Reklama 2

Ekologinis rūpestis ir pilietiškumas Lietuvoje

 

Tikriausiai vienas iš pirmiausiai užduodamų klausimų, sprendžiant klimato pokyčių priežastis, – kas kaltas? Viena pagrindinių neatsakingo požiūrio į gamtą priežasčių, nurodomų aplinkosaugos filosofų ir sociologų darbuose, yra antropocentrizmas, nuostata, pagal kurią žmonių rūšis ir jos poreikiai yra laikytini svarbiausias, kitas rūšis ir jų poreikius paliekant antrame plane. Geologai netgi teigia, kad dėl žmogaus poveikių klimatui ir cheminiams procesams žemės ekosistemoje mes įžengėme į naują geologinę epochą – antropoceną. Ekologinės etikos atstovų nuomone, antropocentrizmui, kuris kyla iš Vakaruose įsivirtinusios individualizmo ideologijos, atsvaros reikėtų ieškoti teorijose, pabrėžiančiose ne atskirų asmenų, o santykių svarbą.

Viena iš naujausių etikos teorijų, kuri plėtoja santykių asmens (angl. relational self) konceptą bei siūlo alternatyvų požiūrį į moralinius įsipareigojimus, yra rūpesčio etika. Apie ekologinių problemų refleksiją politiniame, filosofiniame ir sociologiniame diskurse kalbame su dviem projekto „Rūpesčio aplinka praktikos Lietuvoje“ vykdytojomis – Aiste Bartkiene ir Renata Bikauskaite. Jų nuomone, „ekologinio pilietiškumo“ sąvoka ne tik gali padėti apjungti didelę dalį su ekologija susijusių problemų į vieną diskursą, bet ir būti svariai papildyta remiantis rūpesčio etikos įžvalgomis.

Pasaulyje, reaguojant į įvairias didesnio ar mažesnio masto ekologines problemas, vis labiau girdimi bandantys atkreipti dėmesį į tai, kokią didelę įtaką daro žmonių veikla aplinkai ir kokių skausmingų padarinių gamtai gali turėti vartotojų – kokie visi esame – įpročiai. Jūs projektu „Rūpesčio aplinka praktikos Lietuvoje“ siekiate pažvelgti į lietuviško ekologijos diskurso problemas iš filosofijos ir etikos aspektais. Ar Lietuvoje, kur politikai ir paprasti žmonės susirūpinę visų pirma ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, rūpestis aplinka, ekologija gali plėtotis? 

Renata. Pastaruoju metu, bent jau politinių institucijų lygmeniu, tapo madinga kalbėti apie darnų arba tvarų vystymąsi. Darnus vystymasis – gana abstrakti ir net utopiška idėja, reguliatyvus politinis idealas, kuriuo bandoma susieti du priešingus dalykus: ekonominę žmonijos raidą, grindžiamą vis didesniu gamtinių resursų išnaudojimu, ir tvarų požiūrį į tą pačią gamtą, ilgą laiką aukotą ant to paties ekonomikos vystymosi aukuro.

Šiuo metu kalbama ne tiek apie ekonominį vystymąsi, kiek apie tokį, kuris ir leistų patenkinti dabartinės kartos poreikius, ir neužkirstų galimybių to daryti būsimoms kartoms. Mintyje turimi ne tik ekonominiai ir socialiniai poreikiai, bet ir ekologiniai aspektai, į kuriuos būtina atsižvelgti.  Kalbant apie darnų vystymąsi gana dažnai vyrauja antropocentrinis požiūris, itin sureikšminantis žmonių poreikius ir teigiantis, kad svarbu apsaugoti gamtinę aplinką būsimų kartų labui.

Visgi dera pastebėti, kad ir šiame diskurse retkarčiais blyksteli ekocentrinės etikos atgarsiai, kai gamta vertinama dėl jos pačios, o ne dėl žmonių (kuriems tenka ar teks gyventi labiau užterštoje, biologiškai mažiau įvairioje aplinkoje nei gyvena dabartinė karta). Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Darnaus vystymosi strategijoje keliamas tikslas užtikrinti, kad Žemės aplinka būtų palanki visoms gyvybės formoms, atsižvelgti į planetos išteklių ribotumą ir užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos bei kokybės gerinimo lygį. Gana ambicingas planas, ypač turint omenyje, kad šiuo metu vien Europoje yra apie 650 esančių ties išnykimo riba gyvūnų rūšių – ką jau kalbėti apie augalus ar apskritai ekosistemas, kurias į pavojų stato gamybos bei ekonomikos vystymasis ir jį pirmyn varantis mūsų vis augantis vartojimas.

Lietuvos viešajame diskurse dominuoja kalbos apie ekonominį vystymąsi, darnų, tvarų arba ekologinį aspektą paliekant nuošalėje arba apskritai jo neminint. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje gvildenant Klaipėdos uosto plėtrą, kalbama apie tai, kaip svarbu neužleisti pozicijų konkurencinėje kovoje su šalia esančiais uostais ir ekonominę naudą Lietuvai, tačiau retai arba apskritai neužsimenama apie galimą žalą gamtai ar atsakomybę prieš būsimas Lietuvos kartas.

Net Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje akcentuojami socialiniai ir ekonominiai aspektai. Pagrindinis darnaus vystymosi siekis yra pagal ekonominio ir socialinio vystymosi ir išteklių naudojimo rodiklius iki 2020 metų pasiekti 2003 metų ES valstybių narių vidurkį.  Aplinkosaugos srityje Lietuva kelia sau tikslą pagal aplinkos taršos rodiklius neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimų. Mūsų valstybė įsipareigojo dirbti, kad sumažėtų į atmosferą išmetamų teršalų ir dujų, sukeliančių šiltnamio afektą, kiekis, rūpintis vandens kokybe, vandens telkinių švara ir skirtingų ekosistemų bioįvairove, kraštovaizdžiu, transformuojant transporto, energetikos, atliekų perdirbimo ir kitas sritis.

Klausimą, kaip sėkmingai mūsų valstybei sekasi vykdyti savo dar 2003 metais suformuluotus darnaus vystymo tikslus, paliksime nuošalyje. Čia norime atkreipti dėmesį į tai, kad jau minėtoje ir Nacionalinėje aplinkos apsaugos strategijoje, kur formuluojama Lietuvos aplinkosaugos vizija iki 2050 metų, neskiriama pakankamai dėmesio piliečių įtraukimui į rūpinimąsi juos supančia aplinka – tam, kas šiuolaikinėje aplinkosaugos filosofijoje vadinama ekologiniu pilietiškumu.

Ekologinio pilietiškumo sąvoka yra palyginti nauja pilietiškumo diskurse, bet jau pakankamai įsitvirtinusi ir atskleidžianti naujas bei aktualias realijas, su kuriomis susiduria šiuolaikiniai piliečiai. Ekologinio pilietiškumo sąvoka papildo dvi tradicines šio diskurso sąvokas – liberalųjį ir respublikonišką pilietiškumą.

Liberalusis modelis pilietiškumą apibrėžia kaip teisinį asmens statusą, kurio branduolį sudaro individų disponavimas tam tikromis socialinėmis, pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Respublikoniškam modeliui viena svarbiausių pilietiškumo charakteristikų yra ne tiek disponavimas tam tikromis teisėmis, kiek dalyvavimas viešuosiuose reikaluose, valstybės valdyme.

Aplinkosaugos filosofijos atstovai pritaria, kad ekologinis pilietiškumas gali būti suprantamas, viena vertus, kaip žmonių teisės į ekologiškai adekvačią aplinką, antra vertus, pabrėžiama piliečių pareiga prisidėti prie aplinkos išsaugojimo ir reikalauti pokyčių, kurie leistų sukurti tvarią visuomenę.

Ar lietuviškame diskurse ekologinio pilietiškumo sąvoka nėra svetima? Apskritai – kiek prasmingos kalbos apie jį, kai ekologinės problemos yra globalaus masto, už kurias atsakomybę turi priimti didžiosios korporacijos ir valstybės?

Renata: Būtų neteisinga teigti, kad į ekologinio pilietiškumo problemą visai nekreipė dėmesio vystymosi ir aplinkosaugos strategijų kūrėjai.

Taip, čia labai daug dėmesio skiriama valstybės atsakomybei reformuojant pramonės, energetikos, ūkio ir kitus sektorius, įmonių atsakomybei diegiant darnaus vystymosi principus. Tačiau nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje kalbama ir apie būtinybę ugdyti išsilavinusius, savarankiškus, aktyvius ir atsakingus visuomenės narius. Vienas iš uždavinių tam tikslui pasiekti yra darnaus vystymosi idėjų skleidimas visais švietimo lygmenimis. Teigiama, kad visuomenės dalyvavimas – vienas pagrindinių sėkmingo šios strategijos įgyvendinimo veiksnių.

Kaip konkrečiai sukurti aktyvią ir aplinka besirūpinančią visuomenę, neaptariama, tik akcentuojama, kad reikia įtraukti aplinkosaugos ir darnaus vystymosi temas į įvairias formaliojo ir neformaliojo švietimo programas. Kaip matome, valstybinių strategijų darnaus vystymosi ir aplinkosaugos klausimais kūrėjai suvokia, kad žmonių rūpestis gyvenamąja ir gamtine aplinka – vienas svarbiausių faktorių siekiant gyvybiškai svarbaus tikslo – darnumo, tačiau konkrečių pasiūlymų, kaip tai padaryti, išskyrus bendro pobūdžio deklaracijas, dažnai nepateikiama.

Toks požiūris į tai, kaip skleisti ir ugdyti ekologiškai mąstančius piliečius, greičiausiai kyla iš siauroko supratimo, kas yra ekologinis pilietiškumas, kokie veiksniai jį formuoja ir kaip jis skleidžiasi. Dažniausiai pilietiškumas suvokiamas kaip valstybės ir piliečių santykis, grindžiamas kontrakto, abipusiškumo, lygybės, teisių principais ir besiskleidžiantis viešojoje sferoje. Tačiau šiuolaikinio pasaulio realijos mums rodo, kad toks požiūris yra gerokai per siauras. Ekologinis pėdsakas, kurį kiekvienas iš mūsų paliekame savo privačiame gyvenime, dažniausiai turi pasekmes, kurios peržengia mūsų namų, bendruomenės ar net valstybės ribas.

Geriausiai atsakingas požiūris į vartojimą ir ekologinio pilietiškumo skatinimas atsispindi Šiaurės šalių požiūryje, kai kalbama apie darnų vystymąsi. Šių valstybių darnaus vystymosi strategijoje (2013) indikuojamos trys nepriklausomos jo dimensijos: ekonominė, socialinė ir ekologinė. Joje pabrėžiama, kad, kalbant apie gerovės visuomenės kūrimą, būtina ypač atsižvelgti į ekologiją – žemės galimybes, taršą ir vartojimo mažinimą – ir pamažu judėti link „žaliosios ekonomikos“. Tokio požiūrio Lietuvoje trūksta ir kalbų apie „žaliąją ekonomiką“ pasigirsta nedaug. Be to, reikia pastebėti, kad ir ekologinė etika bei aplinkosaugos sociologija nėra labai smarkiai plėtojamos sritys.

Esame Šiaurės Europos šalis, tačiau pas mus dėmesys aplinkosauginėms temoms ir problemoms dažnai menkas. Tačiau jūsų projektas yra skirtas ištirti rūpesčio aplinka praktikas Lietuvoje. Gal galite plačiau papasakoti apie savo tyrimus? 

Aistė: Bandydami suprasti, kokios rūpesčio aplinka praktikos vyrauja Lietuvoje, kaip suprantama ekologijos problematika bei kokios teorijos adekvačiausiai galėtų paaiškinti mūsų įsipareigojimų prieš gamtą stiprumą, sugalvojome atlikti tarpdisciplininį tyrimą, sujungiantį sociologines ir filosofines įžvalgas bei metodus. Nors ekologinė etika, Lietuvoje daugiausiai plėtota bene vieno prof. Česlovo Kalendos, nėra populiariausia filosofijos sritis, tačiau tarptautiniu mastu augantis susidomėjimas ja parodė, kad galime pasakyti ką nors naudingo.

Bent trejetas projekto dalyvių domisi šiuo metu vis plačiau aptarinėjama rūpesčio etika, turinčia savo šaknis feministinėje teorijoje, pabrėžiančia emocijų ir praktikų svarbą bei kritikuojančia Vakarų etinėje mintyje įsitvirtinusį autonomiško ir racionalaus individo vaizdinį. Todėl pagalvojome, kad bus labai įdomu patikrinti šias įžvalgas tiriant tikras rūpesčio aplinka praktikas Lietuvoje.

Nemažai tyrėjų, dalyvaujančių tarpdisciplininėje veikloje, skundžiasi, kad labai sudėtinga tokius tyrimus vykdyti, nes dažnai esi tik vienos srities specialistas, o čia žinių reikia bent dviejose.  Todėl mūsų filosofų komandą (prof. M. P. Šaulauskas, dr. A. Bartkienė bei dr. R. Bikauskaitė)  puikiai papildo sociologė dr. Diana Mincytė, dirbusi Yale’io, Harvardo, Niujorko bei kituose universitetuose. Ji padeda mums koordinuoti ir apdoroti duomenis iš dviejų empirinių tyrimų, kuriuos atlikome šiais metais.

