Reklama 2

Kai ateina laikas būti savo tėvų tėvais

 

„Mano tėčiui 92-eji. Kiekvieną savaitę sekmadienio vidurdienį jis laukia šeimos susitikimo. Laukia „istorijų dienos“. Abu mėgstame fantastikos, kino, knygų pasaulį. Jis mane išmokė nardyti princesių, piratų, drakonų, pilių, elfų ir vienaragių pasaulyje. Tačiau pats fantastiškiausias herojus visada buvo jis pats. Šiandien jis nebevaikšto, tačiau savo vežimėlyje kaip vaikas laukia, kuo jį nustebinsiu. Taigi po penkiasdešimties metų pasakas pasakoju aš. Iš pradžių tai mane liūdino, tačiau šiandien galiu tuo džiaugtis, kad grąžinu jam kažką iš tos gausybės dalykų, kuriuos gavau iš jo būdama maža. Užsidaro vienas ciklas: tuo pat metu gražus ir liūdnas. Kaip ir pats gyvenimas. Tiesa?“

Pasakojimai, sklindantys nuo sofos, mane, psichologą, jaudina ir verčia susimąstyti. Stiprios mus supusios rankos šiandien jau dreba. Mus saugoję žvilgsniai šiandien yra baikštūs ir sutrikę. Saugumas, kadaise skambėjęs iš tų gausybę tiesų pasakiusių lūpų, šiandien yra vangus ir neužtikrintas. Tie, kurie prigalvodavo žaidimų, kad tik valgytume, šiandien prašo kuo smulkiau supjaustyti maistą. Tie, kurie skaičiuodavo „vienas, du, trys“ iki išmesdami mus į orą, šiandien nesugeba patys užlipti laiptais, jei neduodame jiems parankės. Kaip viskas pasikeitė nuo tada, kai mes klausėme: „Kiek dar liko? Atsibodo laukti“, iki šiandien jų užduodamo neramaus klausimo: „Kelinta šiandien diena, sūnau?“ Laikas eina, o mūsų tėvai sensta. Ir tai yra labai sunku.

Tam tikru gyvenimo momentu iš prižiūrimųjų tampame prižiūrėtojais. Auklėjimas prižiūrėti kitą yra investicija: tie, kurie augino mus, šiandien prašo mūsų pagalbos. Visi esame pasiruošę – kad ir kartais nežinodami, kaip tai daryti – auginti vaikus. Tačiau nesame pasiruošę daryti tą patį su savo tėvais. Belieka savęs klausti, kodėl tai mums taip sunku?

Ir visgi rūpintis jais taip pat reiškia tarti jiems „sudie“. Rūpintis jais – tai su meile padėkoti už mūsų pirmuosius metus, pilnus švelnumo, lepinimo sekmadieniais lovoje žiūrimu televizoriumi, piešinių piešimu ir vanile su šokoladu. Šios pasakos pradžioje nėra gerų naujienų. Mirtis egzistuoja ir liūdina. Ir jei kalba eina apie mūsų tėvų mirtį – tuo labiau. Bet kaip sakė koncentracijos stovyklos pragarą patyręs mąstytojas Viktoras Franklis, „paskutinis dalykas, kurį iš mūsų galima atimti, yra mūsų laisvė“. Net skaudžiausiose situacijose turime pasirinkimą.

Galimų variantų yra tiek, kiek yra tėvų ir vaikų, tačiau iš esmės egzistuoja trys būdai, kaip elgtis šioje situacijoje. Galime būti perdėtai besirūpinantys vaikai, atiduodantys savo gyvenimus, ko aš nerekomenduoju. Galime atitolti nuo tėvų ir leisti, kad pyktis būtų santykių variklis. Aišku, kad šito taip pat nerekomenduoju. Sunkiausias, bet geriausias būdas yra siekti sveikos pusiausvyros ir palydėti juos su meile.

Žinoma, jog norime, kad mirties nebūtų, žinoma, kad būtume labai laimingi, jei senatvė nebūtų egzistencijos ciklo dalis. Tačiau dalykai nėra tokie, kaip mes norėtume, kad būtų, ir turime istorinę galimybę praktikoje įgyvendinti tai, ko mus išmokė tėvai: nusileisti, valdyti konfliktines situacijas, kovoti su sunkumais. Jei galime tai padaryti, mūsų kančia bus mažesnė, daug mažesnė.

Kai kurie gali pagalvoti: „Mano tėvai nebuvo švelnūs ir būdamas mažas daug kentėjau. Kaip man juos prižiūrėti su meile?“ Tai yra vienas iš sunkiausių klausimų. Kai ryšys visą gyvenimą buvo sudėtingas, o meilė – tik antrame plane, vaikams labai sunku tapti atrama tėvams. Yra motinų ir tėvų, kurie daro geriausia, ką gali. Taip pat turiu pasakyti, ir tai yra diskusijoms atviras teiginys, kad yra tėvų, kurie negalėjo, nemokėjo arba nenorėjo būti švelnūs. Visi yra geriausi tėvai, kokie gali būti, tačiau kartais jiems nepavyksta… Jei vaikai daug kentėjo dėl savo tėvų pasyvumo, žinoma, sudėtinga iš jų prašyti meilės ir palydėjimo senatvėje. Vaikams sudėtinga atiduoti tai, ko jie negavo. Tačiau taip pat svarbu žinoti, kad praeities šauksmas užtemdo dabartį. Labai svarbu konfliktus su tėvais spręsti dar šiems esant gyviems. Nuskambės keistai, bet negalime aiškintis santykių su antkapiais. Labai dažnai, deja, paliekame kai kurių dalykų sprendimą vėlesniam laikui. Nepalikime rytojui to, ką galime padaryti šiandien.

Kita vertus, mūsų tėvai ir mes turime sukurti ribų sistemą ir naujų situacijų valdymo strategiją. Turime nubrėžti ribą jų nerimui, suprasti jį, tačiau taip pat mokėti pasakyti jiems „ne“. Kartais pagyvenę žmonės tampa perdėtai reiklūs, ir tėvai turi atskirti, kada tam tikras reikalas yra svarbus, o kada – ne, atskirti labai svarbią ir ne tokią svarbią situaciją. Tie patys dalykai, kurių mokome savo mažus vaikus, mums padės priimti mūsų senstančių tėvų gyvenimo ciklą.

Įrankiai:

  • Kantrybė (daug kantrybės). Jos reikės beveik tiek, kiek jiems jos reikėjo, kai mes buvome maži. Jie pamirš dalykus, ilgai užtruks rengdamiesi, kvailai tvarkys kasdienius dalykus. Tai sunku pakęsti, bet būkime kantrūs.
  • Kūrybiškumas. Būtina ieškoti strategijų, kaip priimti šią naują realybę. Ieškoti momentų būti kartu, džiaugtis tuo, kuo dar galima džiaugtis, naudotis proga ir klausti to, ką norime sužinoti apie save, būti kūrybingiems – visa tai padeda ištverti sunkius mūsų gyvenimo momentus.
  • Sugebėti įvardyti emocijas. Neretai barimasis yra paslėpto liūdesio išraiška. Jei identifikuosime, ar pykstame, ar liūdime, galėsime elgtis atitinkamai.
  • Humoro jausmas. Man teko laimė iš arti susipažinti su vienu didžiu mūsų laikų žmogumi. Mąstytojas ir matematikas dr. Manuelis Sadovsky‘is su gilia išmintimi taip kalbėjo sulaukęs 80-ies: „Savo gyvenime nieko nesigailiu, tačiau man šiek tiek trukdo tai, kad kalbu kaip penkiasdešimtmetis, o vaikštau kaip senis.“ Humoras mus gelbsti, daro laisvesnius ir gyvenimą nuspalvina nuostabiomis spalvomis.

Savo pokalbius šia tema visada baigiu vienu vaizdeliu:

Namo sode ant suoliuko sėdi tėvas ir sūnus. Pirmasis yra pagyvenęs, maždaug 70-ies, o sūnus maždaug 35-erių metų amžiaus. Tėvas paskendęs mintyse. Sūnus skaito. Girdėti vėjelio ošimas ir lapų šnarėjimas. Staiga netikėtas triukšmas patraukia tėvo dėmesį:

– Kas tai? – klausia jis.

– Žvirblis, – atsako sūnus.

Po kelių sekundžių tėvas vėl paklausia to paties.„Juk sakiau, kad žvirblis“, –  pakartoja kiek susierzinęs sūnus. Po minutėlės tėvas keturis, penkis, šešis kartus pakartoja tą patį klausimą, tarsi dainuodamas, žaisdamas. Tačiau jis ne žaidžia, o tiesiog nori žinoti.

– Kas tai?

– Žvirblis, tėti!! Kodėl taip elgiesi?!– pratrūksta sūnus.

Tėvas tyliai atsikelia, pasuka namų link ir grįžta su knygele, kurią įdeda sūnui į rankas ir ramiai, bet valdingai sako: „Skaityk garsiai.“ Sūnus skaito: „Šiandien mano jaunesnysis sūnus, kuriam neseniai suėjo 3-eji, sėdėjo su manimi parke. Priešais mus nutūpė žvirblis. Dvidešimt vieną kartą jis manęs paklausė, kas tai. Ir dvidešimt vieną kartą atsakiau jam, kad tai – žvirblis. Kiekvieną kartą, kai manęs to paklausdavo, apkabindavau jį. Be pykčio ir jausdamas begalinę meilę mano mažam nekaltam sūneliui.“

Po jaudinančios tylos sūnus apkabina tėvą, sukūrusį meilės ir pasitikėjimo ryšį, buvimo kartu džiaugsmą. Šiandien tėvas to paties šiandien prašo iš sūnaus, kuris jau yra suaugęs vyras. 

Vaikai turi galimybę palydėti tėvus ir būti svarbiausiais žmonėmis jų paskutiniais gyvenimo metais. Jie turi progą duoti šiek tiek tos meilės, kurią patys gavo iš tėvų, turi nuostabią progą skausmą numalšinti su meile ir brandžiai. Galbūt taip vieną dieną, kai išmoksime kančias ir gyvenimo iššūkius nugalėti tinkamai, mirties idėja mums atrodys ne tokia žiauri.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode