Kovo 18 d. iš Rygos oro uosto pradėjome nepamirštamą kelionę į Portugaliją. Visi jautėme jauduliuką – vieni mažesnį, kiti didesnį, tačiau didesnis buvo noras išvysti tolokai nuo Lietuvos esančią Portugaliją, pažinti jos kultūrą, susirasti naujų draugų, išmokti naujų dalykų ir, žinoma, patirti daugybę nepamirštamų nuotykių.
Porto oro uoste mus šiltai pasitiko nepažįstamieji, kurie laikui bėgant tapo antrąja šeima.
Išaušus pirmadienio rytui patraukėme į savo draugų mokyklą. Ši pasirodė keistoka: vietoj vieno didelio pastato – šeši maži, skambučio nėra. Jaučiausi sutrikusi, tačiau nuėjusi į pamokas supratau, kokie čia visi draugiški. Jeigu nemoka ar bijo kalbėti angliškai, mielu noru pasinaudos „google vertėju“ ir būtinai paklaus: kaip tau sekasi? ar patinka čia? Informatikos klasėje žaisdami žaidimus susipažinome su projekto dalyviais iš kitų šalių. Europos klubo pristatyme sužinojome daugiau apie Portugaliją ir pasiruošėme rytojaus kelionei į Portą.
Antradienį kelionė į Porto miestą buvo nepamirštama, aplankėme nuostabių vietų: Clerigos bokštą, Sao Francisko bažnyčią ir Don Luis I tiltą. Bokšte apžiūrėjome Portą iš aukštai, pamatėme nuostabią bažnyčios architektūrą, perėjome per tiltą, susipažinome su ilgamečiu portugalų verslu. Ši kelionė suartino projekto dalyvius, nes visą dieną buvome kartu.
Trečiadienį draugiškai varžėmės, kas daugiau sužinojo apie Portą, žaisdami Kahoot`ą: gavę klausimą turėjome kuo greičiau atsakyti, kol neatsakė kiti. Mūsų komandai sekėsi puikiai – laimėjome prizines vietas. Po to pasitelkę fantaziją žaidime „Minecraft“ turėjome pastatyti virtualų būstą savo šaliai.
Iš ketvirtadienio veiklų labiausiai išsiskirianti buvo, kai visi vaikai mokyklos stadione sudarėme taikos ženklą, skirtą Sirijai. Buvo gera jaustis to dalimi.
Penktadienį važiavome į televiziją, kur reikėjo būti ypač drąsiam, nes privalėjai atsakyti į tiesioginės transliacijos vedėjų klausimus mūsų pačių filmuotoje laidoje. Tai buvo nuostabi patirtis ir išėjimas iš komforto zonos. Išvykę iš televizijos susibūrėme papietauti ir pabūti paskutinį kartą drauge.
Gaila buvo skirtis su šeimomis, kuriose pasijutome kaip jų nariai, netgi mylimiausi nariai. Visą savaitę mus lepino, maitino nacionaliniais patiekalais, įdėdavo priešpiečių į mokyklą, stengdavosi, kad kuo daugiau pamatytume ir patirtume naujų įspūdžių laisvalaikiu. T
Taigi atėjus išvykimo iš Portugalijos dienai pasipylė ašaros. Buvo be galo sunku atsisveikinti su naujaisiais draugais, tačiau tikimės, kad bendravimas nenutrūks.
Portugalijos niekada nepamiršime. Čia susiradome draugų iš kitų šalių, įtvirtinome anglų kalbos žinias, tapome savarankiškesni, ir viskas įvyko dėl ERASMUS+ projekto ir mokytojų, kurie pasitikėjo mumis ir leido atstovauti Lietuvai. Ačiū projekto koordinatorei Daliai Balzerienei, mokytojai Ramunei Šakinskienei, direktoriui Stanislovui Jakučinskui bei draugams Beatričei Peikštenytei ir Matui Šidlauskui.
Gaivilė TAŠKŪNAITĖ
8 b kl. mokinė