Filosofija ir empiriniai tyrimai sunkiai suderinami, bent jau čia – Lietuvoje. Tarpdiscipliniškumas minimas įvairiomis progomis ir dažnai intriguoja, todėl būtų labai įdomu sužinoti, kaip darbuotis dviejų disciplinų laukuose sekasi jums?

Aistė: Mūsų pirmasis tyrimas skirtas išsiaiškinti, kokios pagrindinės rūpesčio temos vyrauja, kai internetinėje žiniasklaidoje kalbama apie akciją „Darom“. Tikriausiai lietuviams nereikia pristatinėti, kas ši nevyriausybinė organizacija, nes jos organizuojamos akcijos nuo 2008 metų tvarkant Lietuvos aplinką sulaukia didžiulio dėmesio – pradedant Prezidente ir Premjeru, baigiant miestų ir miestelių gyventojais.

Tiriant, kaip lietuviai kalba apie aplinkosaugos problemas ir kas juos motyvuoja rūpintis savo aplinka, rėmėmės klasikiniu diskurso analizės metodu ir tyrėme apie pusantro šimto straipsnių, skelbtų populiariausiuose interneto portaluose.

Mūsų analizė parodė, kad daugiausiai minima bendruomeniškumo svarba ir pilietinė atsakomybė, jau nekalbant apie tai, kad visuomet buvo pabrėžiamas akcijoje dalyvavusių žmonių skaičius bei nurodoma, koks politikas dalyvavo ir ką nors darė. Šioje vietoje problematika labai atspindi aplinkosauginiame diskurse vystomą ekologinio pilietiškumo konceptą, pagal kurį mes, kaip žemės gyventojai, esame atsakingi už aplinką ir rūpestis ja yra mūsų visų bendras reikalas.

Pakankamai panašus požiūris vyrauja ir miesto daržų dalyvių tarpe. Lietuvoje ne per seniausiai atsiradusių miesto daržų tyrimas yra antra mūsų empirinės prieigos dalis. Miesto daržų fenomenas atkeliavo į Lietuvą iš didžiųjų megapolių, tokių kaip Londonas, Niujorkas ar Berlynas. Vilniuje daržininkyste užsiima tiek žaliųjų idėjoms prijaučiantys, tiek šiaip rankas „prie žemės“ norintys laikyti žmonės.

Nuo pat pavasario dalyvavome stipriausios daržininkų bendruomenės – Antakalnio veikloje, kalbėjomės su dalyviais, kartu sodinome, ravėjome ir rūpinomės augalais. Tiek iš stebėjimo, tiek iš interviu su dalyviais sudarytas vaizdas leido daryti prielaidą, kad miesto daržuose vykstantis rūpestis skiriasi tiek nuo rūpesčio suprantamo tradiciškai, tiek nuo rūpesčio kaip jis suprantamas ir formuluojamas rūpesčio etikoje.

Ką naujo apie rūpestį pasako tai, kas vadinama rūpesčio etika? Kaip šis diskursas siejasi su aplinkosauga?

Aistė: Viena žymiausių rūpesčio etikos atstovių Joana Tronto skiria penkis rūpesčio lygmenis: pirmiausiai būtinas dėmesingumas (angl. attentivenes), kai reikia atpažinti poreikius, kuriais turi būti pasirūpinta. Anot Tronto, norint iš tikro kažkuo rūpintis, – ar tai būtų žmonės, ar kažkas kito, – pirmiausia reikia mokėti klausyti ir išgirsti poreikius, atpažinti neišreikštus bei nuspręsti, kuriais iš tų poreikių yra būtina pasirūpinti.

Antrasis lygmuo siejasi su atsakomybe, gebėjimu atsakyti kitam ir imtis veiksmų, kad patenkintum jam kilusį poreikį. Tarkime, jei pamatau sužeistą benamį, tai pirmiausia aš atpažįstu, kad jis alkanas, išsigandęs, kenčia skausmą, o tada imuosi priemonių (antras lygmuo), kad surasčiau jam pagalbą ar įstaigą, kurioje juo galėtų pasirūpinti toliau.

Trečiasis lygmuo siejasi su kompetencija – tam, kad galėčiau tinkamai pasirūpinti (pavyzdžiui, kad ir sužeistu benamiu), turiu gebėti tą daryti, kitu atveju galiu sukelti daugiau žalos nei naudos. Klasikinės etikos teorijos dažniausiai čia ir sustoja – moraliniai įsipareigojimai įsteigti, poreikiai patenkinami ir, atrodo, viskas tuo baigiasi. Tačiau rūpesčio etikoje pabrėžiama, kad labai yra svarbus atsakas – ar tas, kuriuo rūpinomės, yra patenkintas gautu rūpesčiu – ar jo pakako, ar jis buvo adekvatus ir pan.

Dažnai žmonės yra linkę primesti savo gėrio supratimą kitiems ir jaučiasi kitų poreikius patenkinę, nors tie kiti, kuriais buvo „pasirūpinta“, gali jaustis, kad visai ne tie poreikiai, kurie jiems svarbūs, buvo patenkinti, todėl atsako įvedimas atrodo moraliai svarbus.

Paskutinis lygmuo yra politinis arba „rūpesčio su kažkuo“ (angl. caring-with) – tam, kad būtų galima efektyviai rūpintis kitais, visa socialinė sistema turėtų man padėti tą daryti. Benamio žmogaus ar benamio šuns atveju aš vienas negaliu pakankamai efektyviai jais pasirūpinti, tam turi padėti valstybė. Dar aktualiau tai skamba, kai kalbame apie rūpestį aplinka. Nors vienas aš ir galiu padaryti įtaką artimiausiai aplinkai, rūpintis netoli namų esančiu mišku ar auginti sau daržoves, tačiau daugiau padaryti man gali padėti socialinė sistema, leidžianti gyvuoti NVO, padedanti mažinti aplinkos taršą ar pan.

Kiek rūpesčio etika gali būti pritaikoma aplinkosaugos problemoms spręsti?

Aistė: Šioje vietoje mes grįžtame prie darnaus vystymosi strategijų ir jų adaptacijos tiek Europos, tiek nacionaliniu mastu, tačiau čia iškyla kita problema. Ar mano angažuotumas rūpintis yra tik racionalus, ar racionalumo pakanka? Klasikinės etikos teorijos čia pasirodo kaip labai ribotos, nes jos etinę atsakomybę artikuliuoja šiame lygmenyje, tačiau rūpesčio etikoje tvirtinama, kad įpročiai, praktikos bei mano jaučiamas emocinis įsitraukimas yra lygiai tiek pat svarbūs.

Projekte mes kaip tik bandome gilintis į šį aspektą ir prisiliesti prie tikrų rūpesčio praktikų. Kreipiame dėmesį būtent į tai, kaip rūpestis aplinka gali būti paaiškintas naudojantis reliacine prieiga, pasiūlyta rūpesčio etikoje. Savo interpretacijas pateikėme jau dviejose tarptautinėse konferencijose.

Tarptautinės aplinkosauginės etikos asociacijos (angl. ISEE – International Society for Environmental Ethics) rengtoje konferencijoje Kolorade (JAV) susitelkėme į filosofinę paradigmą.  Teigėme, kad rūpestis aplinka veikia kaip habitus (P. Bourdieu pasiūlyta prasme), apimantis ir racionalius įsitikinimus, ir nuolat plėtojamą gebėjimą rūpintis, atsispindintį mūsų praktikose, kurios dažnai priklauso ir nuo socialinio konteksto.

Rygoje vykusioje tarptautinėje tarpdisciplininėje konferencijoje, organizuotoje Latvijos kultūros  akademijos, pristatėme mūsų atliktą miesto daržų tyrimą. Tvirtinome, kad rūpestis aplinka tarp daržininkų reiškiasi kiek netikėtu būdu – kaip atsietas (angl. disembedded) rūpestis. Sakydami „atsietas rūpestis“ turime omenyje, kad nemažai daržininkų rūpestį supranta kaip prasmingo laisvalaikio praleidimo formą ir aplinkosauginės sąmonės išraišką. Šiuo metu kaip tik dirbame ties šiuo straipsniu, bandome sieti teorinę rūpesčio etikos perspektyvą su mūsų empirinio tyrimo metu gautais duomenimis.

Kai kalbama apie gerovės visuomenės kūrimą Lietuvoje, mums atrodo, kad svarbu nepamiršti, kas jau daroma Skandinavijos valstybėse. Juk ekologiniai ir aplinkosauginiai aspektai yra neatsiejama visuomenės dalis, o aplinkosaugos praktikos dažnai skatinamos ne tik racionaliai suformuluotų įsipareigojimų, kuriuos priimame, bet ir kasdieninio gyvenimo rutinos.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode