Reklama 2

„Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11)

Praėjusiais metais pasaulis minėjo I Pasaulinio karo šimtmetį. Prancūzų rašytojas Henri Barbusse (1874–1935) viename savo apsakymų piešia dviejų sužeistų kareivių pokalbį. Vienas iš jų sunkiai sužeistas ir jau mirties agonijoje kreipiasi į savo draugą: „Dabar paklausyk manęs, Dominykai. Tu daug savo gyvenimo metų paleidai vėjais. Nuolat buvai ieškomas policijos. Kai tuo tarpu mano nueitas gyvenimo kelias yra be priekaištų. Mano vardas yra švarus ir nepriekaištingas. Prašau, paimk mano piniginę, paimk mano tapatybės dokumentus ir popierius, paimk mano gerą vardą – visą mano gyvenimą ir greitai duok viską, ką turi su savimi, kad mirdamas tavo blogą vardą, purviną praeitį ir nusikaltimus nusineščiau į kapo duobę.“

Kaip nuostabu! Neįtikėtina! Kiekvienas pasakytume, kad taip nebūna, tačiau Jėzus, Dievo Sūnus, pasielgia panašiai kaip tas sužeistasis karys: ateina į šį pasaulį, kad atpirktų, krauju nuplautų, tarytum pasivogtų, mūsų nuodėmingumus, trūkumus ir netobulumus.

Bažnytinių metų liturgijoje kalėdinį laikotarpį, kuris yra ištisa Dievo Apsireiškimo giesmė nuodėmingam pasauliui, vainikuoja Viešpaties Krikšto sekmadienis. Jei Kalėdų slėpinio esmė skiriama tik išrinktajai tautai, Trijų Karalių, Išminčių, apsilankymas Betliejaus Nazarete skelbia Kristų jau visoms tautoms. Kristaus Krikštas Jordano upėje tarytum skelbia, kad Jėzus pasilenkia prie kiekvieno atgailaujančio nusidėjėlio, žaizdoto ir kenčiančio žmogaus gyvenimo kelio.

Kaip suvokiame Krikšto slėpinį malda, auka ir darbu savo gyvenimo kelyje?

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode