E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė. Ideologinės pjautynės gramzdina paramą šeimai

Po ilgų debatų Seime ir viešojoje erdvėje buvo priimtas ir pasirašytas Šeimos stiprinimo įstatymas.

Diskusijų nekyla dėl to, ar valstybės parama šeimai apskritai reikalinga. Paramos šeimai priemonės pasitelkiamos sprendžiant įvairius iššūkius – demografinę krizę, lygių teisių vyrams ir moterims užtikrinimą, visuomenės saugumą, raštingumą, visuomenės socialinę sanglaudą ir t.t. Siekiant, kad parama būtų teikiama efektyviai, priemonės turi neprieštarauti viena kitai. Paramos šeimoms efektyvumą turėtų užtikrinti vieningas kompleksinis požiūris į teikiamų priemonių visumą.

Kokiu būdu valstybėse išreiškiamas šis vieningas požiūris? Paramos šeimai priemonės gali būti išbarstytos atskiruose teisės aktuose, tačiau vieningą kryptį ir priemonių suderinamumą turi užtikrinti tam tikra institucija, numatytas bendradarbiavimas tarp skirtingas funkcijas atliekančių subjektų. Tačiau kur kas efektyviau ir aiškiau priemonių ir bendrų paramos šeimai principų visumą bei už priemonių įgyvendinimą atsakingas institucijas įtvirtinti viename įstatyme ar kitame strateginiame dokumente.

Lietuva užtruko 20 metų, kol buvo priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas. Ir taip nutiko todėl, kad visas procesas buvo labai ideologizuotas. Dar 1996 metais Vyriausybė patvirtino Šeimos politikos koncepciją ir veiksmų kryptis. Šiame dokumente nurodytos priemonės užimtumo, apsirūpinimo būstu, ekonominės pagalbos šeimai, vaiko teisių apsaugos, motinos ir vaiko sveikatos, ikimokyklinio ugdymo srityse. Šis dokumentas būtų galėjęs tapti pagrindu tolesnei kryptingai paramos šeimai politikai. Tačiau 2008 metais buvo priimta Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kurios kai kurios nuostatos 2011 metais Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šie žingsniai šeimos politiką (ar paramos šeimai politiką) dar labiau supainiojo – formaliai galiojo dvi šeimos politikos koncepcijos, kurių nė viena nebuvo realiai įgyvendinama. Galiausiai, prieš porą savaičių priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas. Jame iš naujo perdėliojami paramos šeimai akcentai bei nustatomos už šeimos politikos įgyvendinimą atsakingos institucijos.

Paramos šeimai prasme šis įstatymas, jei būtų efektyviai įgyvendinamas, atneštų naudos ir (ypač vaikus auginančioms ar senyvais šeimos nariais besirūpinančioms) šeimoms, ir padėtų tvarkytis su jau minėtais iššūkiais – emigracija, visuomenės švietimo problemomis, visuomenės saugumo užtikrinimu. Tiesa, kai kuriems klausimams (pvz., lyčių lygiateisiškumas) šiame įstatyme dėmesio iš esmės nėra, bet juk tą būtų galima ištaisyti, ypač neaiškaus turinio šeimos „papildomumą“ šeimose.

Tačiau neužtenka tik priimti dokumentą, ypač kai jo nuostatos yra deklaratyvaus pobūdžio. Būtina, kad būtų politinis sutarimas dėl jo įgyvendinimo. Konkrečios iš šio įstatymo išplaukiančios nuostatos turėtų atsirasti ir Darbo kodekse, mokesčių įstatymuose, Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo planuose ir kituose susijusiuose teisės aktuose. Dar daugiau – konkrečių nuostatų įgyvendinimas turėtų būti perkeltas į susijusių institucijų, įstaigų ir jų padalinių vidinius dokumentus ir kasdienę praktiką.

Tačiau tiek šis Šeimos stiprinimo įstatymas, tiek 2008 metų Valstybinė šeimos politikos koncepcija turi esminį trūkumą – šiuose dokumentuose kalbama ne tik apie paramą šeimoms, bet ir apie ideologinius su šeima susijusius aspektus. Pvz., įstatyme įtvirtintos ideologinės, galimai diskriminuojančios nuostatos dėl vyro ir moters papildomumo (kas ką papildo?), dėl profesionalių sutuoktinių konsultantų rengimo (pasaulietiniu ar religinio turinio pagrindu?); dėl mediacijos (privaloma, ar ne?) ir pan. Priėmus šį įstatymą taip ir lieka neaišku, ar valstybė nori ideologiškai kištis į šeimos gyvenimą, ar jai padėti. Tai iššaukia klampias diskusijas tarp skirtingų ideologijų atstovų ir realios pagalbos šeimoms vilkinimą.

Antai Šeimos politikos koncepcija pradėta rengti dar 2005 metais, o dėl ideologinių debatų buvo priimta tik 2008 metais, ir dar labai kontroversiška, diskriminacinė. Panašiai ir pastarasis įstatymas buvo rengtas ilgiau nei dvejus metus. Diskusijoms virtus ideologinėmis pjautynėmis dėl apibrėžimų, kas yra šeima, kokią šeimą valstybė turėtų remti, kokias vertybes reikėtų puoselėti šeimoje ir ar nebus diskriminuojamos tam tikros asmenų grupės ir t.t. sumenkinami esminiai punktai dėl paramos šeimai nuostatų. Būtent tų nuostatų, ko sunkumus patiriančios šeimos ar asmenys, svarstantys, ar verta kurti šeimą šioje šalyje, tikisi ir kurios pagelbėtų spręsti šeimoms bei valstybei svarbius klausimus. Valstybinė šeimos politika turėtų apsiriboti paramos šeimai priemonėmis.

Taip, jau faktas, kad įstatymas jau priimtas ir pasirašytas. Ateitis parodys, ar jame numatytos priemonių grupės ir vėl nenuskęs ideologinių ginčų sūkuryje. Lieka tikėtis, kad paramos šeimoms nuostatos bus pradėtos įgyvendinti, o nuogąstavimai dėl tam tikrų ideologijų primato, asmenų grupių diskriminacijos ar išskirtinių teisių suteikimo bus paneigti, net jei tam prireiktų pasitelkti teismą ar kitas demokratinius principus bei asmenų teises užtikrinančias institucijas.

----------

Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė yra Vilniaus politikos analizės instituto Gero valdymo programos vadovė

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode