Karalaite
Poniai

„Dirbu tai, ką geriausiai moku“ (teminis puslapis „Krašto lobynai“)

Šiandieninis mūsų puslapis turėtų sudominti tuos, kurie seka vieno žymiausių Lietuvos ir Rytų Europos kalvystės mohikanų Algirdo Stankaus ir jo dviejų sūnų Martyno bei Mindaugo kūrybinį kelią.

2006 m. į Vilnių atvyko Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, pradėdama trijų valstybinių vizitų Baltijos šalyse seriją. Karalienė į Vilnių atskrido kartu su savo vyru Edinburgo hercogu Philipu. Tai buvo pirmasis Elžbietos II vizitas Lietuvoje per visą dvišalių santykių istoriją. Garbės sargybos kariai buvo pasipuošę XIV a. rūbais, kuriuos nukalė kalviai Stankai.

 

 Gaila, bet nedidelės apimties rašinys gali tik iš dalies atskleisti įdomias pasaulyje pripažinto kūrėjo gyvenimo detales, nušviesti jo kūrybinį palikimą ir požiūrį į tam tikrus gyvenimiškus dalykus. Tai, ką sukūrė ir tebekuria šis paprastas, nuoširdus ir linksmas žemaitis, yra tikrų tikriausias mūsų krašto lobynas.

Iš biografijos

Charizmatiškas penktos kartos kalvis A. Stankus gimė 1948 metais Viekšniuose. Jis yra Lietuvos Respublikos dailininkų sąjungos monumentaliojo meno sekcijos narys, Suomijos kalvių sąjungos garbės narys, lenkų, čekų, estų, rusų kalvių sąjungų paprastasis narys. Ko gero, pirmasis šiame regione perprato ir atgaivino Damasko plieno gaminimo technologiją, jos išmokė kitų šalių kalvius ir du savo sūnus.

Kalvių dinastija ir laiko dulkės

A. Stankaus tėvas Adomas gyveno ir visą gyvenimą buvo kalviu Viekšniuose. Būdamas 84 metų dar kaustė arkliui kanopą, bet arklys kažkodėl įspyrė senoliui ir nuo to laiko jis kalvyste nebeužiiminėjo. Tėvas pats nukaldavo noragą, plūgą, kurį laikydavo viena ranka, o ardavo įsikandęs pypkę. Viekšniuose kalviavo ir senelis Vincentas, o prosenelis Otto buvo suvokietėjęs ir savo kalvystės amatu užsiiminėjo Karaliaučiuje.

Pasak kalvio, jo giminės istorija ir likimas persipynė su Biržiškų šeima: „Biržiškos pirko iš mano prosenelių žemę, jie gimė mūsų troboje. Apie tai rašė ir savo atsiminimuose. Dar ir dabar pas mus stovi anų laikų senas stalas, prie kurio biržiškiukai valgydavo. Anksčiau apie savo šaknis nebuvo įprasta daug kalbėti, bet mano mama per Antrąjį pasaulinį karą sugebėjo išsaugoti senus autentiškus šeimos dokumentus. Ji visą laiką su savimi nešiojosi odinį maišelį, kuriame slėpė ilgaamžės šeimos relikvijas. Kažkada Stankai giminiavosi su tokiomis giminėmis kaip Beržanskiai, Nemuniai ir kt., o šeimos istorija prasideda apie XV amžiaus vidurį. Gal kada archyvuose pavyks rasti daugiau medžiagos, bet dabar tiesiog nėra kam tuo užsiimti.“

A. Stankaus vardiniai darbai pažymėti unikaliu „kleimu“ (įspaudu), kuris leidžia identifikuoti kūrinio autorių. Pagal pirmąsias inicialų raides ovale sukomponuotas žaltys su karūna. Jau akmens amžiuje Lietuvoje buvo naudojami amuletai su stilizuotų žalčių ar gyvačių galvų, liemens dalių, uodegų detalėmis. Kažką panašaus kalvis yra radęs ir pasiskolinęs iš senų lietuviškų kapinynų bei pritaikęs sau.

Ilga kelionė namo

A.Stankus pripažįsta, kad nuo 1971 m. yra tik kalvis (prieš tai teko dirbti ir kitokius darbus), o tai yra 45 gražiausi žmogaus gyvenimo metai. Kūrėjas turbūt įsižeistų arba liktum nesuprastas, jei užduotum klausimą, ar jis nesigaili pasirinkęs tokį „metalinį“ kelią. 1977–1979 m. mokėsi Eisenacho (VDR) Lauferio meninės kalvystės mokykloje. Vėliau pagal iškvietimą išvažiavo į Vokietiją, kur daugiau kaip du mėnesius dirbo ir gyveno pas profesorių Leuferį. Po to grįžo į Vilnių ir įsidarbino Vilniaus restauracijos dirbtuvėse. Apie 1987 m. buvo pakviestas į Suomiją, kur dėstė senąją kalvystę. Vilniaus universitetas, kuriame dirbo 12 metų, Prezidentūra, grafų Tyzenhauzų dvaras Rokiškyje, Šv. Gertrūdos, Šv. Jono ir kitos bažnyčios, kunigų seminarija, Lietuvos ambasada Maskvoje, privatūs namai – visur juose palikti A.Stankaus pėdsakai.

Atgimimo laikai daug ką sujaukė kalvio ir jo vaikų gyvenime. Šeima iš Vilniaus persikraustė į Mažeikius. Tuometinis „Mažeikių naftos“ vadovas Gedeminas Kiesus pakvietė sugrįžti ir padėti restauruoti Plinkšių dvaro rūmus, tačiau prasidėjusi privatizacija gerus sumanymus ir planus „išmetė į šiukšlyną“. Po tam tikro neapibrėžtumo ir sunkaus laikotarpio A. Stankus visgi surado tinkamas patalpas kalvei ir atsidėjo tolesnei kūrybai.

„Dabartinė Mažeikių kalvių šventė atkeliavo dar iš Vilniaus laikų, kai čia dirbau restauratoriumi. Nuolatos domėjausi kalvystės paslaptimis bei subtilybėmis ir taip pamažu užkrėčiau kitus kolegas Lietuvoje ir užsienyje. Pas mane atvažiuodavo kalviai iš Estijos, Latvijos, Rusijos, Lenkijos ir po vieną, ir po du, tai vaikai sako, ką či,a tėvai, taip vargsti, geriau surink visus į krūvą ir bus už tą patį“, – sakė A.Stankus.

Į pokalbį įsijungė 39 metų sūnus Mindaugas: „Pirmąją tarptautinę kalvių šventę Mažeikiuose surengėme tiesiog savo kalvėje ir jos prieigose. Žmonių susirinko sausakimša. Jaunimo grupės grojo, kalviai demonstravo savo gebėjimus, o norėjusieji dalyvavo išmoningose rungtyse. Netrukus po šventės TV laida „Dviračio šou“ netgi parodė siužetą apie Lietuvos ir Estijos kalvius, kurie kalė kalaviją Lietuvos prezidentui. Tokia buvo pradžia...“ Paklausus Mindaugo, kas nulėmė, kad jis irgi pasirinko kalvio kelią ir tęstinumą, vyras su stankišku humoru atsakė: „Kito pasirinkimo lyg ir nebuvo. Kai stačias iš „viedro“ pradėjau gerti, tai nuo mažens kalvėje ir gyvenau. Mačiau dirbantį tėvą, prisimenu kalvį senelį, o jei saugai tradicijas ir jas puoselėji, tai ir yra tęstinumas.“

2003 m. menininkas pakvietė į pirmąją tarptautinio masto taikomosios meninės kalvystės personalinę parodą muziejuje, kurioje autorius skaitė pranešimą „Senoji kryždirbystė Lietuvoje“, buvo parodytas filmas „Pirmasis kalvių kongresas Suomijoje“, o mokytoja Laima Skabickienė skaitė pranešimą „A. Stankaus mintys ir pamąstymai“. Šiaip apie A. Stankaus šmaikštų humorą ir literatūrinius perliukus būtų galima parašyti atskirą įdomų ir smagų straipsnį, tačiau jo savitą žemaitišką atvirumą puikiai iliustruoja toks epizodas. Vienoje diskusijoje žinomas Lietuvos istorikas, žemaitis nuo Telšių Alfredas Bumblauskas neatsargiai prasitarė, kad „senovėje vargu, ar galėjo būti kokybiška kalvystė.“ Į tai A. Stankus nepiktai atkirto: „Profesoriau, taisyk savo knygelę, kol negavai į sprandą.“

Kalavijas – kaltos vijos

Demonstruodami Damasko plieno kalaviją ir peilius tėvas ir sūnus paaiškino, kad prieš kelias dešimtis vėl atgaivinta technologija Lietuvoje turėjo savo Damasko plieno pavadinimą – kalavijas. Ką reiškia šis žodis? Kaltų vijų plienas! A. Stankus ilgai vartė įvairius senus raštus, kalbininko Dominyko Urbos padedamas išsivertė kai kuriuos žodžius. „Hors – šilkas, san – šventas, – persiškus žodžius aiškina kalvis. – Damasko plieno šilko juostas uždėdavo kaip garbės ženklą. Damasko plienas nėra mitas, tačiau kalavijas – daug senesnis žodis. Sunkoki ginklai įspūdingi savo ašmenų raštais, kurie primena lietuviško šilko ar lino piešinius. Kai kurių jų rankenos buvo išpuoštos į gardeles įmuštu sidabru. Pirmojo kardo kopija buvo padaryta pagal Laivių kapinyne (Kretingos r.) rastą IX amžiumi datuojamą kalaviją, kurio originalas dabar saugojamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Damasko plieno gamybos paslaptis tėvas perdavė savo sūnums Martynui bei Mindaugui. Kaip pastebėjo A. Stankus, Martynas, gyvenantis su šeima Kaune, labiau gilinasi į technologinę gamybos pusę, o Mindaugas – į metalo struktūrą ir raštus. Tarp A. Stankaus mokinių yra šiuo metu pasaulyje jau garsūs kalviai suomis Heimo Rosseli, švedas Stefan Lundlou, estas Tonu Arak, rusas Viačeslav Baslov ir daugelis kitų.

„Dabar tas Damasko kardas atrodo kaip lengva išmonė, bet tai yra nueitas kelias ir įrodymas, kad šiandien visgi kažką sugebam“, – sakė A. Stankus. Beje, Maskvoje išleista knyga „Meninė kalvystė ir liejininkystė Maskvoje“, kuri yra Rusijos kalvių „knygų knyga“, joje patalpinti A. Stankaus daryti Lietuvos ambasados Maskvoje vartai ir turtingi interjero šviestuvai.

Apie profesiją ir tęstinumą

Profesorius Vladas Drėma ilgus metus buvo A. Stankaus darbų mokytojas ir vertintojas, jis sakydavo: „Reikia įvaldyti senas technologijas ir daryti nei blogiau, nei geriau, o taip, kaip buvo.“ Kalvis šią tiesą gerai įsiminė. Tikras kalvis (o ne tautodailininkas) turi žinoti architektūrą ir suprasti proporcijas. Veimaro architektūros ir statybos meno profesorius Leuferis pabrėždavo, kad kalvystė yra grafikos ir skulptūros sintezė, išreikšta metale. Čia organiškai susijungia linijų žaismas ir plastika. Kalvystės darbuose visada išlieka betarpiški meistro pėdsakai.

Talentas, darbštumas, tūrio, formos, atstumo jutimas, atsakingumas – ilgai negalvodamas gero kalvio savybes vardija A. Stankus. Įdomu paminėti, kad jis pritaikė nesudėtingą, bet labai patogų išradimą peiliams – gardelę (įtvarą), kurios dėka pjaunant pirštas nesiremia į peilio išorinę dalį.

2013 m. gegužės mėnesį Kauno pilies lomoje vyko VI tarptautinis viduramžių riterių turnyras Lietuvos kariuomenės vado kalavijui laimėti. Šiame turnyre dėl kalavijo, kurį nukaldino žinomi Lietuvos ginklakaliai meistrai Stankai: tėvas Algirdas, sūnūs Martynas ir Mindaugas, susikovė riteriai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir Baltarusijos.

Nei sūnūs, nei tėvas neabejoja, kad geriausio ginklo jie dar nėra nukalę.

Kaune gyvenantis sūnus Martynas, kurio genuose jau nuo mažens buvo užkoduota būti kalviu, yra eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys. Pasak Mindaugo, brolis be kitų darbų sėkmingai kala taktinius kovos kirvius. „Vieną XV a. Mindaugo epochos pavyzdį teko aptikti Tverų apylinkėse (Rietavo seniūnija). Man patinka kalti lietuviškus ginklus“, – sakė ginklus restauruojantis ir Kariuomenės vado riterių turnyrui pagrindinius apdovanojimus – ginklus gaminantis Martynas. Mėgstamiausi M. Stankaus ginklai – elitiniams kariams senovėje priklausę vėduokliniai kirviai, kuriuos padaryti reikia aukščiausio meistriškumo.

Jeigu kalbėtume apie galimą septintos kartos kalvių Stankų liniją, tai galima paminėti du Martyno sūnus Jokūbą ir Motiejų. Mindaugas taip pat nelabai nusimena, nes jo žmona Vaida ir dukra Agota yra dažnos viešnios kalvėje. Beje, paskutinėje kalvių parodoje Mažeikiuose dalyvavo ir viena moteris iš Panevėžio, kita garsi kalvė gyvena Suomijoje. Taigi, ateityje dar visko gali nutikti.

A. Stankus yra daugelio prestižinių tarptautinių konkursų ir simpoziumų dalyvis bei laureatas, bet jis dar niekada nebuvo nominuotas Lietuvos „Kalvių kalviu“...

Atsisveikindamas A.Stankus, apie kurį gandas jau senokai plačiai pasklidęs po visą Europą kaip visada pajuokauja: „Ar aš tas garsusis kalvis? Nežinau. Bet, kai nukalu karvee mėitą, ana laba apsidžiaug.“

A. Stankus dalyvavo šiose parodose:

1987 m. Pasaulinė meninės kalvystės – B.J.B.S. paroda Suomijoje, Turku mieste.

1990 m. Anglija, žymaus metalurgo Henrio Kordos 250 m. jubiliejui atminti.

1999 m. Pasaulio žemaičių paroda Telšiuose.

Parodoje Suomijoje buvo apdovanotas išskirtine premija – už darbus, padarytus etninės kultūros pagrindu.

1999 m. darbai įvertinti atitinkamais Europos Sąjungos sertifikatais

1999 m. Pasaulio žemaičių parodoje darbai pelnė pirmąją vietą kultūros srityje.

Menininko žymesni sukurti darbai:

Vienam garsiausių pasaulio muziejų Sankt-Peterburgo Ermitažui sukurti ginklai, nukalti sudėtingiausi kūriniai daugeliui bažnyčių, Vilniaus universitetui.
Metalo plastika. Padovanota čekų kalvių sąjungos pirmininkui Alfredui Hebermenui.

Kardas. Padovanotas rusų kalviui Večeslavui Baslovui.

Interjero puošyba. Lietuvos ambasada Maskvoje.

Interjero puošyba. Galerijai „Langas“.

Metalo plastika. Pas vokiečių kalvį Achim Kühn.

Metalo plastika. Pas Anglijos kalvių sąjungos pirmininką Phil Džonson.

Vardiniai ginklai Lietuvos Vyriausybės užsakymu. Jie dovanoti įvairiems svečiams už nuopelnus Lietuvos Respublikai.

Nepriklausomybės kryžius Mažeikiuose, Nepriklausomybės aikštėje, kryžius šv. Pranciškaus Asyžiecio bažnyčioje.

A. Stankaus darbų yra Rygos dailės akademijoje, Niujorko (New York) meno akademijoje, Stokholmo meno akademijoje, Talino dailės akademijoje.

Vytas ALEKNAVIČIUS

Nuotr. iš asmeninio albumo

Nuotr. autoriaus - Kalvėje su sūnumi Mindaugu

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Powered by BaltiCode