Reklama 2

Lietuvoje reikia misijų labiau nei Brazilijoje

Neseniai Biržuose viešėjusi ir su žmonėmis mielai bendravusi sesuo Fausta Rasa Palaimaitė SF yra viena iš nedaugelio šių dienų lietuvių, dirbusių misionierės darbą skurdžiausiuose Pietų Amerikos regionuose.

„Šiaurės rytų“ skaitytojams siūlome susipažinti su vienuolės patirtimi skalabriniečių vienuolių bendruomenėje Terezinos mieste Brazilijoje, kur ji beveik metus dirbo misionierės darbą.

 

Kryptis – Lotynų Amerika

„Kai mokiausi Saleziečių universitete Romoje, kaip šiais laikais reikėtų skelbti Evangeliją, mane labiausiai sudomino ir įtikino misionieriški veiklos būdai. Čia sutikau daug jaunų iš Lotynų Amerikos kunigų, kurie kankinosi Romoje laukdami, kada galės grįžti į Kolumbiją, Meksiką, Argentiną ar Braziliją pas tuos savo vargšus ir toliau jiems tarnauti“, - pašnekesį pradėjo sesuo Fausta. 
Moteris ėmė dairytis į ispaniškai kalbančius kraštus, mat Vytauto Didžiojo universitete mokėsi ispanų kalbos. Bet, išanalizavusi padėtį skirtingose Lotynų Amerikos šalyse, moteris suprato, kad geriausiai jos tikslus atitinka Brazilija. 
„Tokios dirbant su vargšais patirties, kokios aš norėjau, galėjau gauti tik Brazilijoje, o ten – portugalų kalba. Gauti vizą į Braziliją – be galo sunku. Reikia susitvarkyti kelis kilogramus dokumentų, įrodyti, kad tu iš vienuolyno, kad tu misionierė. Viską susitvarkiau. Bet išvažiavau nieko nemokėdama, be jokio pasiruošimo misijoms. Paprastai žmonės taip nedaro, reikia bent kelerių metų, nes atsidūrus kitoje kultūroje ne kaip turistui, bet kaip vienam iš daugybės vietinių vargšų, iš pradžių ištinka šokas“, – apie savo gyvenimo permainas pasakojo vienuolė. 
Anot pašnekovės, Lotynų Amerikos bažnyčia yra paskelbusi, kad jų evangelizacijos prioritetas - vargšai ir jaunimas, ateinantis iš vargšų. Neturtingose šeimose dažnai daug vaikų, kurie nežino nei savo vardo, nei tėvų, nei kur gimę. Jie neturi kur prisiglausti, normaliai pavalgyti, nėra jokių socialinių garantijų. Iš pradžių išgyventi padeda smulkios vagystės, maži apiplėšimai, o po dvejų trejų metų tokio gyvenimo šie paaugliai sugalvoja, kad vienas didelis apiplėšimas leistų jiems ilgiau gerai gyventi, ką nors nusipirkti. 
Didėja ne tik nusikalstamumas. Didelė ir išsilavinimo problema. Pasak sesers Faustos, Brazilijoje visi turi teisę į mokslą, bet, kas baigia bendrąją valstybinę mokyklą, niekur neįstos. Toks jų lygis. Privačiose mokyklose mokytis gali tik turtingų ir pasiturinčių šeimų vaikai. Susidaro užburtas ratas: vargšai vargo - vargs ir jų vaikai. 


Pirmųjų mėnesių šokas

Atsidūrusi Brazilijoje, pirmą mėnesį Fausta nusprendė „mokytis kvėpuoti ir susiprasti, kur papuolė“. „Kiaulės, vištos, šunys, katės, vaikai - gatvėje kartu. Kanalizacijos nėra. Nuotekos bėga tiesiog į gatvę ir suteka į ežeriuką jos gale. Tame ežeriuke turškiasi paršiukai“, - prisiminė Terezinos, miesto Rytų Brazilijoje, priemiestį pašnekovė. 
„Oro temperatūra 38 laipsniai kasdien, sausa, namas be langų, tik grotos, lubų nėra. Tiesa, turėjau lovą, nors ten žmonės paprastai miega hamakuose – taip vėsiau. Sunkiai sulaukdavau ryto“, – pasakojo moteris. 
„Pusę metų išties buvo šokas. Ir mėnesiui ar pusmečiui važiuoti į tokį kraštą nėra prasmės. Į Braziliją nuvažiavusi liepą, pirmą kartą per savo gimtadienį gruodį nuoširdžiai juokiausi“, – kalbėjo vienuolė. Tada ji jau buvo pramokusi portugalų kalbos taip, kad galėdavo vesti rekolekcijas vietiniams. 


Gelbėti iš vergijos

Į mažus miestelius, kuriuose nėra beveik jokios pramonės, iš centrinės Brazilijos porą tūkstančių kilometrų šunkeliais, kad nesustabdytų policija, krovininiais sunkvežimiais atvažiuoja didžiulių cukranendrių plantacijų administratoriai darbui vilioti vyrų. Žadėdami gerą uždarbį, iš susigundžiusių nemokytų žmonių jie surenka dokumentus, o be jų Brazilijoje, pasak sesers Faustos, tik iki policijos nuvažiuosi. „Jau atvykę į fazendą vyrai sužino, kad turi apsimokėti už kelionę. Už ją atidirba pirmą mėnesį, kitą mėnesį darbuojasi už suvalgytą maistą, sudėvėtus drabužius, batus. Už sulaužytą įrankį taip pat reikia atidirbti. Skola vis didėja, sąlygos baisios, o pabėgti iš ten beveik neįmanoma. Dažnai apsauga ginkluota, o ir kaip be dokumentų, pinigų sugrįžti tuos du tūkstančius kilometrų?“ - pasakojo vienuolė. 
Pasak pašnekovės, valstybė bejėgė surasti tokius vergus milžiniškose žemvaldžių teritorijose, prilygstančiose jei ne visai Lietuvai, tai bent Vilniaus ir Kauno apskritims kartu sudėjus. Kita vertus, yra gana daug fazendų, kur sudaromos sutartys, pažadai tesimi, ir savininkai rūpinasi kelių tiesimu, darželių, mokyklų statyba, darbininkų raštingumu. Tad žmonės, kai neturi ko valgyti ir nežino, kaip išmaitinti šeimą, tikisi, kad galbūt ir jiems pasiseks. 
Misionierės, atsakingos už migrantų sielovadą, stengiasi padėti prevenciniu darbu. Jos važinėja iš miestelio į miestelį, rodo filmuotą medžiagą, pasakoja, kas gali nutikti, pataria, kaip nepakliūti į spąstus. Filmuotoje medžiagoje liudija į vergovę patekę vyrai. Dalijamuose lankstinukuose yra telefono numeris, kuriuo žmogus, jei pavyktų pabėgti iki artimiausio kaimo, gali paskambinti ir paprašyti pagalbos. 
„Aiškinome, kokie yra šalies įstatymai, kokios žmonių teisės ir kaip jomis pasinaudoti. Patardavome nelipti į nelegalius sunkvežimius, kurie važiuoja šunkeliais, yra be numerių. Sakėme, kad vos atvykus darbdavys turi išduoti darbo pažymėjimą“, - prisimena vienuolė. 


Suteikti viltį

Į kasdienes misionierės Faustos pareigas įėjo krovininių sunkvežimių vairuotojų lankymas. Brazilijoje nėra geležinkelių ir prekės sunkvežimiais gabenamos per visą šalį. Stotelėse, kuriose įsikuria vairuotojai, yra viešbutis, valgykla ir dažniausiai - prostitucijos židinys. „Vyrai laukia krovinio, kurio nežinia kada sulauks. Kartais tas laukimas toli nuo namų, be šeimos ir artimųjų trunka kelis mėnesius“, - sakė vienuolė. 
Misionierė kalbėdavosi su vairuotojais apie šeimą, vaikus, gyvenimą. Buvo pokalbių apie Dievą, jų tikėjimą ir vargus, kai dažnai nėra kam pasakyti, kokia beviltiška jų padėtis. 
„Iš pradžių buvo didelė kliūtis, kad aš - jauna moteris. Prireikė kelių mėnesių, kol radau būdą, kaip su jais kalbėtis, kad galėčiau eiti viena, nes paprastai lydėdavo vyresnė vienuolė arba vyresnio amžiaus žmonės iš bendruomenės“, - prisipažino pašnekovė. 
„Nuostabiausias jausmas būdavo per šv. Mišias, kurias aukodavome kartą per mėnesį tame pačiame bare, kur vairuotojai valgo. Tokios pagarbos nemačiau nė vienoje bažnyčioje, nė vienoje bendruomenėje. Visiška tyla ir toks atidumas tam, kas vyksta. Daugelis net nedrįsdavo įeiti vidun ir labai nedaug kas eidavo šv. Komunijos, nes gyvena kaip visi vairuotojai - kiekvieną naktį vis kita moteris“, - pasakojo sesuo Fausta. 
Vienuolė džiaugėsi, kad kaskart atsirasdavo keli žmonės, kurie labai nuoširdžiai kalbėdavosi, pasakodavo apie savo bėdas ir nuopuolius, ir jiems misionierės galėdavo atverti truputį kitokį požiūrį, grąžinti nors mažą viltį. 


Kaip apsiprasti su skausmu?

Dvi dienas per savaitę sesuo Fausta eidavo į vadinamuosius pensionus - tokius namus, į kuriuos priimami žmonės, atvažiavę gydytis. Viename pensiono kambarėlyje įsikuria kokie penki žmonės ir laukia, kol gydytojai juos priims ir ištirs. Terezinos mieste yra medicinos centras, penkios didžiulės poliklinikos, kurios turi labai gerą aparatūrą. Galintys patys susimokėti priimami be eilės, o vargšai turi laukti, kol gaus draudimą arba savivaldybė ar seniūnija skirs pinigų. Dažniausiai vargšai atvažiuoja tik tada, kai liga jau būna uždelsta. 
„Verkiau ir sakiau Dievui, kad daugiau ten neisiu, kai aplankėme tokį Žozė“, - prisiminė pašnekovė. 
„Gal aštuoniasdešimties metų, visiškai išdžiūvęs žmogelis, žarnyno vėžys išplitęs po visą organizmą. Į kambarėlį jį atlydėjo dukra. Žozė pradžiugo: atėjo svečių, o ir europietės niekada nematęs! Tą dieną jis nebuvo gavęs skausmą malšinančių vaistų ir vos pasijudindavo, iš akių riedėjo ašaros, nors pats nesiliovė šypsotis. 
Sakė, kad užsirašė pas gydytoją, tačiau jis šiandien nepriėmė, o skausmą malšinantys vaistai baigėsi. Apibėgome visas vaistines, tačiau vaistų nuo skausmo mums nepardavė“, - prisiminė sesuo Fausta. 


Ir Lietuvoje reikia misijų

„Lietuviai dar nežino, kad yra turtingi, tik visai kita kryptimi žiūri: kaimynas nusipirko naują automobilį, vadinasi, metas ir man keisti. Žmonės negyvena savo gyvenimo. Prabėga metai - nepastebi“, - kalbėjo sesuo Fausta. „Brazilija mane išmokė niekur neskubėti, džiaugtis kiekviena akimirka. Svajoju, kad Lietuva pradėtų savo misiją šioje šalyje. Pas mus labai daug jaunimo, kuris nežino, kam gyvena, ir metus kitus pabūti su vargo žmonėmis jiems būtų naudinga“, - sakė misionierė Fausta. 
Pažinusi visai kitokią bažnyčią ir kitaip išgyvenamą santykį su Dievu Brazilijoje, Fausta sakė supratusi, kad Lietuvoje gerokai labiau reikia misijų. 
„Mes gyvename sumaterialėjusioje visuomenėje, kur labai daug žmonių mano būsią laimingi tik tada, kai gaus didelį atlyginimą, turės sutvarkytą buitį. Negali žmogus būti laimingas vien turėdamas baldus, automobilius, maisto. Žmogus laimingas, kai patiria meilę, o meilė yra dvasinis dalykas, kuris visiškai nepriklauso nuo turtų. Mylėti gali ir tas, kuris nieko neturi. Tai visai kita plotmė“, – samprotavimais dalijosi į Lietuvą sugrįžusi vienuolė.


Stasė Eitavičienė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode