„Šalis ta Lietuva vadinas...“ Plungė

 

Šioje projekto dalyje keliausime į Plungę. Pasakosime apie legendomis apipintą Gandingos piliakalnį, pristatysime Lietuvos nepriklausomybės paminklą Plateliuose.

Geografija

Gandingos piliakalnis yra Plungės rajone, prie kelio Plungė–Vėžaičiai, dešiniajame Minijos krante, šalia jo yra dar dvi kalvos – Pilikės. Dabar čia įkurtas Gandingos kaimas žinomas nuo viduramžių, jis priklausė istorinei Ceklio (Keklio) žemei kaip svarbi gyvenvietė. Tai buvo žemaičių gynybinis centras, XVIII a. stovėjusi pilis buvo svarbus kovų su kryžiuočiais taškas. XVI a. Žygimanto senojo laikais čia buvo valsčius, gana tankiai apgyvendintas. 1529–1567 m. Gandinga buvo neprivilegijuotų miestų sąraše (mokesčius mokėjo tokio dydžio, kaip ir Telšiai ar Vilkmergė). XVI a. 2-ojoje pusėje Gandingos svarba sumažėjo ir ją nustelbė Plungė. 1667 m. minimas Gandingos pavietas, kuriame buvo 20 bajorų dūmų. 2007 metais rasti archeologiniai radiniai rodo, kad ši vietovė – vienintelė Lietuvoje, turinti net penkis piliakalnius nedideliame plote.

Draustinis

Gondingos landšaftinis-istorinis draustinis (plotas 134,5 ha) įsteigtas 1960 metais. Šio draustinio pagrindu 1986 metais įteisintas Gondingos kraštovaizdžio draustinis. LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 draustinis praplėstas iki 255,4 ha ir sunormintas jo pavadinimas: Gandingos valstybinis kraštovaizdžio draustinis. Draustinio tikslas – išsaugoti raiškų Babrungo upės slėnio kraštovaizdį su Gandingos piliakalniu, kitais archeologijos objektais.

Draustinio centru vingiuojančio Babrungo slėnis šlaitingas, gilus (20–30 m ir daugiau). Babrungas išteka iš Platelių ežero. Šios upės ilgis – 59 km, iš jų apie 9 kilometrus rangosi draustinio teritorija ir 3 km žemiau draustinio ribos įpuola Minijos glėbin. Upės vagos plotis draustinyje 10–15 m, vidutinis debitas 3,5 m/s. Draustinyje Babrungas stebina ir džiugina nepakartojamo grožio vingiais, kilpomis, stačiais šlaitais, atragiais, įvairaus dydžio nuošliaužomis bei atodangomis. Atodangų nuosėdų įvairiaspalviai, įvairialyčiai sluoksniai byloja paskutiniojo geologinio periodo – kvartero – raidos istoriją.

Šią Babrungo slėnio dalį senovės kuršiai, vėliau žemaičiai panaudojo gyvensenai ir gynybai. Vėliausiais moksliniais tyrimais nustatyta, kad čia I–XIII a. buvo ištisas gyvenamasis-gynybinis kompleksas: Gandingos piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu, su gyvenviete; Gandingos piliakalnis, vadinamas Ožkupriu; Varkalių piliakalnis su gyvenviete; Nausodžio piliakalnis, vadinamas Pilale, su gyvenviete; Nausodžio piliakalnis II, vadinamas Pilale; Gandingos senovės gyvenvietė; Gandingos kapinynas.

Istorija

Gandinga priklauso seniausiam Lietuvos gyvenviečių tinklui, kuris formavosi dar valstybingumo susidarymo išvakarėse kaip gentinių susivienijimų centrų sistema, turinti ryškią gynybinę funkciją. Juosiama giliai įsirėžusių Babrungo slėnio kilpų, Gandinga praeityje garsėjo patogia gynybine padėtimi. Deja, rašytiniai šaltiniai apie tai labai skurdūs. Piliakalnyje stovėjo 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho rašte dėl pietinių kuršių žemių dalybų minima Gondingos pilis.

Gandingos kūrimosi pradmenys, kaip ir vietovardžio kilmė, glaudžiai susiję su žemaičių etnogeneze ir kadaise čia gyvenusiais kuršiais. Tai liudija legendų gausa ir paplitę mitologiniai įvaizdžiai. Apie Gandingos piliakalnį surinkta net 14 legendų. Mitologiškai reikšminga ir paini Gandingos vandenų struktūra, kilpomis išraizgyta tarp sudėtingų paviršiaus formų. Rašytiniuose šaltiniuose yra žinių apie tai, kad Gandingos apylinkėje buvusi stabmeldžių šventykla, kurioje kūrenta šventoji ugnis. Gandingos mitologiją tyrinėjo L. Kšivickis, Norbertas VėliusMotiejus Valančius.

Kada įsikūrė pirmoji pilis, galima pasakyti tik apytikriai. Gandingos įtvirtinimų pradžia yra vėlyvesnė negu kai kurių ankstyvųjų nedidelių ir menkai stiprintų piliakalnių apylinkėje, tačiau tarp didesnių sustiprėjusių genčių įrengtų piliakalnių su medžio ir žemės įtvirtinimų perimetrinėmis pilaitėmis, Gandingą galime laikyti viena ankstesnių. Kaip liudija senųjų gyventojų pėdsakų gausumas Babrungo paslėniais, Gandingoje įsitvirtinusios gentys racionaliai pasinaudojo patogiu vietovės reljefu ir gamtiniais turtais (augalija, gamtiškai drenuotais lydiminės žemdirbystės sklypais), todėl ilgainiui pralenkė daugelį aplinkinių genčių. Rasti radiniai apima I tūkstantmetį ir II tūkstantmečio pradžią, o laipsniškas jų gausėjimas IX a.–XIII a. rodo Gandingos komplekso svarbą bei gyventojų skaičiaus augimą.

Intensyvėjantys prekybos mainai bei kariniai konfliktai lėmė ankstyvas valstybingumo užuomazgas kuršių žemėse. Per daugelį šimtmečių trukusias kovas Žemaitijoje susiformavo bene tankiausias gynybinių įrenginių tinklas, kurio viena grandžių buvo medinė Gandingos pilis. Šiandien iš archeologinių radinių galima spręsti, kad Gandingos pilis buvo sunkiai prieinama, ir tik iš vakarų pusės.

Vaizdai

O kiek čia griovų, raguvų, šaltinių versmių ir įtekančių upelių! Ties Kaušėnų kaimu į staigiai pietuosna pasukusį Babrungą įteka Liepupė, dar kiek žemiau – Dirnupis. Iš dešiniojo Babrungo šlaito savo gėlo, šalto vandens srovę įlieja Gandingos šaltinis.

Upės slėnyje yra gražių lankų, įlomų su įvairiaspalvėmis pievomis, žolynais. Pievos beveik nešienaujamos, todėl pradeda užaugti mišku, pažemėjimuose užpelkėja.

Slėnio šlaituose šlama lapuotynai, dažniausiai drebulės, ąžuolai, uosiai, liepos, klevai. Paupius gožia juodalsknynai bei vis gausiau plintantys baltalksnynai. Yra įdomių senų saugotinų medžių, iš kurių paminėtina labai sena obelis bei daugiakamienis ąžuolas.

Iš Minijos į Babrungą atkeliauja neršto vietų ieškančios nėgės, lašišos, upėtakiai, kiršliai, bet kelią aukštyn žuvims pastoja 1961 m. pastatyta Gandingos hidroelektrinės 22 m aukščio patvanka, esanti aukščiau draustinio Š/R ribos. Hidroelektrinė pastatyta maždaug toje vietoje, kur anksčiau buvo Kaušėnų vandens malūnas.

Gyvena švelniakailės vikruolės ūdros (Lutra lutra). Siekiant jas išsaugoti visa draustinio teritorija įrašyta į Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų kriterijus, sąrašą pavadinimu „Gandingos apylinkės“. Upės sraunumą patvankomis bando sustabdyti bebrai. Virš upės dažnai praskrenda ar ant nusvirusios šakos žuveliokų tyko gražuolis tulžys (Alcedo athis). Šie reti paukščiai peri upės krantų atodangose išsiraustuose urveliuose. Šalia jų dažnai įsikuria urvinės kregždės. Senų medžių drevėse lizdus suka didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), klykuolės, pelėdos, veisiasi šikšnosparniai, miegapelės ir kiti gyvūnai.

Šaltiniuotuose ūksminguose šlaituose auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos daugiametės blizgės (Lunaria rediviva), baltijinės gegūnės (Dactylorhiza longifolia), akį džiugina grakščios jonpaparčių taurės. Draustinio augalija, grybija bei gyvūnija beveik netyrinėta, todėl kiekvieno čia apsilankiusio laukia nauji atradimai, nepakartojami vaizdai ir pojūčiai.

Piliakalnį juosia upė ir supa daubos. Šlaitai statūs, 16–18 m aukščio. Piliakalnio aikštelė ovali, pailga pietų – šiaurės kryptimi, 78x33 m dydžio, 2 m žemesne pietine puse, su ryškiu kultūriniu sluoksniu. Aikštelės pietvakariniame pakraštyje yra apie 70 m ilgio ir 8 m pločio ir 1 m aukščio lanko pavidalo pylimas, už jo griovys ir dar vienas, žemesnis, pylimas nugriuvusia pietine puse. Aikštelės vakarų – šiaurės vakarų krašte supiltas 70 m ilgio, 4 m aukščio, 60 m pločio pylimas, kurio išorinis šlaitas – 10 m aukščio. Šlaitai statūs, 32 m aukščio.

Piliakalnio vakarinėje papėdėje yra trapecijos formos papilys. Jo aikštelė orientuota šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, yra 38 m ilgio (įskaičiuojant sunaikintą pylimą) ir 110 m pločio pietryčiuose bei 130 m šiaurės vakaruose. Aikštelės vakariniame krašte yra 0,8 m aukščio, 11 m pločio pylimas, už kurio iškastas 10 m pločio, 2 m gylio griovys; gynybiniai įtvirtinimai geriau išlikę šiaurės rytų krašte.

Piliakalnis labai apardytas arimų: nuskleisti pylimai, užlyginti grioviai. Aikštelės R ir PV kraštai nugriuvę kartu su čia buvusiais pylimais. Aikštelė ir dalis šlaitų dirvonuoja, kita apaugę lapuočiais.

Už papilio į šiaurės vakarus 4 ha plote yra papėdės gyvenvietė, joje išliko iki 0,6 m storio kultūrinis sluoksnis. 400 m į šiaurės vakarus nuo piliakalnio, į šiaurę nuo papėdės gyvenvietės yra V a.XIII a. senkapis. Apie 0,84 km į šiaurės vakarus nuo piliakalnio yra kapinynas, už 2,4 km – alkakalnis, vadinamas Apieros kalnu.

Tyrimai

XX a. pradžioje į upę griūvančios aikštelės kraštą tyrinėjo Liudvikas Kšivickis. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1949 m. ir 1964 m. atliko Lietuvos istorijos institutas.

Kapinyne aptikta XI a.XII a. nedegintų mirusiųjų kapų. Surinkta įkapių ir pavienių V a.VIII a. dirbinių: pasaginių segių, kryžinių smeigtukų, ietigalių, molinių svarelių ir kitų. Kai kurie daiktai apdegę. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejusŠiaulių „Aušros“ muziejus ir Žemaičių muziejus „Alka“.

Legendos

Pasakojama, kad piliakalnyje yra dideli požemiai, kuriuose tą kraštą užkariavę švedai paslėpė didelius turtus, o juos saugoti pavedė velniams. Turtų sargas, pasirodantis prašmatnaus ponaičio pavidalu, naktį ateina pas arkliaganius ar piemenis ugnies savo pypkei.

Paminklas

1928 m. Plateliuose pastatytas paminklas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dešimtmečiui. Po karo tuometinės valdžios nurodymu paminklas buvo nugriautas, o 1990 m. vasarą plateliškiai vėl jį atstatė.

Pagal poilsiszemaitijoje.l,t wikipedija, piliakalniai.lt parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Nuotraukos iš wikipedia.org

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode