Tremties keliais... Septinta dalis

Septintąjį kartą kviečiame skaitytojus keliauti į Irkutsko sritį, Solenoją. Ten gyveno iš Mažeikių bei gretimų rajonų ištremti žmonės.

Geografija

Solenojos gyvenvietė yra už 46 km į pietus nuo rajono centro Taišeto. Gyvena apie 900 gyventojų. Gyvenvietė yra abiejuose Biriusos upės krantuose. Tai Sajanų priekalnės.

 

Sutiko lietuvių

Apie 2008 m. vykusios ekspedicijos metu aplankytą Solenojos kaimą ir susitikimus su tuomet dar ten gyvenusiais lietuviais pasakoja teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, „Lemties“ bendrijos narys Gintautas Alekna:Solenojos kaime aplankėme Antaną Kriaučiūną. Jis prisiminė, kad į Taišetą atvyko 1948 metų birželio 9 dieną. Ešelonas buvo formuojamas Ventos gyvenvietėje, Akmenės rajone, iš 40 vagonų. Tokių ešelonų buvo aštuoni. Kiekviename po 1500–2000 keleivių. Vieni vagonai buvo su gultais, kiti – be jų. Durys užsuktos viela, o ant vagonų buvo kreida užrašyta: „CEMENT“ arba „MUKA“.

Tremtinius pirmą kartą maitino tik pasiekus Velikije Luki geležinkelio stotį. Krasnojarske iš vagonų išleido po kelis žmones, kurie iš valgyklos parnešė košės, duonos ir kito normuoto maisto.

Ilgaplaukis Ričardas, užsivilkęs suknelę, kartu su moterimis išlipdavo stotyse atnešti vandens. Vėliau jis su Juozu Pociumi, išplėšę vagono grotas, pabėgo, nors į juos šaudyta iš kulkosvaidžio. Po dviejų mėnesių buvo pagauti ir su kaliniais etapu grąžinti į Talają.

Solenojoje gyvena dar viena lietuvių šeima – Rapolo Joniko. Jo parketlente dengtas namas išsiskiria visoje gatvėje. Į Talają jo šeimą atgabeno iš Biriusinsko 1949 metų balandžio 20 dieną. Jie Tauragės rajone turėjo 30 ha žemės. Kareiviai leido jiems pasipjauti kiaulę, pasiimti bulvių, grūdų, bent kelionėje buvo ką valgyti. Vienas brolis, išleistas į rūsį, pabėgo. Slapstėsi, bet buvo suimtas ir kalinamas.

R. Jonikas Sibire plukdė sielius Biriusos upe. Nuo 1956 m. dirbo statybose dešiniajame upės krante. Tremtiniai statė barakus, klubą, mokyklą. Išlikęs tik vienas barakas, kuriame net dabar gyvena kelios šeimos. Rapolas išaugino sūnų ir dukrą, turi anūkų. Sesuo Tilienė gyvena Panevėžyje.

Pasak tremtinių, Solenojoje siautė vidurių šiltinė, kuri nusinešė virš 30 tėvynainių gyvybių.“

Lietuvių kapinės

Pasak G. Aleknos, Solenojos kapinės yra šalia kelio tarp Blagodatskojos (jau negyvenamas kaimas) ir Solenojos kaimų: „Senosios kapinių dalies tvora apgriuvusi, kapai apžėlę vešlia žole. Dabar laidojama abiejose kelio pusėse. Apaugusios miško jaunuolynu. Kapai neprižiūrimi, apleisti, apžėlę krūmais ir žole. Mediniai kryžiai kresni, nedažyti, pastatyti tremtinių iš Žemaitijos.“

Iš ekspedicijos dalyvių dienoraščių...

Alminas Sinevičius: „Solenojoje mus priėmė administracija ir apgyvendino kritinės būklės internate. Turėjome ir kitų alternatyvų, pavyzdžiui, vienas vietinis komersantas siūlė savo didelę virtuvę, pirtį. Kadangi mus apgyvendino viename kambaryje, o drabužių tiek daug ir visur, tai atrodo, kad čia gyvena ne ekspedicija iš Lietuvos, o pabėgėliai iš Sudano vakarinio regiono. Kai baigėsi lietūs, susikūrėme laužą ant akmenuoto upės kranto ir pavalgėme. Ekspedicijos dalyvių penketukas susiruošė užlipti į vieną iš Sajanų kalnų priekalnės kalnelių.“

Auksė Kulėšiūtė: „Užsimerk... Įkvėpk... Sibiras kvepia sakais... Dar dūmais, vandeniu ir žole... Visi net subruzdėjo, kai važiuojant autobusu anądien pro langą įsiveržė aitrus (taip, aitrus!) nupjautos žolės kvapas... Dar Sibirui tinka senų automobilių tepalų kvapas ir burzgimas... Tai tik vientiso peizažo privalomos dalys, kurios, regis, visada čia buvo ir, atrodo, bus... Taip pat kvepia žemuogės ir čiobreliai... Vanduo kvepia, kai skelia marmurinius akmenis į krantą... Iš Serebrovo į Solenąją ėjom merkiant lietui apie 12 km. Vakarop dangus prašviesėjo. Apsistojom Solenajos miestelio mokyklos internate. Čia vaikai gyvena žiemos metu, kai per sniegą ir šalčius nebegali grįžti namo. Pro mane dabar eina karviukas ir mykauja... Nesakiau? Čia gyvuliai niekada nebūna pririšti. Karvių kaimenės vaikšto po miestelius, keliais, pievom... Kai išalksta pareina... Ryt vėl tvarkysime kapus, greičiausiai aplankysim net dvejus, jei pavyks gauti transportą. Trobos kaimuose kai kur ręstos iš rąstų, lietuviškos... Vietiniai giria lietuviškų namų tvirtumą ir lietuvių darbštumą. Pasakoja, kaip išmoko iš mūsų protėvių daryti varškę ir baltą sūrį. Žinoma, tai glosto mūsų savimeilę. Girdėjau, kad dar kiti miestelėnai klausė, ar nepykstam, kad rusai su lietuviais taip elgėsi. Kraštas ir žmonės čia visai kitokie. Solenaja teka upelis Salianka. Jo vanduo sūrus ir ten vykdomos krikšto apeigos. Vietinis berniukas Vovka (rus. Вовка) mus palydi į kalną... meškos ten galėjo būti praėjusios vėliausiai prieš parą. Taigi, šūkčiojo dabar jau visi ir vienas per kitą. Visgi baisu būtų vidury laukų sutikti būrelį meškučių, kurios turi visus įmanomus jėgos pranašumus. Zelinykoje juos pasitiko sudegusios lietuvių kapinės. Vos keli kryželiai ir kapinių vartai belikę. Dabar turime dar porą valandų iki traukinio. Maitinam uodus, nurimus vėjui jų atsirado labai daug. Kupetos uodų! Baisiai jie skaniai mumis pietauja. Šioje stovyklavietėje buvom susitikę ir su vietiniu burunduku, kuris įžūliai spoksojo man į akis. Taip pat mačiau praplaukiančią vandens žiurkę. Vis ne meškos...

Daiva Gailiūtė: „Rytas, lyja... Kaip ir visą naktį... Reikia surinkti stovyklavietę ir supakuoti kiaurai permirkusius daiktus. Tikrai nėra smagu keliauti, kai lyja, o dar ant pečių kuprinė, kuri, regis, dukart pasunkėjusi nuo šlapių daiktų. Tačiau einame pirmyn. Po pirmo pusvalandžio daugelis spėjo pajusti, kad jų batai kiaurai šlapi, tačiau niekas nesiskundžia. Pavyzdžiui, Alionuška (Ilona) tik pasikeičia kojines į sausas, ant jų užsideda maišelius ir tada kojas atgal į kiaurai šlapius batus. Tačiau įdomūs pokalbiai ir mintys apie praeitį ir istoriją greitai leidžia užsimiršti. Mintimis esi kažkur toli ir tiesiog eini... Pagaliau pamatome tolumoje kaimą, upę ir įspūdingai didelį tiltą. Iškart smagiau... Kaimelis vadinasi Solianaja.Užsukame į vietinę parduotuvę, įsigyjame vandens, kurio atsargos jau seniai baigėsi. Ne vienas susivilioja paragauti ledų, kurie tokie pat, kaip kažkada valgydavome vaikystėje, kurių ne tik išvaizda, bet ir skonis visai nepakitę. Susipažįstame su pardavėja, kuri išklausinėja mus, po to išvardina, kokius čia gyvenusius lietuvius pažinojo. Kai pasakome, kad norėtume šiame kaimelyje apsistoti, ji pasiūlo kreiptis į kaimelio merą, gal šis mums duotų kokią pastogę virš galvos, kad per tokį lietų nereikėtų lauke miegoti. Ji buvo teisi. Susiradome merą ir jo žmoną, kuri, pasirodo, yra internato direktorė. Mums maloniai pasiūlo apsistoti internate, užleidžia porą klasių, o meras prižada mums padėti transportu, duoda mokyklinį autobusiuką, kuris mus nuveš į kapines. Jis taip pat paskolina benzininį pjūklą „Družba“. Laužavietę susikuriame prie upės. Susipažįstu su vietiniais vaikais, kurie ant kranto žvejoja. Linksmai šnekučiuodamasi išgirstu iš jų daug įdomių ir smagių istorijų apie vietinių gyvenimą. Vakarėjant vaikai įsidrąsina ir prisėda ir prie mūsų laužavietės, dainuoja dainas drauge su mumis ir pasakoja anekdotus. Jau gana vėlu, todėl paklausiu, ar jiems dar ne metas namo, o šie atsako, kad tėvo nėra, mama šiandien geria ir niekas jų tikrai nepasiges.

Dalia Vitkauskaitė: „Visą naktį lijo... Kai kuriems peršlapo palapinių dugnas, laimei, mūsiškė neperšlapo ir daiktai buvo sausi. Pavalgę pusryčius išsiruošėm į kelią. Šiandien puiki proga visiems žygyje per lietų išbandyti savo lietpalčius, neperšlampamas kelnes, bachilus ir visokį panašų inventorių, kurio visi buvo prisipirkę besiruošiant ekspedicijai į Sibirą. Po 15 km ėjimo lietui lyjant pasitvirtino posakis, kad Sibire nieko neperšlampamo nėra. Na, gal ir nepermerkė kiaurai, bet visi neperšlampami rūbai pasirodė esą neperšlampami tik labai ribotą laiką. Ir eiti visą laiką per lietų buvo nelengva. Pritilo juokai ir daugelis paniro į savo mintis. Pirmąkart per kelionę aplankė namų ilgesys... Sustoję pailsėti radom truputėlį žemuogių, jų saulėtas skonis visiems pataisė ūpą. Į kelio pabaigą prasisklaidė debesys ir nustojo lyti. Solenajos kaimelyje įsikūrėm mokyklos internate, kur gavome salę pernakvoti. Pasitaisė oras, ėmė šviesti saulė. Vakare užlipom ant kalvos, nuo kurios matėsi visas kaimelis. Įspūdingai atrodė tai, kad toliau už kaimelio plytėjo neaprėpiami miškai ir nesimatė jokių kitų kaimų. Į tokį įžengęs, nežinodamas kelio, galėtum turbūt dienų dienas klajoti nerasdamas išėjimo ir miškas niekaip nesibaigtų.

Eimantas Dambrauskas: „Mane pažadina belipantis iš palapinės Mindaugas. Lauke lašnoja. Dar norisi pasnūduriuoti. Naktį buvo šilta. Tiesą pasakius vakar vakare buvo karšta: palapinė nedidukė, erdvės mažai, nuo kvėpavimo ir kūno šilumos greitai prišyla, o įėjimo praverti negalime, kitaip tektų į kompaniją priimti visą išbadėjusį maškaros būrį. Nemėgstu drėgmės, tačiau toks įspūdis, kad teks ją pamėgti, nes danguje vilties prošvaisčių nematyti. Paaiškėja, kad jau 12 val. Ilgai miegojome... Gintautas nenorėjo mūsų ginti per lietų, bet atrodo, kad teks. Pirmą kartą susirengiu visą amuniciją, skirtą kovoti su lietingu oru. Jausmas nepakartojamas, pasakiškas: aplink lyja, o pats jautiesi sausas (žinoma, sąlyginai, drėgmė vis vien pasiekia rūbus). Keista, uodai lietaus, rodos, visai nepaiso: toliau kanda kaip kandę. Prie pleškančio laužo dalinamės pirmosios nakties palapinėse patirtimi. Dauguma vyrų skundžiasi mažomis palapinėmis. Palapinės iš tiesų labai mažos ir siauros. Vienoje iš triviečių palapinių nakvoję vaikinai pasakoja ryte patirtą nuostabą: pabundame, o palei visų trijų galvas upelis teka! Galvos baloje telkšo. Per lietų susidedame palapines. Susipakuojame paskutinius daiktus. Gintautas pajuda pirmas. Jam išėjus visi sujuda ir po kelių minučių jau klampojam molėtu žvyrkeliu. Kita stotelė Solenaja. Iki šio kaimelio apie 14 km. Jausmas įdomus: iš išorės lyja, viduje šlapia, bet nešalta. Einu tarsi kokiame kiaute. O, svarbiausia, kojos sausos. Einant uodai nebekanda. Kelias ilgas, žvyrkelis prastas ir molingas, kuprinė spaudžia pečius. Dabar tinkamiausias metas pašvilpauti, paniūniuoti žinomas melodijas. Labiausiai nuotaiką atitinka lietuvių liaudies daina „Oi ant kalno ant aukštojo“. Graudu darosi... Lietuva alsuoja... Pažiūrėkite kas iš namiškių į žemėlapį: ten, už tūkstančių kilometrų nuo jūsų, nuo tėvynės, skamba pažįstamos liaudies dainos!.. Kelis kartus sustojame pailsėti. Geresnio dalyko už pečių masažą po kelių kilometrų su sunkia kuprine tikriausiai nėra. O ir masažuoti smagu: kitam suteiki daug malonumo. Už šią idėją ir aš gaunu patirti tą atsipalaidavimo džiaugsmą. Pamažu nustoja lyti. Nusimetu lietpaltį. Tikiuosi, kad rūbai nors kiek pradžius. Veltui, oras drėgnas. Sustojus pradeda darytis vėsu. Galiausiai pasiekiame Solenąją. Šis kaimas ne toks jaukus kaip Serebrovas, didesnis. Prieiname milžinišką įspūdingą beždžionių tiltą. Kaimas išsidėstęs abiejuose upės krantuose. Stojame poilsiui. Tiltu atzvimbia motociklas. Nerijus, Marius ir aš einame į kitame Biriusios krante esančią mokyklą prašyti nakvynės. Nors Nerijus ir Marius ypač aktyviai veda derybas, įsiprašyti nepavyksta. Tenka atsakyti į kelis jau tradicija tapusius klausimus: Jūs iš Lietuvos? Tai kodėl ant mūsų pykstate? Nieko nepešę grįžtame atgal. Savo paslaugas siūlo vos bepastovintis ant kojų, bet puikiai vairuojantis girtas siauraakis kaimietis. Jis linksmas, nuoširdus ir žada mums aukso kalnus bei savo virtuvės grindis. Netgi pirtį iškūrenti pasižada. Tačiau Gintautas nusprendžia, kad pasikliauti girto kaimiečio kalbomis nesaugu. Taigi žmogelis atsisveikina visiems noriai ir linksmai spausdamas ranką. Pastogę gauname kaimelio internate. Visi šlapi. Oras pasitaiso. Puolame džiauti rūbus ir palapines. Visos aplinkinės tvoros nuklotos mūsų skalbiniais, o miegamajame kambaryje tvyro stiprus drėgnų rūbų tvaikas. Vienu žodžiu, kur bepasisuktum, visur kas nors džiūsta. Biriusioj išsiskalbiu rūbus, prisirenku akmenukų, nusimaudau.. Vandeny beveik neįmanoma išstovėti, upė labai srauni. Juokiamės vieni iš kitų: eiti upės dugnu tikrai nelengva. Biriusios krantas nusėtas akmenimis. Kraujasiurbių čia beveik nėra: vienas kitas bimbalas paragauja svečių, bet tuo susidomėjimas ir baigiasi. Po vakarienės nusprendžiame keliese užlipti ant vienos Sajanų priekalnės, ji spokso tiesiai į mus. Gundo graži, aukšta ir iš pirmo žvilgsnio atvira jos viršūnė. Vieta kažkada išdegusi, iš fasado pusės stovi pavieniai medžiai, o status skardis gražios žalios spalvos. Anot Gintauto, kalvos aukštis apie 70 metrų. Aš pirmą kartą matau tokias aukštas kalvas. Viršūnę pasirengusi šturmuoti kompanija: Dalytė, Vitalijus, Marius, Alminas ir aš. Pasiimu bachilus. Vėliau paaiškėja, kad tikrai neapsirikau. Gintautas pasakoja, kad ten turėtų būti gyvačių, todėl reikia būti atsargiems. Gintautas prižada, kad ten sutiksime ir nuotykių ištroškusių kraujasiurbių. Priartėję prie mūsų kalno patiriame, kad dėl vabzdžių Gintautas tikrai buvo teisus. Paėjėję kelis šimtus metrų keliuku, vedančiu tarp dviejų kalvų, pasukame tiesiai viršūnės link. Kopiame be kelio, be takelio: pagal nuojautą. Kuo aukščiau kopiame, tuo smagiau darosi.. Šlapios žolės, papartynai tankėja, aukštėja, jau siekia smakrą. Po kojomis jaučiu trūnyjančius medžių kamienus. Mes jau beveik viršūnėje, bet vis dar matome tik žoles ir krūmus. Rodos, dar keli žingsniai ir paskęsime drėgnoje žalumoje. Galiausiai pasiekiame tikslą. Šlapias iki ausų ir sunkiai alsuodamas akimirksniu nusprendžiu: buvo verta pavargti – vaizdas nuostabus! Neilgai trukus mus suuodžia uodai daug uodų. Užsilipu ant nupjauto kelmo. Kitame upės krante, žemai, po mūsų kojomis, prie laužo, sėdi kolegos, vos gali įžiūrėti. Tolumoje, kiek akys užmato, raibuliuoja bekraščių miškų jūra, rūke boluoja tolimos ir ramios kalvos. Skaisčiai raudona saulė pamažu leidžiasi. Įdomus jausmas: iš vienos pusės jaučiuosi mažytis ir nereikšmingas tokioje didingoje gamtos šventovėje, bet kita vertus norisi šaukti: aš pasaulio valdovas!!! Užtraukiame dainą „Valioj, dalgele“. Mūsiškiai apačioje išgirsta. Lietuvių liaudies daina skamba Sibiro toliais, tūkstančiai kilometrų nuo tėvynės. Dabar tikrai norisi kartoti Lietuvos vardą. Apačioje paaiškėja, kad prie laužo pasilikę kolegos nesuprato, jog tą čiastušką traukėme mes. Užmigti sunku. Kai kurie kolegos linksminasi. Mantas užknarkia. Prasideda humoro vakaras. Vienas iš įsimintiniausių epizodų, sukėlęs daug juoko, bandymas ištempti knarkiantį Mantą į koridorių.

Gytis Kuncevičius: „Kelionė iš Serebrovo į Solenąją pėsčiomis, su visais daiktais. Atstumas nedidelis, apie 14 km, tačiau jau nuo pat ryto pliaupė kaip iš kibiro, teko vynioti šlapias palapines, kiti daiktai taip pat peršlapę. Kelias pažliugęs, eiti nelabai patogu. O ir tas lietus būtų maloni pramoga, jei ne permirkęs inventorius, kurį vakare gali tekti panaudoti vėl. Artėjant prie kaimelio lietus šiek tiek liaujasi. Solenąją sunku pavadinti kaimeliu, nes ši gyvenvietė daug didesnė už Serebrovo. Įsikūrusi abiejose upės pusėse, per upę nutiestas tiltas, kabantis ant metalinių lynų. Tačiau tvarkos čia mažiau. Apsistojame prie tilto. Keli žmonės eina ieškoti patalpos nakvynei, tikimės, kad vietinė valdžia leis prisiglausti mokykloje. Kiti bėga į parduotuves: perkame skanių tarybinių ledų, giros, meduolių... Viskas kaip vaikystėje, atrodo, kad net ir skonis tas pats. Staiga prie mūsų prisiartina vietinis, kuris pasiūlo nakvynę pas save, iškūrenti pirtį ir vietinio samagono. Tikriausiai nereikia sakyti, kad pats taip pat atitinkamai įkaušęs. Įvertindami žmogaus gerus norus mandagiai atsisakome. Gauname nakvynę avarinės būklės internate, visiškai šalia upės. Kaip ir iki šiol, miegosime ant grindų, visi vienoje patalpoje, tačiau bent po stogu. Ir galimybė išsiskalbti upėje bus, ir tualetas lauke visai netoli, ar gali kas nors būti geriau... Įsikūrę turime laisvą pusdienį, juo labiau, kad čia užtruksime porą dienų. Kai kas išėjo apžiūrėti miestelio, kas prie upės skalbti, kas maistu rūpintis. Matosi vietinių susidomėjimas, kas gi čia tokie ir iš kur atvyko. Suka jaunimėlis aplink internatą ratais tarybiniais motociklais, papuoštais mėlynų dūmų skraistėmis. Prisimenu, kad pas mus prieš 15 metų kaimuose buvo tas pats.. Mašinų mažai, tad labai gerai motociklas. Staiga prieina vienas senelis, paklausia, iš kur mes ir ką čia veikiame. Sužinojęs, kad esame lietuviai, šypteli ir sako: „Pažinojau čia tokį vieną atvežtą lietuvį. Jis visada kartodavo: „Prakeiktas tas Sibiras.“

Parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Gintauto ALEKNOS nuotraukos

Projektas „Tremties keliais“. Remia

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode