Kuo skiriasi Rytų ir Vakarų populizmas?

Tik pokomunistinėje Rytų Europoje populistai geba lyg niekur nieko įveikti tradicines partijas – iš penkiolikos Rytų Europos šalių populistinės partijos valdžioje yra septyniose, dar dviejose priklauso valdančiajai koalicijai, o trijose yra pagrindinė opozicinė jėga.

Po to, kai 2016 m. Jungtinėje Karalystėje buvo surengtas referendumas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, o Amerikos prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas, daug kam galėjo susidaryti įspūdis, kad Rytų Europai būdingas populizmas ima plūsti į Vakarus. Tačiau iš tikrųjų padėtis Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose yra visiškai kitokia negu Rytų Europoje, įsitikinęs judėjimo „Krytyka Polityczna“ („Politinė kritika“) įkūrėjas ir Lenkijos pažangiųjų studijų instituto direktorius Slawomiras Sierakowskis, kuris tai skelbia nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org.

Visų pirma – socialiniai ir politiniai veiksniai

Kaip savo pranešime rašo politikos analitikai Martinas Eiermannas, Yascha Mounkas ir Limor Goultchin iš Tony Blairo Visuotinės kaitos instituto, tik pokomunistinėje Rytų Europoje populistai rinkimuose nurungia tradicines partijas. Pranešime nurodoma, kad, pavyzdžiui, 2000 m. populistinės partijos surinko 20 arba kiek daugiau procentų balsų vos dviejose Rytų Europos šalyse, o šiandien tokia padėtis jau dešimtyje šalių. 2000-aisiais Lenkijos populistinės partijos surinko vos 0,1 proc. balsų, o šiandien lenkų populistinė partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) vadovauja šalies vyriausybei ir turi parlamentinę daugumą. Gyventojų parama Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano partijai „Fidesz“ kartais perkopia net 70 procentų.

Vis dėlto, pasak S. Sierakowskio, matyti reikėtų ne tik statistiką. Jo įsitikinimu, pirmiausia derėtų įvertinti socialinius ir politinius veiksnius, nulėmusius tokį stiprų populizmo proveržį Rytų Europoje. Vienas iš jų – stabdžių ir atsvarų sistemos, tokios, kokia ilgą laiką sergi Vakarų demokratijas, nebrandumas. Priešingai negu dabartinis Lenkijos de facto vadovas, „Teisės ir teisingumo“ pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis, D. Trumpas neignoruoja teismo sprendimų ir nepjudo opozicijos saugumo tarnybomis.

S. Sierakowskis siūlo atkreipti dėmesį į JAV specialiojo prokuroro Roberto Muellerio atliekamą D. Trumpo ir jo kampanijos sąsajų su Rusija tyrimą. R. Muellerį į šias pareigas paskyrė D. Trumpui tiesiogiai pavaldus vykdomosios valdžios pareigūnas, JAV generalinio prokuroro pavaduotojas Rodas Rosensteinas. Nors D. Trumpas bet kurį iš jų galėtų panorėjęs atleisti, taip pasielgti jis tikrai neišdrįstų. Deja, apie J. Kaczynskį tai nepasakytina.

Ne kairė ir dešinė, o draugai arba priešai

Kitas reikšmingas skirtumas – rytų europiečių pasaulėžiūra, palyginti su vakariečių, yra labiau materialistinė. Vakariečiai jau yra praėję nuogąstavimų dėl fizinio saugumo etapą ir yra labiau linkę rūpintis tuo, ką sociologas Ronaldas Inglehartas vadina postmaterialistinėmis vertybėmis. Vienas šio skirtumo aspektų yra tai, kad Rytų Europos visuomenės yra labiau pažeidžiamos išpuolių prieš tokias abstrakčias liberaliąsias institucijas kaip žodžio laisvė ar teismų nepriklausomumas, rašo S. Sierakowskis.

Jo teigimu, tai neturėtų labai stebinti. Juk pagaliau liberalizmas Rytų Europoje yra importo prekė iš Vakarų. Nepaisant D. Trumpo ir „Brexit“ fenomenų, JAV ir Jungtinė Karalystė turi giliai įsišaknijusią politinio ir socialinio liberalizmo kultūrą. Rytų Europoje pilietinė visuomenė ne tik kad silpnesnė – ją labiau domina tokios sritys kaip labdara, religija ir pramogos, o ne politiniai klausimai.

Negana to, kontrastingame pokomunistinių Europos valstybių politiniame kraštovaizdyje kairė, kalbant apie vyraujančias politines jėgas, yra arba labai silpna, arba jos apskritai nėra. Taigi politikos skiriamoji linija jose žymi takoskyrą ne tarp kairės ir dešinės, o tarp to, kas yra teisinga ir kas – neteisinga. Rytų Europa yra kur kas labiau linkusi sau taikyti dichotomiją „draugas–priešas“, kurią į politikos diskursą įvedė antiliberalių pažiūrų vokiečių teisės ir politikos teoretikas Carlas Schmittas. Kiekviena pusė save suvokia kaip vienintelę tautai atstovaujančią jėgą, o savo oponentus laiko neteisėta alternatyva, kurią reikia ne šiaip nugalėti, o iš viso pašalinti iš politinio lauko.

Populizmas brėžia ribas?

Dar vienas svarbus skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Europos populistų yra tai, kad Rytų Europoje populistai gali tikėtis paramos ne tik iš darbininkų, bet ir iš vidurinės klasės. Varšuvoje įsikūrusio Pažangiųjų studijų instituto sociologo Maciejaus Gdulos atliktas tyrimas parodė, kad lenkų politinės pažiūros nepriklauso nuo to, ar pokomunistiniu ekonominės transformacijos laikotarpiu jie išlošė, ar pralošė. Valdančiosios partijos elektoratui priklauso labai daug tokių, kurie iš esmės yra patenkinti savo gyvenimo sąlygomis ir žengia koja kojon su šalies ekonomine raida.

Tokiems rinkėjams populistų nešama žinia patraukli tuo, kad savo plataus masto naratyvu ji suteikia jiems galimybę įprasminti ir teigiamus, ir neigiamus išgyvenimus. Tai leidžia jiems patirti prasmės jausmą ir sustiprina ryšį su partija. Autorius atkreipia dėmesį, kad nuomonę apie teismus, pabėgėlius ar opoziciją rinkėjai susidaro ne remdamiesi sava patirtimi. Jie klauso savo lyderio ir savo pažiūras koreguoja pagal tai, kas jiems atrodo politiškai aktualu.

Taigi, S. Sierakowskio įsitikinimu, Lenkijos partijos „Teisė ir teisingumas“ sėkmės paslaptis glūdi ne vilties netekusių rinkėjų ekonominiuose interesuose. Darbininkų klasės atstovams jie leidžia būti tuo, kuo jie labiausiai nori būti, – bendruomenės dalimi, o vidurinei klasei jie padeda pajusti pasitenkinimą, tačiau ne tą, kuris kyla iš materialinės gerovės, o tą, kurį suteikia galimybė pirštu besti į kažką, kas suvokiamas kaip prastesnis, kaip esantis žemesnės kategorijos: pabėgėlį, susikompromitavusį elito atstovą ar klanui dirbantį teisėją. V. Orbaną ir J. Kaczynskį, pasak autoriaus, galima laikyti šios srities ekspertais.

Kyla klausimas – ar populizmas gali nubrėžti tikrąsias kultūrines ir, atitinkamai, politines Europos Sąjungos ribas? Jei paaiškėtų, kad Lenkijos ar Vengrijos politika labiau primena ne Prancūzijos ar Austrijos, o Rusijos politiką, ar tai reikštų, kad Europos Sąjungos sienos pernelyg plačios? Ar tai reikštų, kad šitoms šalims lemta būti su Rusija, o ne su Vakarų Europa? Ir ar tai reikštų, kad tokios Europos Sąjungos sienos, kokios yra dabar, neturi šansų išlikti? Tikėkimės, kad ne, rašo straipsnio autorius, tačiau šių klausimų sprendimas, pasak jo, priklauso tik nuo pačių rytų europiečių valios.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode