Pastaraisiais metais Helovinas vis labiau įsitvirtina mūsų visuomenėje. Spalio pabaigoje ugdymo įstaigos, parduotuvių vitrinos ir vaikų šventės prisipildo kaukolių, griaučių, pabaisų, kraujo imitacijų ir siaubą keliančių personažų. Visa tai pristatoma kaip linksma pramoga, kūrybiškas persirengimas ar galimybė patirti šiek tiek adrenalino.
Tačiau ar tikrai viskas, kas vadinama žaidimu, yra nekalta? Ar susimąstome, kokias vertybes perduodame vaikams, kai mirtį, siaubą ir iškreiptą žmogaus atvaizdą paverčiame linksmybių dalimi?
Helovino persirengimai mokyklose
Šių metų Helovino persirengimai kai kuriose Mažeikių rajono ugdymo įstaigose paskatino sureaguoti Mažeikių dekanato vicedekaną, Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos kleboną kun. dr. Ramūną Norkų. Savo kreipimesi jis ragina tėvus, mokytojus ir mokyklų vadovus susimąstyti, kokią ugdomąją žinią vaikams perduoda pasirenkami šventės simboliai:
„Artėjant Visų Šventųjų iškilmei ir Vėlinėms, daugelis šeimų aplanko artimųjų kapus, kuriuose uždega žvakę ir susikaupia maldai. Šios dienos padeda vaikams kalbėti apie meilę, kuri išlieka žmogui mirus, apie dėkingumą, bei amžinojo gyvenimo viltį su Dievu. Todėl skaudu, kai tuo pačiu metu mokyklinėse šventėse tiek dėmesio skiriama kraujo ir siaubą keliantiems sudarkyto žmogaus vaizdiniams.
Šių metų Helovino persirengimai mūsų rajono mokymo įstaigose paskatino mane prabilti. Rašau kaip kunigas, kuriam rūpi čia augantys vaikai ir jaunimas. Jų širdyse tiek daug vietos gerumui, jie yra labai jautrūs ir draugiški. Norisi, kad mes, suaugusieji, padėtume šiems daigams augti.
Suprantu vaikų norą persirengti, o nustebinus draugus, kartu ir pasilinksminti. Vertinu mokytojų pastangas kurti bendrystę. Vis dėlto norėčiau pakviesti ramiai apsvarstyti: kokią ugdomąją žinią perduodame pasirinktais šventės vaizdais? Ką vaikui pasako klasėje pasodinti plastikiniai griaučiai, iškabintos klasėse plasmasinės žmogaus kaukolės ir kraują imituojantis grimas? Vien tai, kad dekoracija pagaminta iš plastiko, dar neatsako į klausimą, kokią prasmę jai suteikiame. Anatomijos pamokoje ir siaubo vakarėlyje tas pats daiktas pasakoja skirtingas istorijas.
Ypač skaudu, kai vienuolišką abitą primenantys drabužiai derinami su kruvinais ar išdarkytais veidais. Iš vien aprangos negalime spręsti, kad vaikas sąmoningai vaizduoja konkretų šventąjį ar nori įžeisti tikinčiuosius. Tačiau mes, suaugusieji, galime padėti suprasti, kodėl toks derinys žeidžia. Vienuoliškas drabužis daugybei žmonių liudija gyvenimą, kuris yra pašvęstas Dievui maldoje ir artimo tarnystėje.
Mažeikiams tai ypač jautru. Mūsų miestui siekiant šv. Pranciškaus Asyžiečio globos, verta vaikams atverti jo gyvenimo grožį: kalbėti apie taiką, pakviesti į susitaikymą, rūpinimąsi vargstančiaisiais ir pagarbą kūrinijai. Šv. Klaros gyvenimas taip pat gali daug pasakyti apie pasitikėjimą Dievu ir ištikimybę. Šių žmonių atminimas nusipelno pažinimo ir pagarbos.
Katalikų Bažnyčios katekizmas (toliau – KBK) moko, kad šventieji užtaria mus pas Dievą Tėvą, o bendrystė su jais artina mus kiekvieną prie Kristaus (KBK, nr. 956–957). Tikintiesiems jie yra mylimi tos pačios Dievo šeimos nariai. Jų gyvenime atpažįstame Dievo malonės veikimą ir padrąsinimą patiems rinktis gėrį.
Pagalvokime apie namuose saugomą mirusios mamos, vyro arba dukters nuotrauką. Šalia jos kartais uždegama žvakė ir sukalbama malda. Jeigu kas nors ant brangaus žmogaus atvaizdo nupieštų kruvinas akis ir iltis, šeimininko širdį suspaustų didelis skausmas. Šis palyginimas gali padėti suprasti tikinčio žmogaus jautrumą, kur meilė natūraliai trokšta pagarbos tam, kurį brangina.
Su ypatingu jautrumu kreipiuosi į tėvelius, kurių vaikai rengiasi Pirmajai Komunijai. Šiuo metu kartu padedame jiems pažinti Jėzų, per maldą ir šventųjų pažinimą. Vaikams labai svarbi mūsų žodžių ir pasirinkimų darna. Pasikalbėkime su jais, ką reiškia pasirinktas kostiumas, kokius jausmus jis gali sukelti kitam.
Vaiko Krikšto dieną parinkdami jam šventojo vardą, kartu mes dovanojame ir tikėjimo pavyzdį. Ši atsakomybė kviečia šeimą ir mokyklą kalbėtis, išgirsti vieniems kitus ir drauge apsvarstyti švenčių turinį.
Mūsų bendruomenėje yra tiek gražių galimybių prasmingoms veikloms, kurių metu galime pažinti šventųjų gyvenimus, nuvykti prie apleisto kapo ir jį sutvarkyti paliekant uždegtą pašventintą žvakelę, arba padėti vienišam žmogui kartu su Maltiečiais ir parapijos „Caritas“ jaunimu. Tokios patirtys leidžia vaikui pačiam atrasti, kiek džiaugsmo suteikia gerumas.
Šv. Paulius ragina: „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama“ (Fil 4, 8). Šiuose žodžiuose randu gražią kryptį ir mūsų bendram ugdymo darbui. Todėl, mieli tėveliai, mokytojai, mokyklų vadovai, kviečiu jautriai įvertinti tai, ką pasiūlome vaikams. Kiekvienoje šventėje turime progą ugdyti pagarbą žmogui, jo tikėjimui ir tam, ką jis laiko šventa. Labai trokštu, kad mūsų vaikai augtų mokėdami saugoti kito širdį. Pradėkime nuo savo pavyzdžio.“
Ką apie Heloviną sako psichologai?
Psichologai atkreipia dėmesį, kad vaikai skirtingai reaguoja į bauginančius vaizdus. Tai, kas vienam atrodo tik smagus persirengimas, kitam gali sukelti nerimą, baimę, miego sutrikimus ar košmarus.
Svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, jautrumą ir gebėjimą atskirti fantaziją nuo tikrovės. Nors žaismingas baimės patyrimas kartais gali padėti mokytis ją valdyti, intensyvūs siaubo ir smurto vaizdiniai nėra būtina vaikystės pramogų dalis.
Todėl suaugusiųjų atsakomybė – ne tik pasirūpinti, kad vaikams būtų linksma, bet ir įvertinti, kokį emocinį bei vertybinį turinį jiems siūlome.
Psichologai pabrėžia, kad vaikų nereikėtų saugoti nuo pačios mirties temos. Priešingai – atviras, pagal vaiko amžių paaiškintas pokalbis apie mirtį, galimybė atsisveikinti su mirusiu artimuoju ir dalyvauti laidotuvių apeigose, jei vaikas to nori, gali padėti jam suprasti netektį ir išgyventi gedulą. Tai prasminga gyvenimo patirtis, lydima meilės, artimųjų palaikymo ir pagarbos mirusiajam.
Visai kitą paskirtį turi pramoginis siaubo vaizdavimas, kai mirties, smurto, kraujo ir žmogaus kūno žalojimo simboliai naudojami siekiant išgąsdinti, šokiruoti ar pralinksminti.
Pasak psichologų, mirtis yra gyvenimo tikrovė, kurią vaikui reikia padėti suprasti, o ne paversti siaubo pramoga. Kodėl tikrosios mirties akivaizdoje norime apsaugoti vaiką, o žaidimuose patys kviečiame jį į baimės pasaulį? Galbūt verta iš naujo susimąstyti, kokias patirtis ir vertybes iš tiesų norime perduoti augančiai kartai.
Ne draudimų, o atsakingo pasirinkimo klausimas
Helovinas nėra Katalikų Bažnyčios liturginė šventė. Nors jo pavadinimas susijęs su Visų Šventųjų išvakarėmis, šiuolaikiniai Helovino papročiai nepriimtini krikščioniškam šių dienų turiniui. Nors Katalikų Bažnyčia nėra paskelbusi visuotinio draudimo dalyvauti Helovino renginiuose, tačiau krikščioniškas požiūris kviečia atsakingai vertinti šventės turinį, simbolius ir jų prasmę. Ne kiekvienas persirengimas ar moliūgas yra problema. Klausimas kyla tuomet, kai pramoga grindžiama blogio, smurto, mirties sureikšminimu ar nepagarba tam, kas kitiems žmonėms šventa.
Parengta pagal kun. dr. R. Norkaus mintis, Lietuvos psichologų įžvalgas, Lietuvos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, Mokslinius tyrimus apie bauginančio turinio poveikį vaikams, Amerikos pediatrų akademiją, „Child Bereavement UK“, Katalikų Bažnyčios katekizmą.






























































