Reklama 2

Psichologė: svarbu ginti savo teisę nemylėti

 

Gyvename dėl meilės pakvaišusioje visuomenėje. Mums sakoma, kad mylėti yra svarbiausia: reikia mylėti tėvus, vaikus, tėvynę taip pat reikia mylėti, reikia mylėti partnerį, o jei nemyli – tu kažkoks ne toks. Netgi psichologijoje priėmimas siejamas su meile, nors taip atimama teisė nemylėti ir rinktis, portale psy-practice.com rašo psichologė Miroslava Mirošnik.

Psichologijos esmė – ne pasakoti, kaip teisingai gyventi, o suteikti galimybę pajusti savo gyvenimą taip, kaip galite pajusti tik jūs pats, ir gyventi nesidairant atgal.

Kalbėdami apie teisę nemylėti, kalbame apie pasirinkimą. Išmokus nustatyti ir suvokti savo jausmus bei poreikius, tenka mokytis tuos jausmus išreikšti, o poreikius patenkinti. O tam reikia matyti, koks margas yra pasaulis, ir rinktis tai, kas mums tinka, bei atmesti tai, kas netinka.

Turime teisę nesirinkti tų, kurie mumis domisi

Teisė nemylėti – tai teisė atstumti netgi tuos, kurie pasirinko mus. Mes turime teisę nesirinkti tų, kurie mumis domisi, ir kartu nejausti kaltės, kad esame blogi, nelaukti bausmės už tokį elgesį.

Įsivaizduokite situaciją. Po trejų metų artimų santykių ir bendro gyvenimo nusprendžiate partnerį palikti. Ir, jei manote, kad neturite teisės nemylėti, jus apima toks didelis kaltės jausmas, kad, užuot išėjęs, atsisakote artumo ir ne vienus metus gyvenate palaikydamas pseudosantykius – tokius, kurie kuria artumo iliuziją, nors iš tikrųjų jaučiatės izoliuotas ir dar vienišesnis, nes pats nesuprantate, ką čia darote, koks žmogus šalia jūsų.

Jis jums nepatinka, bet vis tiek esate su juo. Darote viską, kad jus paliktų, nes nesugebate pasirinkti pats. Užuot sąžiningai pasakęs „aš tavęs nemyliu“, kažkodėl sakote „tu manęs nemyli“. Iš esmės tai tiesa, bet šiuo atveju reikėtų kalbėti apie pasirinkimą – jūs negalite sau leisti nemylėti, „nes nemylėti negalima, tai blogai“.

Kai neturite teisės nemylėti, atsiranda baimė mylėti. Atrodo, kad meilė turi būti amžina – kitaip kam ji išvis reikalinga. O knygos, filmai, žiniasklaida, panašu, tokį požiūrį tik palaiko. Beje, įveikti skausmą, kai nemyli būtent jūsų, dažnai lengviau – tokios situacijos bent jau išlaisvina nuo kaltės.

Teisė nemylėti patvirtina, kad mes turime teisę rinktis arba nesirinkti

Nemylėti normalu – juk ir jus rinktųsi ne visi. Jei žinai, kad turi teisę nemylėti, supranti, kad šią teisę turi ir kiti. O tada ne taip baisu būti atstumtam – suvoki, kad toks yra gyvenimas. Tiesiog kiekvienas turi teisę nemylėti to, kurio nesinori mylėti, arba galima mylėti tiek, kiek išeina.

Vargu ar įmanoma kažką mylėti nuolatos. Kai mes žmogui (draugui, partneriui, kažkam kitam) sakome, kad jį mylime, tai reiškia, kad mes jį mylime būtent dabar, šią akimirką. Ir tai nereiškia, kad mylėsime jį rytoj.

Taip pat vargiai įmanoma tiksliai pasakyti, kas yra meilė. Todėl nesuklys tie, kurie sako, kad meilė jiems – jausmas, kai emocijų tiek daug, jog neįmanoma jų diferencijuoti. Tai tarsi kamuoliukas, kuriame ir švelnumas, ir džiaugsmas, ir susižavėjimas, ir daugybė kitų sudedamųjų. Todėl meilę jie priima taip, kaip visus kitus jausmus, kaip įkvėpimą ir iškvėpimą, kaip tai, kas ateina ir praeina, nes paskui ateina kitos emocijos ir jausmai. Ir tai normalu.

Meilė neamžina ir ne visam laikui – ji yra dabar. O kitą akimirką jūs turite teisę nebemylėti. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad teks išeiti ar nutraukti santykius.

Tiesiog, kalbant apie bet kokius santykius, jūs turite teisę išgyventi visus jausmus. Būti pavargęs, suirzęs, nelaimingas. Dar daugiau – kuo daugiau jausmų patiriate, tuo didesnį artumą kuriate, nes jaučiatės laisvi. Paradoksalu, bet teisė nemylėti suteikia mums ir laisvę, ir galimybę mylėti, rinktis. Štai todėl svarbu ginti savo teisę nemylėti.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode