Sprogimas

Žulpų šeimos likimas

 

 

     Mažeikių miesto pakraštyje, buvusio Troškučių kaimo gražioje sodyboje, gyvena tremtinė Danutė Žulpaitė-Puidokienė. Aplink namą ošia išlakios pušys. Šalia sodybos du meniški kryžiai, pastatyti Danutės sesers Pranutės ir brolio kunigo Romualdo, menantys buvusią Žulpų giminės vietą.

     Sodybos šeimininkė, neseniai palaidojusi Šilalės krašto partizaną, savo mylimą Kostą Puidoką, gyvena kartu su dukra Virginija ir žentu Rimantu. Mažeikiuose gyvena ir jos sūnus Raimondas su šeima.

     Guvi sodybos šeimininkė pasideda nuotraukų albumą ir pasineria į tolimus jaunystės prisiminimus. Jos ramus pasakojimas tarsi upelio čiurlenimas akmenimis ir slenksčiais nuvilnija per tipišką vienos iš daugybės žemaičių ūkininkų šeimos tragišką likimą.

Kilusi iš garsios giminės

     Danutės mama Rozalija Januškytė, gimusi 1898 metais Čekų kaime, Viekšnių valsčiuje, kilusi iš garsios Gedimino palikuonių giminės. Danutės senelis – Uršulės brolis Jonas Gediminas Klausutis Beržanskis. Dar caro laikais dokumentais pripažinta, jog Beržanskių giminė kilusi iš didžiojo kunigaikščio Gedimino dinastijos.

     Kilusi iš gausios penkių brolių ir keturių seserų šeimos, Rozalija 1919 metais, būdama dvidešimties, nutekėjo už 24 metų Juozo Žulpos į Troškučių kaimo 50 hektarų ūkį. Būdami darbštūs, pasistatė trobesius, 1921(?) metais jų sodyboje įsikūrė pradinė Troškučių kaimo mokykla.

     Augo Žulpų vaikai, pagal jėgas padėdami ūkio darbuose tėvams ir samdiniams. Prie stalo kartu su samdiniais sėsdavo septyni sūnūs ir keturios dukros.

Išdavikė nebuvo ir nebus

     Per pirmąją sovietų okupaciją 1940 metais šeima išliko nepaliesta. Vokietmečiu jų ūkyje buvo apgyvendinta iš Rusijos atgabenta gausi pabėgėlių rusų šeima. Užtekdavo duonos ir jiems. Tiktai sovietams grįžus, jie už tai nepadėkojo...

     1944 metų rudenį, artėjant frontui ir kylant bolševikų grėsmei, sūnus Vytautas traukėsi į Vakarus. Deja, nesėkmingai. Jų laivą, išplaukusį iš Liepojos uosto, perėmė sovietai, ir Vytautas pateko į filtracijos lagerį. Mažeikių NKVD tampė motiną, kvosdami, kur dingo jos sūnus. Grįžusį iš filtracijos lagerių Vytautą bandė užverbuoti, todėl jis išvyko gyventi į Kuršėnus.

     Žulpų ūkį apkrovė pyliavomis ir kontribucijomis. Kalnėnų kaimo aktyvistas Volkovas su naganu rankoje išbuožino ūkį: atėmė arklius, karves ir kiaules, išvežė grūdus, paliko tik vieną arklį, karvę ir vištas.

     Kartą į namus atėjo aukštas nepažįstamas vyriškis ir liepė motinai pasirašyti, kad ,,dirbs jiems ir gyvens gerai“. Motina atsisakė, pridurdama, jog išdavikė nebuvo ir nebus.

    

Kelias į tremtį

     Atėjo1948 metai. Vyresnieji vaikai Juozas, Vytautas, Jonas ir Pranutė jau buvo įsijungę į partizaninę kovą. Suimti, nuteisti ir išvežti į sovietinius lagerius.

     Apylinkės pirmininkas Chlopinas slapta pranešė, kad šeima slėptųsi, nes bus tremiama. Tėvas, sušlavęs iš po kontribucijos likusių grūdų likučius, išvažiavo į Stulpino malūną susimalti duonai miltų į tolimą kelionę. Malūne eilėje pralaukė visą naktį. Namuose liko motina Rozalija su septyniais vaikais: Virginija, jau baigusia gimnaziją, Valerija – 15 metų, Aleksu – 14 metų, Aloyzu – 8 metų, Danute – 6 metų, Valiumi – 5 metų ir Romu – 3 metų.

     1948 m. gegužės 22 d. ankstų rytą pas Žulpas atvyko trys stribai ir du kareiviai. Liepė ruoštis kelionei. Motinai, nežinančiai, ko griebtis, pagelbėjo kareiviai. Jie į paklodes rišo turtą ir nešė į vežimą. Kol kareiviai rišo antrąjį ryšulį, pirmąjį stribai paslėpė už daržinės. Kareiviai stribams liepė ryšulį su daiktais padėti atgal į vežimą, o patiems dingti. Tvarte buvusį tik vieną paršelį kareiviai, padedami sūnaus Alekso, papjovė, nusvilino, išdorojo ir, gavę iš mokytojos Šiaulienės stiklainį druskos, mėsą susūdė ir sudėjo vežiman. Šita mėsa nuo bado gelbėjo visą kelionę.

     Kaimynas Adomas Beinoras buvo pavarytas išvežti Žulpų šeimynos. Jam motina įsiūlė pirkti jaučio odą už 10 červoncų. Tai ir buvo visi šeimos pinigai.

Išvežamųjų vilkstinė judėjo pro Leckavą ir Kušlėnus, pakeliui prisijungiant vis naujoms tremiamųjų šeimoms. Taip pat čia pateko ir Kuodžių malūno savininko Daukanto šeima. Stribų vyresnysis malūne nerado   paties Žulpos, nes šis, sužinojęs apie tremiamą šeimą, pabėgo į Latviją.

Ties Leckavos ar Kušlėnų žvyrduobe stribas, pasivijęs išvežamuosius, sustabdęs Žulpų vežimą, nustūmė   motiną į žvyrduobę ir, naganu grasindamas sušaudyti, reikalavo pasakyti, kur tėvas. Vaikai, garsiai verkdami, apspito motiną, o stribas keikdamasis sėdo ant motociklo ir nurūko.

Žulpų vežimas pasiliko gurguolės gale. Mažeikiuose į geležinkelio vagoną įsikraustė paskutiniai, ir vietos jiems beliko tik prie vagono durų ant grindų. Motina ryšulyje rado tėvo švarką ir jame buvusį tėvo pasą. Pasą pavyko perduoti šalia stoties gyvenusiam Mikai, kad šis atiduotų tėvui.

Tolimame krašte

Kelionė baigėsi Irkutsko srities Taišeto rajono Sujetichos (dabar Biriusinskas) gyvenvietėje. Atvežtieji buvo iškraustyti mokyklos kieme po plynu dangumi. Daukantai turėjo pinigų ir nusipirko namelį. Žulpų aštuonių žmonių šeima po kurio laiko, iš barako iškrausčius jame buvusius suomių belaisvius, gavo 4x3 metrų kambarėlį.

Jau pirmoji atvykimo diena buvo pažymėta mirtimi. Su seneliais Ligeikiais atvežtas berniukas Andriuška užsimušė leisdamasis nuo stataus Biriusos upės kranto.

     Motina su dviem vyresnėmis dukterimis ir sūnumi Aleksu pradėjo dirbti sunkius vyriškus darbus medžio apdirbimo kombinate. Kambarėlyje likdavo keturios alkanos burnelės. Motina net duonos skonį buvo pamiršusi, viską atiduodavo vaikams. Mažasis Romukas, namuose gražiai bėgiojęs, nebepavaikščiojo.

Jų šeimai daug padėjo kartu atvežti auksodiškiai Ligeikis, Andriuškos, Dargiai, Barauskai iš Viekšnių. Jie tremtyje mirė, į Lietuvą buvo parvežti palaidoti 1989-ųjų liepą.

Motina, melsdama Dievą stiprybės, per dešimt metų, praleistų tremtyje, išsaugojo ir užaugino visus vaikus.

Danutė prisimena, kaip naktį prieš Velykas buvo apvogti. Visiems miegant vagys pro langelį ilgu vielos kabliu ištraukė visus jų drabužius, sudėtus ant palangės. Pabudo, pajutę, kad kablys jau traukia nuo jų antklodę. Vagys pabėgo, tačiau Danutė per Velykas vietoj suknelės vilkėjo mamos sijoną...

Vėliau Danutė prižiūrėjo pašto viršininko vaikus, už tai gaudavo pavalgyti.

Susirinko visa šeima    

Grįžusi į Mažeikius, Žulpų šeima savo ūkyje vietos neberado. Džiaugėsi priglausti Mažeikių pašto specialiojo ryšio pareigūno Valentino Savicko namelyje, nežinodami, jog yra stebimi, nors Danutė prisimena, jog Valentina Savickienė jiems buvo labai gera.

Taip po ilgų vargų ir išsiskyrimo metų 1958-aisiais vėl visa šeima susirinko Mažeikiuose. Tėvas Juozas parėjo iš Latvijos, ten sėkmingai išsislapstęs. Sūnūs ir duktė grįžo iš lagerių. Tik sūnus Vytautas, nuteistas 25 metams, išleistas iš lagerio, pasiliko Vorkutoje. Vedė lietuvę. Užaugino vaikus. Lankydavosi gimtinėje Lietuvoje. Jo duktė Laima su šeima įsikūrė Alytuje. Vytauto sūnus vedė ukrainietę. Dirba Maskvoje tramvajaus vairuotoju. Pats Vytautas, būdamas 90 metų, dar 2017 metais buvo atvažiavęs į Alytų aplankyti dukters Laimos. Tik Mažeikių pamatyti nebeleido sveikata...

Vyriausioji duktė Pranutė, gimusi 1920 metais, kaip partizanų ryšininkė „Birutė“ buvo suimta 1948 metų vasario 6 dieną. Nuteista 10 metų, kalėjo Džezkazgane. Intoje ištekėjo už savo kaimyno bendrabylio A. Butos. Į Lietuvą grįžo 1958 metais su tremtyje gimusiomis dukterimis Audrone ir Rima. Mirė Pranutė Butienė 1991 metų lapkričio 25 dieną.

Sūnus Juozas, gimęs 1921 metais, buvo taip pat partizanų ryšininkas. Kai agentai smogikai Purvėnų kaime, Undžienės sodyboje, nužudė tris Mažeikių kuopos partizanus, Juozui tuomet pavyko pasitraukti. Slapstėsi Klaipėdoje, ten suimtas. Kalėjo Karagandoje. Grįžęs dirbo melioracijoje Latvijoje. Mirė 2002 metais.

Sūnus Jonas, gimęs 1929 metais, buvo ,,Alkos“ štabo ryšininkas. Suimtas 1948 metų sausio 18 dieną, nuteistas 25 metus lagerio, kalėjo Intoje. Ten tremtyje vedė jaunystės draugę Jadvygą Butaitę. Užaugino dukterį Laimą ir sūnų Joną. Mirė 2001 metais.

Duktė Virginija, gimusi 1930 metais, tremtyje ištekėjo už buvusio partizano, politinio kalinio Henriko Riboko. Apsigyveno Taišete. Vėliau gavę pasus su trijų mėnesių dukrele Onute grįžo į Vilnių pas Henriko mamą. Vilniuje Virginija, palaidojusi vyrą, ir tebegyvena.

Sūnus Aleksas su šeima gyveno Ukmergėje (mirė 2017 metais). Sūnus Valius ir duktė Valerija Jarmoškienė gyveno Mažeikiuose (abu mirė 2017 metais).

Sūnus Aloyzas su gausia šeima gyvena Mažeikiuose.

Jauniausias sūnus Romualdas, gimęs 1944 metais, atitarnavęs sovietų kariuomenėje, baigė vidurinę mokyklą. 1971 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1976 metais buvo įšventintas į kunigus. Dėl patriotinių pamokslų buvo sovietų valdžios persekiojamas, kilnojamas į Kuršėnus, Klykolius, Kruopius, Skaudvilę, Upyną, Židikus, Dauginius, Viekšnius.

Danutė mena, kaip į tėvelių vestuvių 50 metų jubiliejų buvo suvažiavusi visa šeima. Vėliau, sulaukęs 82 metų, mirė tėvelis. Greit amžinybėn iškeliavo ir vyresnioji duktė Pranutė.

Motina Rozalija Žulpienė gyveno prižiūrima sūnaus Romualdo, jau apakusi, tačiau aiškaus proto ir geros atminties. Mirė 2002 metais, sulaukusi 105 metų. Į Tirkšlių miestelio kapines partizanų motiną lydėjo vaikai, 23 vaikaičiai ir 27 provaikaičiai.

Giminė neišnyko

„Neišnyko Žulpų giminė, nors ir naikinta, vien brolio Aloyzo užaugo šeši vaikai“, – sako Danutė ir pažvelgia pro langą į brolio kunigo Romualdo statytus du meniškus kryžius, pašventintus Telšių vyskupo Antano Vaičiaus, žyminčius, jog čia gyveno ir visados gyvens Juozo Žulpos ir Rozalijos Januškytės-Žulpienės palikuonys, Gediminaičių dinastijos ainiai.

Albertas RUGINIS

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode