Romas

Kas yra gyvybė gamtos ir žmogaus pasaulyje? (teminis puslapis „Mes“)

Bet kokia gyvybės forma pirmiausia yra slėpinys ir kartu dovana, kuria Kūrėjas dalijasi savimi su savo kūriniais. Žmogus yra pašauktas įdirbti pasaulio sodą (plg. Pr. 2,15) ir yra atsakingas už kūriniją, kuri turi tarnauti jo asmens orui ir jo gyvybei. O pats žmogus ypatingu būdu atsako už savo ir kito gyvybę ir ta atsakomybė tampa itin svarbi, kai žmogaus gyvybė yra ypač pažeidžiama: tai yra, kai ji yra pakeliui į regimą tikrovę ir kai ji palieka laiką, kad pasiektų amžinybę.

 Kaip gerbiama ir saugoma gyvybė?

Kai kalbame apie įvairias gyvybės formas, kurios supa žmogų, tai šioje vietoje neišvengiamai atsakomybės jausmas tampa pamatu, ant kurio statoma pagarba gyvybei ir puoselėjamas suvokimas, kad žmogus yra pašauktas saugoti, o ne naikinti visa, kas jį supa. Bet kokia savivalės forma ar savųjų interesų siekimas tampa akivaizdžiu prieštaravimu, kuris niekaip nesiderina su pagarba gyvybei ar jos išsaugojimu. Kai kalba pakrypsta žmogaus orumo ir gyvybės saugojimo link, tai suvokimas, jog gyvybė, kaip didžiausia vertybė žemėje, žmogaus teisę gyventi padaro nenuginčijamą.

Kodėl dažnai pasikėsinama į įvairias gyvybės formas?

Priežasčių, kodėl pasikėsinama į įvairias gyvybės formas, yra labai daug: egoizmas, savivalė, noras dominuoti, siekis praturtėti kito sąskaita, laisvės individualizavimas. Tačiau visuomet šioje vietoje pamirštama, jog mūsų planeta yra visų mūsų bendri namai, kuriuos turime puoselėti ir saugoti, o sąmoningas apsisprendimas atimti gyvybę nekaltam žmogui visada yra moralinis blogis, kuris niekada negali būti pateisinamas nei kaip tikslas savaime, nei kaip priemonė geram tikslui pasiekti.

Ką reikėtų daryti, kad gyvybė būtų išsaugota?

Kad gyvybė būtų išsaugota, reikia persiimti gyvybės kultūros puoselėjimu ir atsiriboti nuo visko, kas veda mirties kultūros link. Jei suvoktume, kad bet kuri gyvybės forma, kuri supa mus, yra dovana, su kuria negalime elgtis kaip panorėję, tai netruktume pakloti tinkamus pamatus gyvybės kultūrai atsirasti ir suklestėti. O jei kalbama konkrečiai vien tik apie žmogaus gyvybę, tai samprata, jog kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (plg. Pr. 1,27) ir kad kiekviename žmoguje glūdi panašumas su Kūrėju, gali ženkliai prisideda prie gyvybės kultūros puoselėjimo. Čia turiu galvoje ne tik negimusios gyvybės saugojimą, bet ir pagarbą žmogui kiekviename jo gyvenimo tarpsnyje.

Kun. Klemensas Jaraminas

Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapija

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Powered by BaltiCode