Reklama 2

„Mažeikiai – žavingas miestas, į kurį galbūt kada nors grįšiu gyventi...“

Pirmadienį Savivaldybės meras Antanas Tenys ir Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Virginija Steponavičienė priėmė civilinės aviacijos pradininko Julijono Kumpikevičiaus dukrą, Long Island universiteto profesorę, Niujorko lietuvių radijo vadovę, buvusią ilgametę Tautos fondo vadovę, dokumentinio filmo apie pirmąjį Lietuvos civilinės aviacijos lakūną „Sparnams prisiminti“ kūrėją bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierę dr. Giedrę Kumpikaitę. Susitikime aptartos paminklo J. Kumpikevičiui atminti sukūrimo ir pastatymo Mažeikių senamiesčio parke galimybės.

Tęsdama viešnagę G. Kumpikaitė aplankė Mažeikių J. Kumpikevičiaus aerodromą, kur susitiko su Mažeikių aeroklubo valdybos pirmininku Rimantu Morkūnu ir aerodromo direktore Ala Morkūniene.

Susitikime dalyvavęs Seimo narys Kęstutis Bartkevičius viešnią palydėjo ir į Senamiesčio parką, kur buvo aptarta preliminari vieta skulptūrai statyti.

Garbią viešnią pakalbino ir „Būdas žemaičių“.

– Mažeikiuose lankotės jau nebe pirmą kartą. Kokį įspūdį šis miestas daro Jums?

  Man visada labai malonu atvykti, būnu visuomet sužavėta. Mažeikiai kaip oazė, čia labai gražu. Čia atsiveria širdis, jaučiuosi puikiai, nes čia malonūs ir nuoširdūs žmonės.Matau ženklius pokyčius, milžinišką progresą, viskas moderniška: ir restoranai, ir keliai, ir visa kita puiku. Esu pusiau žemaitė ir gal todėl čia jaučiuosi kaip namie. Niujorkas, Vilnius ir Mažeikiai. Kiti miestai nežavi.

  Koks šio atvykimo tikslas?

  Mano tikslas – įamžinti tėvelio atminimą. Tai jau padaryta 2009 m. sukurtame filme „Sparnams prisiminti“ bei tėvelio vardu pavadinant aerodromą. Šiais metais norėčiau konkretizuoti paminklo statymo klausimą. Praėjusiais metais apžiūrėjome įvairias vietas, vystėme tik mintį, o jau šiemet reikia mintį pradėti įgyvendinti, kitais metais nutarėme pastatyti. Reikės kreiptis į Dailės akademiją dėl projekto, numatyti dydį, formą, stilių, medžiagas, tematiką ir, žinoma, finansus. Dabar aiškėja vizija. kitais metais, žadame vėl surengti aviacijos šventę, kurios metu bus atidengtas ir paminklas.

Filmą čia rodžiau jau du kartus, publika gražiai priėmė. Dabar sukurtas filmas apie ankstesniojo pastatymą, tačiau angliškai įrašytas, ir reikėtų jį perrašyti lietuviškai. Gal kada nors ir tą parodysiu.

  Norėjote Mažeikiuose J. Kumpikevičiaus vardu pavadinti ir dalį Sedos gatvės?

  Buvo kalbama, bet neišėjo, nes pervadinti gatvę, kurioje tėvelis buvo gimęs, per daug būtų sudėtinga gyventojams.Tai Sedos gatvė, ji anksčiau buvo Geležinkelio, o kai tėvelis gimė, tada ji vadinosi Kapų gatvė. Pakeisti nelabai išeina, paskui pagalvojau, kad galbūt naujuose rajonuose ateityje ką nors bus galima padaryti. Dabar apsistojome ties paminklu.

  Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą? Kokie įspūdžiai?

  Tai buvo 1979-ieji metai. Tada dar buvo kita valdžia. Važiavau traukiniu, mačiau per miglą Vilnių. Man atrodė kažkokia pasaka. Buvo keista, kaip išvis dar egzistuoja toks kraštas.

Važiavau viena pas gimines, net nežinodama, kad turiu jų, išskyrus dėdę, kurį pažinojau. Kelionė traukiniu per Lenkiją, prisižiūrėjus visokių filmų, atrodė keistai. Vaikščioja žmonės traukinyje, pardavinėja arbatą. Maždaug kas pusvalandį ateina kareiviai su automatais ir pažadina, nes negalima miegoti, ir visą laiką tikrina ir tikrina. Paskui 4 valandas stovėjome prie Lenkijos ir Lietuvos sienos, kol pakeitė vagonų ratus, nes bėgiai buvo kitokio pločio. Man atrodė taip beprasmiška. Tada mane slapčia nuo pareigūnųvežė į Kauną, Trakus, Palangą. Mažeikiuose tuomet nebuvau. Pirmą kartą čia pasirodžiau 2007 metų birželio pradžioje.

  Iš kur išmokote lietuvių kalbos?

  Esu gimusi Lietuvoje, Kaune, buvau visai mažytė, kai mane išvežė. Lietuvių kalbos nesimokiau, tiesiog šeimoje kalbėjo lietuviškai. Mama kilusi iš Marijampolės, jos švari kalba, o tėvelis kaip žemaitis nelabai kalbėdavo. Pati esu kalbininkė, lingvistė, todėl man lietuvių kalba graži, bet, žinoma, kalbėdama darau klaidų, man ne taip lengva kaip jums. Jūs žodžius tariate gražiai, lengvai, o aš turiu „pažvejoti“ šen ir ten. Bet, kadangi čia neaugau ir kalbos nesimokiau, pagirsiu save, kad kalbu dar neblogai.

  Save laikote lietuve? Ar didžiuojatės savo šaknimis? Kaip Amerikoje išreiškiate savo lietuviškumą?

  Mes, lietuviai, esame maža tauta, bet veržlūs ir pranašesni už kitus. Neseniai skaičiau, kiek daug astronomų lietuvių dirba užsienyje, ir, bendrai, kur tik bepažiūri, visur lietuviai. Jie nelabai skelbiasi, nesiafišuoja, bet labai puikiai dirba, daug pasiekia, geri mokslininkai. Jau nekalbant apie krepšinį. Kai Lietuva gavo Nepriklausomybę, jau bronzą laimėjo per pirmąsias olimpines žaidynes. Tai gal toks mūsų,lietuvių, bruožas – kažką daryti, siekti, veržtis, pasirodyti. Įrodyti pasauliui, kad esame, nors ir maža, tačiau vertinga tauta. Aš save laikau Amerikos piliete, bet lietuve. Ir tuo didžiuojuosi. Esu lietuvių piliečių klubo pirmininkė, Lietuvos „Vyčių“ vicepirmininkė, 14 metų laisvu laiku vedu lietuvišką radijo programą.

Turiu tėvų senų dokumentų, nuotraukų, kai buvo Vokietijoje per karą. Kaupiu archyvinę medžiagą apie partizanus, apie Sibirą, kad nedingtų iš istorijos. Reikia pagalvoti, ką su ja daryti, būčiau linkusi čia ką nors atsiųsti, nes yra žmonių iš Žemaitijos, kurie turi  archyvinės medžiagos. Yra ir dar viena tokia mintis – įrengti muziejų, nes kiti žmonės nežino. Jauna moteris žiūrėjo mano filmą Vilniuje, sako, mes žinome, kad žmonės bėgo, bet daugiau nieko nežinome, kodėl, kaip, ką, kas paskui buvo. Tai gana įdomu.

– Ponas J. Kumpikevičius buvo iš puikios kilmingos bajorų šeimos, broliai profesoriai, sesuo poetė, pats daug pasiekęs: jauno lakūno avantiūrinis skrydis Praha–Kaunas, buvo pirmasis civilinės aviacijos lakūnas, šaulių aviacijos įkūrėjas, Vilniaus ruožo transporto viršininkas... Ir staiga, viską palikus, reikėjo bėgti. Ar todėl siekiate Mažeikiuose įamžinti tėvelio atminimą, tarsi čia jį sugrąžindama?

  Taip. Dėl to, kad mano tėvai išbėgo iš Lietuvos su dviem lagaminais. Viską paliko: šeimą, gimines, tėvus, brolius, seseris, darbą, kalbą, pasiekimus. Ir į ką? Į nežinią. Nežinojo, nei kas bus, nei kaip bus. Ar išliksim gyvi? Niekas, to nepatyrę, negali suprasti. Kiek daug lietuvių išvyko, kiek daug prarasta proto, kultūros, galimybių, laimės. Išbėgę laikėmės kartu, nes norėjome išlaikyti tą mažą saujelę Lietuvos. Čia pasilikusiems taip pat nebuvo lengva. Mūsų mama nebendravo su čia likusiais artimaisiais, giminėmis, nes jos sesuo buvo ištekėjusi už diplomato.

Jie pasiliko už tos uždangos, mes – kitoje pusėje­. Jie vargo vienaip, mes vargome kitaip, ir buvome atskirti vieni nuo kitų. Mes irgi negalėjome niekam rašyti. 1953 metais, kai mirė Stalinas, pradėjo jau eiti laiškai, o per devynerius metus nieko. Net nežinojome, kas gyvas, kas negyvas. Pirmiausia gavome laišką iš tetos, kuri buvo ištremta į Kamarovką. Ten susirgo maliarija, vos nenumirė. Jei nedirbi, negauni maisto, o visas maistas buvo tik duona. Patys vietiniai turėjo tik vos sau. Kartais gaudavo supuvusių bulvių. Teta buvo studijavusi mediciną ir sakė negalėjusi žiūrėti, kai žmonės iš bado mirdavo: valgė žolę, žemę. Tokios sąlygos suteikia žmonėms ištvermės, nes ką kitaip daryti? Negali laukti, kol numirsi. Reikia kažkaip kovoti už gyvybę, už gyvenimą, už išgyvenimą. Visokių buvo, bet mano teta buvo ypatingai stipri fiziškai, protiškai ir morališkai. Jų visa šeima grįžo.

Imigracijoje praradome savo kraštą. Tėvai labai sielojosi. Visą laiką buvo kalbama apie Lietuvą. Dabar visai kitaip. Žmonės išvažiuoja, gali grįžti, yra internetas ir pan., o tada išvažiavo ir užsidarė geležinė uždanga.

Po tėvelio laidotuvių parašiau jausmingai apie Lietuvą, žmonės skaitydami verkė. Daug buvo žmonių, kurie negrįžo į savo kraštą, jiems buvo ypatingai svarbu. Įsivaizduojate, niekad negrįžti į savo kraštą, į Mažeikius. Baisiai skausminga, ta šalis, kurią tu palikai, lieka mintyse. Kad ir pasikeitusi, nes nėra taip, kaip buvo. Yra Lietuva, bet ne ta Lietuva, kurią tu išsivežei širdyje.

Man norisi skatinti ir jaunimo pozityvumą, kad įgyvendinti svajones įmanoma.

  J. Kumpikevičiaus vardu pavadintas Šerkšnėnuose esantis aerodromas jaučia Jūsų finansinę paramą. Kokie dar Jūsų ateities planai?

  Tėvelio vardu pavadintame aerodrome ketinu pastatyti lentą, paaiškinančią, kas buvo tas J. Kumpikevičius,o jis buvo tikras užsispyręs žemaitis, kuris niekada nepasidavė ir nenuleido rankų bei atkakliai siekė savo tikslo. Noriu užbaigti rašyti knygą, išleisti tetos atsiminimų knygą ir, be abejo, pastatyti paminklą tėvelio atminimui įamžinti. Tik dar norėjau padėkoti ir Žemaitijai, ir ypatingai Mažeikiams, Savivaldybės merui Antanui Teniui už tokią moralinę paramą, supratimą ir pagalbą man, rengiant aviacijos šventę. Labai gražu, labai širdinga. Kai atvažiuoju į Mažeikius, tai man taip širdis atsiveria. Tą sakau nuoširdžiai, nes jūs tokie nuoširdūs esate. Ne visuose miestuose taip yra. Kuo arčiau didelių miestų, tuo mažiau to nuoširdumo jaučiasi. Jei gyvenčiau truputį arčiau, Mažeikiuose būčiau kas savaitgalį. Mažeikiai – žavingas miestas, į kurį galbūt kada nors grįšiu gyventi.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode