Romas

Pagrindinė misija – suprasti, prakalbinti ir padėti

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Gruodžio mėnesį prieš 15 metų Savivaldybės kabineto kamputyje prie vieno rašomojo stalo, turėdami tik kompiuterį ir porą kėdžių, septyniolika darbuotojų pradėjo naujos socialinės paskirties įstaigos darbą – tai Socialinių paslaugų tarnyba, kuri tada teikė pagalbą asmens namuose, pavėžėjimo specialiuoju transportu ir techninių pagalbos priemonių paskirstymo rajono gyventojams. Prie tarnybos vairo stojo Zita Jonauskienė, kuri iki šiol vadovauja kolektyvui – tik jau didesnėse ir erdvesnėse patalpose.

Plėtėsi veiklos sritys

„Šiandieną išaugome iki didelės ir rimtos tarnybos. Mūsų paslaugų kasdien sulaukia apie 230 paslaugas asmens namuose gaunančių vienišų ir senų rajono gyventojų, 150 socialinių įgūdžių stokojančių rajono šeimų, 30 asmenų, reikalaujančių techninių pagalbos priemonių, 30 Vaikų dienos centro lankytojų, 15 smurtą patyrusių ir negalinčių gyventi savo namuose moterų, 15 dializuojamų asmenų. Vertiname socialinių paslaugų poreikį, vedame atvejo vadybos posėdžius, teikiame bendrąsias paslaugas, mūsų žinioje miesto pirties veikla“, – veiklos sritis vardija Z. Jonauskienė.

Noras tobulėti

Žvelgdama į nutolstantį laiką tarnybos vadovė džiaugiasi nuveiktais darbais ir pasiektais rezultatais: suburtu geru, savo darbą mylinčiu šimto darbuotojų kolektyvu, gražiomis patalpomis, vykdomais įvairiais socialiniais projektais, šių paslaugų paklausa ir kad jie yra mylimi paslaugų gavėjų.

„Mums nestinga jėgų, idėjų ir noro tobulėti ir būti reikalingiems. Tarnybos gimtadienio ir artėjančių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga noriu palinkėti visiems darbuotojams bei paslaugų gavėjams – te visa, kas džiugino, stebino, šildė ir globojo iki šiol, keliauja su jumis į Naujuosius metus, o vėjas, atpučiantis permainas, tebūna švelnus, gailestingas ir kupinas meilės“, – linkėjo tarnybos direktorė.

Šventinio gimtadienio proga „Būdas žemaičių“, kalbindamas socialines darbuotojas, pasidomėjo, kokių savybių reikia dirbant šį darbą, o kadangi artėja didžiosios šventės – ko paprašytų, jei sutiktų... Kalėdų Senelį.

Sigutė Budrienė. Socialinė darbuotoja su šeimomis

49-erių mažeikiškė, pastaruosius 11 metų dirbanti socialinį darbą su šeimomis, sako, kad save pažinti padeda patinkantys dalykai ir meilė kitam žmogui. „Šeima man didžiausia vertybė, kurią perėmiau iš savo tėvų. Šeima man vaikystėje ir dabar yra be galo svarbi“, – sako dviejų sūnų mama, kurios gimtinė – Narvydžių k. (Skuodo r.), o štai Mažeikiuose ji jau 30 metų.

„Apie savo darbą paprastai išgirstu tik ištikus skaudžioms nelaimėms. Retai kas susimąsto apie tuos, kurie kasdien dirba su žmonėmis, kuriuos visuomenė linkusi užmiršti. Mano, kaip socialinio darbuotojo, pareiga – padėti žmogui atgauti savarankiškumą – padėti jam atrasti gyvenimą iš naujo, atstovauti jo teisėms, atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę. Tačiau, norint tai padaryti, būtina surasti ir įvertinti priežastis, kodėl žmogus atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Prakalbinti, įgyti jo ir jam artimos aplinkos pasitikėjimą – tai labai sudėtinga užduotis, bet kitų būdų nėra. Ši patirtis reikalinga tam, kad galėčiau priimti žmogų tokį, koks jis yra – su savo nelaime ar problema, nesmerkiant, nemoralizuojant, susitelkiant tik į pagalbą, ir, kai matai, kaip žmogus po truputį stojasi ant kojų, mokosi socialinių įgūdžių – tai be galo džiugu. Kiekvieną kartą pradėdami bendrauti su tokiais žmonėmis mes siūlome jam kurti ateitį kartu – kalbėtis ir nuspręsti, ką galime padaryti ir ko galime pasiekti. Aišku, matomos ir dramos, ir atvejai, kai žmogus atkrenta ir ilgametės pastangos grįžta į nulinį tašką, tačiau visada yra galimybė pradėti kurti gyvenimą iš naujo“, – apie savo darbo plonybes kalba S. Budrienė.

Paklausus, ar yra kažkas, ko kiekvienas galėtume pasimokyti iš socialinio darbo praktikos, norint gyventi draugiškesnėje visuomenėje, nedvejodama atsako, kad socialinis darbuotojas turi pamatyti, ką klientas turi gero, kur jis yra stiprus ir kaip su tuo galima judėti pirmyn. „Manau, kad tokio požiūrio galima būtų palinkėti visiems ir kiekvienoje situacijoje. Iš esmės, socialinis darbas yra galimybė padėti žmogui plačiąja prasme, o tai ir yra mūsų misija. Nelikti abejingiems bet kokiam skausmui. Nežiūrėti tik į atlygį ar sąnaudas, bet suvokti, kad galima išgelbėti žmogų tiesiog pasakius kažką gero, pasiūlius pagalbą. Tai labai svarbu. Empatijos, kurios mums kartais trūksta – įsijautimo į kito žmogaus situaciją. Visi galėtume būti mažiau smerkiantys ir daugiau palaikantys, matantys kitų stiprybes, o ne trūkumus. Būtent to linkiu mums visiems ateinančiais metais“, – mintija socialinė darbuotoja.

Giedrė Vaičkutė. Vaikų dienos centro socialinė darbuotoja

Kalbėdama apie darbą Vaikų dienos centre socialinė darbuotoja Giedrė pabrėžė, kad šį darbą dirbdamas žmogus turi būti empatiškas, draugiškas, tolerantiškas, paslaugus, komunikabilus. Pašnekovė paatviravo, kad ją džiugina, kai pavyksta prakalbinti ir susidraugauti su bet kuriuo Vaikų dienos centrą lankančiu vaiku, nors kartais tai atrodo misija neįmanoma. Pasak jos, liūdna dėl to, kad kiekvieno vaiko istoriją išgyvena asmeniškai, o jų būna tikrai įvairių ir sudėtingų, taip pat kad yra suformuotas neigiamas visuomenės požiūris į vaikų dienos centrus bei socialinius darbuotojus – tai trukdo dirbti.

„Geriausias mano darbo įvertinimas yra vaikų šypsenos, vadovo įvertinimas ir palaikymas. Džiaugiuosi galėdama dalintis, nes aiškiai žinau, kad duodamas žmogus visada labai daug gauna ir pats. Mano pačios vaikystė kupina įvairių patirčių, todėl visada turėjau tikslą – baigti mokslus, kurių vedama būčiau arčiau žmogaus ir galėčiau jam padėti – neprarasti vilties ir tikėti gerumu, todėl baigiau socialinio darbo studijas Šiaulių kolegijoje“, – atvirauja G. Vaičkutė.

Randa laiko Giedrė ir gerai knygai, kurias labai mėgsta skaityti, ir mezgimui. „Galbūt dėl to, kad dirbu Vaikų dienos centre, manyje vis dar gyvena vaikas. Šiuo metu nekantriai laukiu sniego. Su šeima turime gražią tradiciją – čiuožinėti rogutėmis nuo Naisių kalno. Iš ten visada grįžtu pasikrovusi teigiamų emocijų. Didžiąsias metų šventes sutinku siaurame artimųjų rate. Liūdina tai, kad mano šeimą taip pat palietė emigracijos banga. Jau daug metų brolis su šeima gyvena užsienyje. Kalėdų Seneliu tikiu... Kasmet rašome jam laiškus. Džiugina tai, kad visada sulaukiame atsakymų. Didžiosios metų šventės suburia šeimos narius pabūti kartu. Gyvenu laukimu, kuris atneš naujų vėjų ir vilčių. Mano visos svajonės, net ir pačios slapčiausios, pildosi su kaupu. Negaliu apsakyti žodžiais, kokia laiminga esu... Savo artimiesiems, klientams ir visiems žmonėms linkiu tikėti stebuklais. Ir jie išsipildys... Tai sakau iš asmeninės patirties“, – šiltomis emocijomis liejasi Giedrės žodžiai.

Živilė Petkevičienė. Socialinė darbuotoja aprūpinimui techninėmis pagalbos priemonėmis

Živilė, vardydama apie priemonių išdavimo, grąžinimo bei naujų užsakymo paslaugos teikimą senjorams (pensininkams), negalią turintiems vaikams bei darbingo amžiaus asmenims, paminėjo, kad, siekiant patenkinti besikreipiančių asmenų poreikius, reikalingos organizacinės žinios.

„Kalbėdama apie asmenines savybes, paminėčiau geranoriškumą, nuoširdumą, toleranciją bei konfidencialumą. Šios savybės man padeda atlikti savo darbą kokybiškai. Viena iš minėtų savybių, geranoriškumas, neretai tampa ir trukdžiu mano darbe, nes kartais jaučiu, kad gal ir per daug savęs atiduodu klientams bei jų problemų sprendimui... Kartais susimąstau, kiek man pačiai lieka savęs, bet tikriausiai toks jausmas aplanko kiekvieną socialinį darbuotoją. Tokias mintis ir apmąstymus nuveja geri darbo rezultatai bei teigiami pokyčiai klientų gyvenime. Didžiausią pasitenkinimą kelia geras kliento žodis, nuoširdi padėka ir šypsena jo veide. Naujų jėgų ir įkvėpimo semiamės iš vadovo, kuris įvertina mūsų atliekamą darbą ir jo naudą žmogui. Ne paslaptis, kad visuomenės neigiamas požiūris ir abejingumas žmogui bei socialiniams darbuotojams apkartina mūsų, kaip darbuotojų, kasdienybę“, – dalijasi pastebėjimais Ž. Petkevičienė.

Mintimis Živilė nušoka į vaikystę, kuri buvo apsupta tėvų ir artimųjų rūpesčio bei meilės. Jų šeimos vertybės – priimti žmogų tokį, koks jis yra, iki šiol jausdama šiltą, tvirtą santykį su tėvais, apgailestauja, kad negali kasdien susitikti, nes jau turi savo šeimą ir kartais dienoje pritrūksta valandų, bet pokalbiui telefonu visada randa laiko. „Tas kasdienis šeimos jautimas šalia nenutrūko net man išvykus į Klaipėdos universitetą studijuoti socialinio darbo. Kartais galvoju, gal todėl renkantis specialybę širdis linko ten, kur pagalbą, meilę ir rūpestį galima dalinti to stokojantiems. Kalbant apie svajones, manau, labai daug jų mano gyvenime išsipildė, o kurios dar neišsipildė – tikrai išsipildys. Tuo labai tikiu. Tikiu ir tuo, kad svajonių, kurios dar neišsipildė, negalima garsiai pasakyti. Svajoti reikia visiems, jos suteikia gyvenimui daugiau spalvų. Švenčių laukimas visada lydimas tam tikrų pasiruošimo rūpesčių ir jaudulio, bet tas jausmas labai malonus. Artėjant didžiausioms metų šventėms norėčiau palinkėti sau, artimiesiems, kolegoms ir visiems visiems, kad ateinantys metai būtų kupini gražiausių minčių, išsipildančių svajonių, geros sveikatos!“ – optimistiškai nusiteikusi kalba Živilė.    

Orinta Vanagaitė. Socialinė darbuotoja socialinių paslaugų namuose organizavimui

Prieššventiniu jauduliu ir džiaugsmu jau gyvenanti Orinta net neabejoja, kad pagrindinė savybė, dirbant socialinį darbą, yra kantrybė, nes bendraujant su paslaugų gavėjais, dėl jų senyvo amžiaus ir sveikatos būklės ne visada būna lengva iškart suprasti jų poreikius. Jos darbe neapsieinama ir be supratingumo, pagarbos, noro padėti paslaugų gavėjams. Tinkamai atlikti darbą trukdo tik tada, kai negali ar tiesiog nėra galimybių padėti kitam asmeniui.

„Džiugina tai, kai atliktą darbą teigiamai įvertina tiek paslaugų gavėjai, tiek įstaigos vadovas. Liūdniausia tai, kai paslaugų gavėjai nenori priimti pagalbos arba yra nepatenkinti atliekamu darbuotojų darbu. Geriausias įvertinimas mano darbe būna išgirstas geras žodis iš paslaugų gavėjų, kartais netgi nustebina smulkiomis dovanėlėmis, dažniausiai pačių rankomis padarytomis. Dauguma žmonių, kurie nėra susidūrę su socialinėmis paslaugomis, net neįsivaizduoja, koks tai darbas ir kiek jis svarbus asmenims, gaunantiems paslaugas“, – apie darbo subtilybes porina O. Vanagaitė.

Kaip ir dauguma, Orinta, šeimoje puoselėja daugiametę tradiciją – didžiąsias metų šventes sutikti tarp artimųjų, visi savo pagamintu patiekalu nešini susirenka pas senelę, keičiasi dovanėlėmis. „Ypač smagu būna, kai per šventes susitinki su artimais žmonėmis, kurių nematai ilgesnį laiką. Visada tikėjau ir tebetikiu Kalėdų Seneliu, nes jis iki šiol nudžiugina dovanomis, rastomis po eglute. Tiek sau, tiek artimiesiems ir savo klientams norėčiau palinkėti tikėjimo, meilės ir ramybės. Ypač norėčiau, kad paslaugų gavėjai per šventes nesijaustų vieniši, užmiršti, kad juos aplankytų artimieji, pažįstami, skirtų bent kelias minutes savo brangaus laiko“, – šviesiomis viltimis dalijasi Orinta.

Nuotrauka iš redakcijos ir asmeninių archyvų

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode