų matoma. Iniciatyvai pritarė ir kunigas Gintaras Lengvinas, net bažnyčios projektuotojas nemokamai padarė projektą, mat jį sužavėjo ši idėja. Gal todėl, kad suma nemaža ar kad bažnyčios statyba dar nebuvo įteisinta – taip ir nepavyko įgyvendinti tada, bet ši idėja neužmiršta.

       Šis Jūsų projektas labai artimas įgytai specialybei. Tai kokius mokslus baigėte?

       Baigiau Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), studijavau elektros sistemas, įgijau inžinieriaus elektriko laipsnį. Dvidešimt septynerius metus dirbau energetikos srityje, todėl ir tapus Mažeikių autobusų parko direktoriumi gal kokius trejus metus buvo sunku persiorientuoti. Prisimenu vėjuotas naktis, kai negalėdavau užmigti galvodamas, ar neišsijungs kas, ir būdavo keista, kad niekas neskambina. Net žmona pastebėdavo, kad važiuodamas mašina vis žiūriu į stulpus, laidus. Kaip nežiūrėsi – jei buvau įpratęs. Dabar jau įpratau į autobusus žiūrėti.

       Kaip klostėsi Jūsų darbinė karjera?

       Baigęs institutą, galėjau rinktis darbovietę ir miestą, nes pagal pažangumą buvau septintas. Didmiesčio gyvenimo bestudijuodamas buvau prisižiūrėjęs, o aš kilęs iš kaimo, be to, norėjosi arčiau gimtinės. Tai ir lėmė, kad pasirinkau Mažeikius. Savo karjerą pradėjau nuo žemiausio laiptelio – tai darbas Mažeikių elektrinėje elektromonteriu, po metų šiluminių matavimų ir automatikos meistru. Greitai gavau pasiūlymą tapti Šiaulių elektros tinklų Mažeikių skyriaus vadovo pavaduotoju. Po dvejų metų jau vadovavau AB VST Mažeikių skyriui. Metus laiko iki dabartinių pareigų dirbau AB LESTO Mažeikių tinklų eksploatavimo grupės vadovu. Be tiesioginio darbo, aktyviai dalyvavau ir visuomeniniame gyvenime – buvau Mažeikių elektrinės profesinės sąjungos pirmininku, vesdavau vakarones.

       – Kas lėmė kardinaliai pakeisti savo veiklos sritį?

       Buvo restruktūrizuojamas energetikos ūkis. Mažeikiuose lyg ir nebeliko elektros tinklų, o norėdamas tęsti darbą energetikos srityje, būčiau turėjęs išvykti į kitą miestą. Ir viską pradėti nuo nulio – nauji draugai, kaimynai, kolegos, nauja aplinka. Be to, mama, giminės čia. Nenoras blaškytis ir privertė kažko kito ieškotis savo mieste. Tai buvo įvykis, kardinaliai pakeitęs mano gyvenimą. Esu stabilus žmogus, nemėgstantis blaškytis, bet kartais tai padiktuoja sąlygos ar priverčia aplinkybės.

       – Buvote kaimo vaikas, o jie be darbo nebūdavo. Prisimenate savo pirmąjį darbą?

       Gimiau ir užaugau Pašilės kaime, Skuodo r. Mama 45 m. dirbo pradinių klasių mokytoja Pašilės pradinėje mokykloje, kurią ir aš baigiau, tėtis dirbo kolūkyje sandėlininku, gyvenome ūkiškai, taigi, ūkiškus darbus teko ir man dirbti. Anuomet mes, vaikai, nenustygome be darbo. Ketvirtokas jau auginau apie 100 triušių, parlėkęs iš mokyklos bėgdavau juos prižiūrėti. Prisimenu, kaip už parduotus triušius nusipirkau anais laikais populiarų juostinį magnetofoną „Daina“. O pirmąjį oficialų darbo užmokestį gavau penktoje klasėje, gaila, kad tik dvi dienas padirbėjau. Prisiprašiau, kad priimtų į linų karšyklą. Prisimenu, reikia per sietus linus braukti, o aš nepasiekiu, stoviu po tais sietais – žemo ūgio buvau. Aštuntokas ėmiausi jau rimtesnio darbo – per atostogas dirbau melioracijoje, vežiodavome vamzdelius ir grupėmis po 10 išdėliodavome. Tas noras dirbti ir užsidirbti knietėjo visada. Tėvai man įdiegė, kad žmogus turi dirbti.

       O buvo neįgyvendintų vaikystės svajonių?

       Kiekvienas vaikas turi svajonių, gyvena fantazijų pasaulyje. Darželyje, gal tada populiarus kino filmas „Keturi tankistai ir šuo“ įtakos turėjo, norėjau būti tankistu. Aštuntoje ar devintoje klasėje jau veržiausi į padanges, lakūnu norėjau būti, net modeliavau lėktuvėlius. Vėliau pasvajojau apie mediciną, nes man medicina – tai aukšto intelekto žmonių darbas. Manau, jie turi didžiuotis, kad yra medikai, jaučiu pagarbą šiai specialybei. Gal todėl mane liūdina, kad dabar nevertinamas gydytojo darbas.

       Kodėl nepasirinkote medicinos studijų?

       Kodėl nepasirinkau? Pasirinkau – stojau į Kauno medicinos institutą, bet pritrūko balų, kad įstočiau į gydomąją mediciną ir mane nukreipė į farmaciją. Tada įsijungė jaunatviška ambicija. Po metų pasirinkau žemiškesnę specialybę – įstojau į KPI. Tada jau realiai pradėjau galvoti, kokį darbą galiu dirbti. Ir niekada nepasigailėjau pasirinkęs šią specialybę.

       Vidurinė mokyklą baigėte penketais (tada buvo penkiabalė sistema). Buvote tik moksliukas?

       Nuo penktos klasės mokiausi Ylakių vidurinėje mokykloje, Skuodo r. (dabar Ylakių gimnazija). Čia turėjau gerą auklėtoją Birutę Kniukštienę, labai gyvybinga buvo. Ne vien mokslai rūpėjo, vaidinau dramos būrelyje, dalyvavau Vaikų ir moksleivių televizijos konkurse „Dainų dainelė“, dainavau ansamblyje ir su gitara grojau. Gan aktyvus paauglys buvau. Studijų laikais buvo kiti draugai, tad atsirado ir kiti pomėgiai, kaip palaikymo komanda, vykdavome į formulės 3 varžybas. Be to, nepraėjo ir noras dirbti, tad studijuodamas vagonus kraudavau, kitoks jausmas – ne iš tėvų gauti, o pačiam užsidirbti. Užsidirbdavau 10 rublių, o dar ir stiklainį agurkų ar apelsinų gaudavome, priklausomai, ką kraudavome. Teko ir vyno dėžes krauti.

       Kaip dabar leidžiate laisvalaikį?

       Didžiausias pomėgis – žvejyba, ypač mėgstu poledinę žūklę. Mėgstu tvarkytis prie namų. Auginame auksaspalvį labradorą, todėl tenka nueiti didelius atstumus, kartu su juo po miestą pavaikščioti. Vasarą daug keliaujame su dviračiais po Lietuvą, Latviją. Išvykstame ir toliau, viena iš nuostabiausių – kelionė į Norvegiją. Nesu didelis mėgėjas keliauti į egzotinius kraštus. Nebuvau pamiršęs ir vaikystės svajonės – pakilti virš medžių. Taigi, su draugu skraidžiau lėktuvu. Kol kartą mūsų lėktuvo nepagavo didelis vėjas, kuris mus ėmė blaškyti. Nuo tada ir dingo noras skraidyti, gal atsargiau pradedu vertinti ir kai kurias rizikingas situacijas.

       Kaip didžiausią savo gyvenimo sėkmę įvardijote nuostabią šeimą, gerus draugus.

       Didelė sėkmė, kad tebeturiu mamą, kuri greit švęs savo 90-metį. Galima tik pavydėti, kiek ji turi veiklos, pas mus pasisvečiuoti gal tik porai valandų randa laiko. Bet kartą per savaitę skiria laiko ir man, pasikviečia papietauti – valgome jos firminę kiaušinienę, šiltai pasikalbame – džiaugiuosi šia tradicija. Su žmona jau trisdešimt metų kartu. Užauginome du vaikus – sūnus Danijoje baigė architektūrą, gyvena ir dirba Vilniuje, dukra irgi apsistojo Vilniuje, baigė mediciną, kineziterapijos studijas. Dabar labai džiaugiuosi šešių savaičių anūke. Suvokiau, kad vaikus auginant daug ko nepastebėjau, gal darbo reikalai užgožė, o gal pamiršau, kaip mažo žmogeliuko žvilgsnis keičiasi, kaip jis auga. Dabar, žiūrėdamas į anūkę, viską pastebiu, tuo gyvenu ir tuo džiaugiuosi.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode