Reklama 2

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24)

Penktojo Gavėnios sekmadienio Evangelija yra iššūkis modernių laikų Bažnyčiai. Jėzaus, paaukojusio savo gyvybę už pasaulio išganymą, pavyzdžiu esame kviečiami ir mes ne prisitaikyti, o veikiau numirti šio pasaulio pavidalui, kad vertai užgimtume dangui. Jėzus aiškiai kalba apie savo kančią ir po to sekantį išaukštinimą, tuo primindamas, kad be kančios nebus ir saldžių atpirkimo vaisių.

1943 m. vasario 3 d. naktį, iškart po vidurnakčio, sąjungininkų karo laivas „Dorcherter“ buvo torpeduotas nacių povandeninio laivo prie pietinių Grenlandijos krantų. Įgulai ir keleiviams liko tik 25 minutės saugiai palikti laivą. Laive buvo 902 keleiviai. Netrukus buvo pastebėta, kad visiems keleiviams gelbėjimosi liemenių neužteks. Iš 13 gelbėjimosi valčių realiai veikė tik dvi. Paskutinėmis laivo gyvavimo minutėmis laive esantys kunigai kapelionai tęsė gelbėjimosi operaciją. Tai metodistų vyresnysis kapelionas George Lansing Fox, rabinas Alexander Goode, Danijos reformatų bažnyčios kunigas Clark V. Poling ir Romos katalikų kunigas John P. Washington. Paskutinį kartą jie visi kartu buvo pastebėti be jokių gelbėjimosi liemenių, susikibę rankomis, jau panyrant laivui į šaltąsias vandenyno bangas. Jie meldėsi ir giedojo Jūrų laivyno himną, „Amžinasis Tėve, Gelbėtojau mano“.

Po tragedijos ši ketveriukė gavo pavadinimą – „Keturi nemirtingi kapelionai“. Po mirties jie buvo įvertinti aukščiausiais apdovanojimais. JAV paštas keturių vyrukų nepaprasto dvasios žygdarbio atminimui išleido pašto ženklą.

Šis pasaulis tikrai būtų nieko vertas, jei jame neatsirastų žmonių, kurie juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis nebūtų pasiruošę paaukoti paties svarbiausio – savo gyvybės. Tokia yra Jėzaus mokinio žymė ir gyvenimo prasmė.

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode