Rugpjūčio 22 dieną Mažeikių paplūdimio poilsio ir sporto aikštyne jau vienuoliktą kartą vyko Mažeikių rajono žmonių su negalia sporto šventė „BE RIBŲ“. Šiemet ji buvo kitokia. Ne dėl dalyvių skaičiaus, rungčių ar apdovanojimų. Kitokia todėl, kad visą dieną sportininkams, teisėjams, savanoriams ir organizatoriams teko varžytis dar su vienu, programoje nenumatytu varžovu – stipriu lietumi.
Į šventę susirinko kone 200 dalyvių, sportininkų, jų artimųjų, lydinčių asmenų, savanorių ir svečių. Į Mažeikius atvyko bičiuliai iš Vilniaus, Šiaulių, Kuršėnų, Plungės, Telšių. Vieni čia susitinka jau daugelį metų, kiti šiemet atvyko pirmą kartą, tačiau sporto aikštelėje visi tapo vienos šventės dalimi.
Susirinkusiuosius pasveikino šventės globėja, Mažeikių rajono savivaldybės merė Rūta Matulaitienė, Lietuvos triračių sporto asociacijos prezidentė Aušra Kriškoviecienė ir kiti renginio svečiai.
Sportas nesustojo
Oras šiemet gerokai pakoregavo iš anksto parengtą programą. Dėl sudėtingų oro sąlygų teko atsisakyti triračių sporto rungties ir integruoto krepšinio, tačiau tai netapo priežastimi trumpinti šventę – vienas veiklas pakeitė kitos.
Dalyviai varžėsi bočios, smiginio, baudų metimo, šaškių, rankų lenkimo, svarmens laikymo, „cornhole“ ir „Taiklumo“ rungtyse. Pastaroji tiko įvairaus amžiaus dalyviams, todėl joje savo jėgas galėjo išbandyti ir vaikai.
Mažiesiems buvo surengta bokšto statymo rungtis bei kitų smagių užduočių, o vaikai ir suaugusieji galėjo pasitikrinti žinias viktorinoje. Teisingai atsakiusiųjų taip pat laukė prizai.
Šventę vainikavo taurės ir medaliai, apdovanoti buvo ir mažieji dalyviai.
Tokios dienos dar kartą primena, kad žmonių su negalia sportas yra gerokai daugiau nei rezultatas protokole. Jis augina pasitikėjimą savimi, leidžia patirti varžybų azartą, skatina judėti, susitikti, išbandyti save ir būti komandos dalimi. Sporto aikštelėje svarbiausia tampa ne tai, ko žmogus negali, o tai, ką jis gali ir kiek dar gali išmokti.
Šventę galima suplanuoti, bet ją sukuria žmonės
Tokio masto renginys neatsiranda per vieną dieną, todėl Mažeikių cerebrinio paralyžiaus asociacija nuoširdžiai dėkoja visiems, kurių darbu, pagalba ir palaikymu vienuoliktoji „BE RIBŲ“ šventė tapo tikrove.
Didžiausia padėka skiriama Mažeikių rajono savivaldybei ir šventės globėjai, merei Rūtai Matulaitienei, už palaikymą ir galimybę tęsti žmonėms su negalia skirtą sporto tradiciją.
Nuoširdžiai dėkojame renginio rėmėjams ir bičiuliams – Mažeikių rajono savivaldybei, Mažeikių autobusų parkui, sporto klubui „Švyturys“, Lietuvos triračių sporto asociacijai, grožio studijai „Vespera“, „Tomasita Tato/depiliacija“.
Už bendradarbiavimą, pagalbą ir dėmesį žmonėms su negalia dėkojame Mažeikių rajono savivaldybės Socialinių reikalų skyriaus vedėjos pavaduotojai Daivai Končiuvienei, vyriausiajai specialistei Vilijai Gureckienei, Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vedėjo pavaduotojai Redai Guerrero bei vyriausiajai specialistei Jurgitai Šilinskytei. Už renginio įgarsinimą nuoširdžiai dėkojame Šerkšnėnų kultūros centro direktoriui Remigijui Kudlai.
Didelė šios šventės stiprybė – žmonės ir organizacijos, su kuriais draugystė tęsiasi ne vienus metus. Dėkojame Lietuvos triračių sporto asociacijos prezidentei Aušrai Kriškoviecienei ir asociacijos komandai, Šiaulių sporto klubui „Entuziastas“, jo pirmininkui Mindaugui Bernotui, Bronislovui Volbikui ir visai komandai, Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijai ir jos vadovei Rolandai Petronienei, Kuršėnų neįgaliųjų sporto klubui „Atgaiva“ ir jo vadovei Elenai Adomaitienei, Cerebrinio paralyžiaus asociacijos Plungės skyriaus bičiuliams ir jo vadovei Renatai Anužienei, taip pat naujiems draugams iš Telšių ir triratininkei Aurinai.
Nuoširdus ačiū Mažeikių sporto klubui „Švyturys“, Danguolei ir Benui – už ilgametę draugystę, pagalbą ir buvimą kartu ne vienoje sporto šventėje.
Ačiū visiems rungčių teisėjams, kurie tądien savo darbą atliko nepaisydami lietaus. Giedrei Šarkei – už „cornhole“ varžybų teisėjavimą, Algimantui Balčiūnui – už šaškių varžybas, Jurgitai ir Živilei – už viktoriną, bokšto statymo rungtį ir veiklas vaikams.
Atskiras ačiū šventės vedėjui Laurynui Jonauskui – žmogui, kuris nebijo darbo ir į kurį galima atsiremti tada, kai pagalbos labiausiai reikia. Kartais didžiausia parama yra ne pažadas padėti, o žmogus, kuris jau stovi šalia ir daro.
Ir kaipgi ši šventė be vyr. trenerio Ričardo Zuozos – teisėjo, organizatoriaus, mūsų Garbės nario ir žmogaus, kurio energijos sporto aikštelėje neįmanoma nepastebėti. Jeigu Ričardas aikštelėje – tylos neieškokite. Jis neina – jis lekia. Vienu metu teisėjauja, organizuoja, aiškina, ragina, kažką taiso, kažko ieško ir dar spėja pajuokauti. Mūsų sporto Šaras. Su emocijomis, su decibelais, bet ir su milžiniška širdimi. Ričardai, ačiū už daugybę metų kartu, už sportininkus, už reiklumą, energiją, humorą ir už tai, kad neleidi stovėti vietoje. Jei šventei reikia variklio, tu neabejotinai esi viena svarbiausių jo dalių.
Ačiū tiems, kurių dažnai nematyti nuotraukose
Nuoširdžiai dėkojame Mažeikių autobusų parkui už saugų dalyvių vežimą, Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnybos komandai, „Vilties erdvės“ kolektyvui, seniūnijų socialinėms darbuotojoms, medicinos darbuotojai Aušrai, saugojusiai mūsų sveikatą ir ramybę.
Ačiū savanorėms Arimantei ir Zitai, visiems mūsų savanoriams, asociacijos nariams, kolegėms, jų šeimų nariams ir visiems pagalbininkams. Didelė renginio darbo dalis lieka nematoma – kažkas atveža, paneša, pastato, suranda, sutvarko, palydi žmogų ar tiesiog tinkamu momentu atsiranda šalia. Be šių rankų didelė šventė tiesiog neįvyktų.
Dėkojame Vaidui ir „Batutai ir pramogos“ už ilgametį atsakingą bendradarbiavimą ir rūpestį vaikų saugumu.
Šventėje netrūko ir muzikos. Ačiū ansambliui „Gyvenimo tango“, jo vadovei Vidai Vaškienei, jaunajai atlikėjai Vanesai Perminaitei ir dainingajai Vitai Grigei už dainas, kurios tądien skambėjo stipriau už lietų.
Už šventės akimirkų įamžinimą dėkojame operatoriui Kęstučiui, fotografams ir žiniasklaidos atstovams.
Tačiau pats didžiausias ačiū – sportininkams ir visiems žmonėms, kurie tą dieną atvyko.
Šeimų narių, artimųjų, darbuotojų ir lydinčių žmonių pagalba neretai lieka už kadro. Tačiau gerai žinome, kiek pastangų kartais reikia vien tam, kad žmogus su negalia galėtų išvykti iš namų, pasiekti renginį, dalyvauti rungtyje ir jaustis visaverte šventės dalimi. Galima parengti nuostatus, sudėlioti programą, paruošti aikšteles, taures ir medalius. Tačiau nė viename plane neįmanoma įrašyti svarbiausio – žmonių noro būti kartu.
Šventę galima suplanuoti popieriuje. Gyvą ją padaro žmonės.
Šių metų „BE RIBŲ“ tai pasakė geriau už bet kokius žodžius.
Budas.lt nuotr.
26-154
