Karalaite
Poniai

Tikra pasaka - 6 lietuvaičių meilės istorijos, kurios užgniauš kvapą

 

 Net ir saldžiausios romantinių filmų istorijos nėra visiškai iš piršto laužtos – kažkur kažkas panašaus tikrai įvyko, įkvėpė rašytoją ir taip gimė meilės pasakos, žavinčios milijonus. Vis tiek manai, kad gyvenime taip nebūna? Štai atrinkome ir paskelbėme gražiausių meilės istorijų paiešką ir iš beveik 100 idomiausių atrinkome vertas žurnalo puslapių!

IŠDYKĘS KALĖDŲ SENIS Gabrielė: „Mano meilės istorija prasidėjo sėdint Kalėdų Seneliui ant kelių! Prieš šventes prekybos centre Senelis dalindavo dovanas ir klausydavosi vaikų kalėdinių norų. Užsukau jais pasidalinti ir aš su mažąja sesute. Kadangi Senelio ji bijojo, norėjau parodyti, kaip reikia su tamsta bendrauti. Parodžiau, kad reikia prisėsti jam ant kelių, pagirti senelio baltą barzdą. Ir štai – girdama ir visaip gražiai kalbėdama, gavau iš Kalėdų Senelio bučkį į žandą! Prieš sesę teko dar kurį laiką paraudonuoti, bet linksmiausia, kad Kalėdų Senelis buvo ne kas kitas, o mano grupiokas, po bučinio į žandą ėmėme dažniau vienas kitą pastebėti, nuėjome į pasimatymą ir... lig šiol esame kartu.“

MEILĖ GYDO Ugnė: „Sirgau sunkia depresija, negalėdavau net išeiti iš namų, nelankydavau paskaitų ir tiesiog gulėdavau lovoje. Reikėjo keisti gyvenamąją vietą, tad išsinuomojau kambarį kelių kambarių bute su nepažįstamais nuomininkais. Vengiau bendrauti su jais, apskritai vengiau žmonių, tad meilės tikrai neieškojau. Bet ji pati atėjo pas mane, kai atsitiktinai virtuvėje susidūriau su buto šeimininku. Susidūrimai vis kartojosi, mūsų pokalbiai virtuvėje ilgėjo ir net nepajutau, kaip netrukus liejau ašaras jo glėbyje. Jis mane visada palaikė, bandė padėti išsikapstyti ir visada buvo už mane. Pamilome vienas kitą ir už tai, kad šiandien galiu šypsotis, esu dėkinga tik Jam.“ NEPAŽĮSTAMOJO STAIGMENA Aušra: „Per savo gimtadienį dirbau, pastebėjau, kad eilėje prie kasos stovi vaikinas, rankose laikantis gerberą, sudėjęs gal 20 skirtingų rūšių šokoladukų ir dovanų maišelį. Pasirodė matytas. Gal kartą ar du pirko mano kasoje? Atėjo jo eilė, skenavau šokoladus, pradėjau juos dėti į paprastą maišelį, o jis paprašė skanėstus sukrauti į dovanų maišą. Pamenu, kad pagalvojau, jog jis įnoringas pirkėjas, tačiau padariau, kaip prašė. Padėkojau, kad pirko, ir palinkėjau geros dienos, tačiau vaikinas vis dar stovėjo ir po akimirkos pasakė: „Su gimtadieniu, ir nebūk pikta tokią svarbią dieną.“ Nepažįstamasis įteikė dovanas, o aš stovėjau sutrikusi, žiūrėjau į jį ir vis dar nesupratau, kas įvyko. Paklausiau, iš kur sužinojo, o jis tik atsakė: „Tereikia didelio noro, ir viską gali išsiaiškinti.“ Vaikinas išėjo, o aš likusią darbo dieną galvojau apie jį. Grįžusi namo, radau jo kvietimą draugauti feisbuke, nuo tos dienos ir užsimezgė mūsų draugystė.“ NEPAVYKĘS SĄMOKSLAS Gabrielė: „Mūsų meilės istorija labai juokinga! Vienai klasiokei patiko mano draugas, tačiau jam ji nelabai. Kadangi draugas nenorėjo jos įžeisti, ilgai svarstė, ką daryti ir kaip nepatinkančiai merginai švelniau pranešti nemalonią žinią. Niekaip nesisekė sugalvoti ko nors neskausmingo, tad į galvą šovė išganinga mintis. Jis man pasiūlė apsimesti jo mergina. Na, aš sutikau, pagalvojau, kas čia tokio, bet taip vaidindami ėmėm ir įsimylėjom! Pradėjome draugauti ir prieš nieką nebeteko apsimetinėti.“ LEMTINGAS ŽAIDIMAS Agnė: „Mes su vaikinu mokėmės toje pačioje mokykloje, gyvenome netoli vienas kito, turėjome bendrų draugų, tačiau niekada nebendravome. Net nežinau, ar buvome kada nors vienas kitą pastebėję anksčiau, tačiau lemtingą vakarą susitikome bendroje draugų kompanijoje. Visi žaidėme stalo žaidimą „Alias“, o mudu atsitiktinai atsidūrėme vienoje komandoje. Poros šio žaidimo metu neretai susipyksta ar susiginčija, o tarp mūsų viskas ėjo lyg sviestu patepta. Sekėsi mums! O vakare žaidimas baigėsi prasidėjusia mūsų draugyste. Va taip ir būna su tais stalo žaidimais. Kartais jie suartina!“ LYG ŽAIBAS TRENKĖ Modesta: „Su mama ir teta sugalvojome nuvykti į Palangą. Bevaikštinėdamos po miestą jos panoro pašokti ir patraukė link klubo, kur renkasi vyresni žmonės. Mama nenorėjo, kad viena klaidžiočiau po nepažįstamą miestą, todėl pasikvietė kartu. Sėdėjau prie staliuko, baisiai nuobodžiavau ir pamačiau, jog prie manęs artėja panašaus amžiaus vaikinas. Jis pasiūlė pašokti, akimirką sutrikau, o mama išgirdusi jo kvietimą dar labiau mane sugėdino: „Tai kad ji nemoka šokti.“ Išraudau, bet jis tik šyptelėjo, paėmė už rankos ir nusivedė į salės vidurį tarp senukų. Nežinau, kas tą vakarą su mumis nutiko, bet pajutome „dzinkt“ ir įsimylėjome!“ 

Powered by BaltiCode