Visą birželį ir pusę liepos miško stovykloje netoli Trakų dūkęs septynmetis pirmąją rugsėjo savaitę nustebino savo mokytoją, nes per pamoką keturiasdešimt minučių ramiai sėdėjo ir, baigęs darbą anksčiau už klasės draugus, pats paprašė papildomos užduoties.
Jo mama pasakojo, kad praėjusiais metais, kai vasarą vaikas daugiausia laiko leido namuose prie planšetės, pirmosios rugsėjo savaitės buvo tikras košmaras, nes jis nesugebėdavo susikaupti, erzindavo suolo draugus, o mokytoja pastabas rašydavo beveik kasdien. Tai, žinoma, tik viena šeimos istorija, bet ji atspindi tendenciją, kurią pastaraisiais metais fiksuoja vis daugiau tyrimų apie vaikų vasaros veiklų ir rudeninės elgsenos mokykloje ryšį, ir šie tyrimai atskleidžia gana aiškų vaizdą: vaikai, vasarą praleidę struktūruotose lauko veiklose, į mokyklą grįžta kitokie nei tie, kurie tris mėnesius gyveno be jokio aiškaus ritmo.
Žurnale „Children“ 2024 metais publikuota apžvalga, apėmusi 76 tyrimus su daugiau nei 14 milijonų dalyvių, nustatė aiškų akademinių rezultatų nuosmukį per vasaros atostogas, susijusį su ilgesniu sėdėjimo laiku ir dažnesniu ekranų naudojimu. „Amerikos švietimo tyrimų žurnale“ skelbtas ilgametis, keliuose rajonuose vykdytas eksperimentas parodė, kad penkių savaičių vasaros programos, derinančios akademinį mokymą su praturtinančiomis veiklomis, davė apčiuopiamos naudos matematikos srityje, kai vaikai rudenį grįžo į mokyklą. Svarbu tai, kad didžiausią poveikį pajuto vaikai, kurie programas lankė reguliariai, kadangi jų matematikos pažanga, pastebėta rudenį, išsilaikė net iki pavasario, kai buvo atliekami valstybiniai vertinimai. Lietuvos sporto universiteto tyrimas, kurio metu apklausta apie 5 tūkstančiai gimnazistų visoje Lietuvoje, atskleidė, kad 60 procentų apklaustųjų prie ekranų praleidžia ilgiau nei rekomenduojamas keturias valandas per dieną, o tie, kurių laikas prie ekranų nėra ribojamas, yra fiziškai mažiau aktyvūs ir, remiantis duomenimis, dažniau susiduria su sunkumais grįžę į mokyklos rutiną.
Su pradinukais Vilniuje jau apie dvylika metų dirbanti vaikų psichologė Daiva Jurėnienė pasakojo, kad rugsėjį ji pastebi du labai skirtingus vaikų tipus, tai yra tuos, kurie vasarą turėjo aiškų ritmą bei fizinės veiklos, ir tuos, kurie tris mėnesius gyveno be jokios struktūros. „Pirmosios grupės vaikai paprastai per porą dienų įsivažiuoja į mokyklos režimą, jie ateina pailsėję, bet nepraradę gebėjimo susikaupti, nes vasarą jų smegenys ir kūnas dirbo išvien, mat vaikai lipo, bėgo, sprendė problemas grupėje, ir visa tai palaiko tuos pačius nervinius tinklus, kurie reikalingi sėdint klasėje ir klausant mokytojo“, sakė ji. „Antrosios grupės vaikai dažnai atrodo paradoksaliai pavargę, jie nieko neveikė, bet jų smegenys buvo nuolat stimuliuojamos ekranų, tad kai reikia persijungti į lėtą, ilgalaikį dėmesį, jiems tai būna fiziškai sunku, ir mokytojai tai mato jau pirmąją savaitę.“ Jai antrina ir Ilinojaus universiteto tyrimas, rodantis, kad po veiklos lauke vaikų streso hormono kortizolio lygis krinta trečdaliu greičiau nei po užsiėmimų uždarose patalpose, o tai reiškia, kad gamtoje leidžiamas laikas veikia kaip biologinis perkrovos mechanizmas, padedantis vaikams geriau reguliuoti savo emocijas ir reakcijas.
Žurnale „Frontiers in Psychology“ 2024 metais publikuotame tyrime buvo stebimi paaugliai dviejų savaičių stovyklos tipo programos metu ir nustatyta, kad per šį trumpą laikotarpį dalyviai pademonstravo pamatuojamą empatijos, emocinės savitvardos, optimizmo bei pasitikėjimo savimi augimą, o tyrėjai tai susiejo su palaikančių vadovų įtaka ir grupinių veiklų poveikiu. Tai derėjo su 2025 metų metaanalize, apžvelgusia 36 vasaros mokymosi programų tyrimus ir nustačiusia bendrą poveikio mastą socialinių ir emocinių įgūdžių srityje, kuris buvo nedidelis, bet reikšmingas, apimantis mąstyseną, pastangas, socialinį elgesį ir prisitaikymą. Skaičiai nėra milžiniški, bet jie nuoseklūs, ir tai yra svarbiau nei pavieniai rezultatai, nes nuoseklumas rodo, jog struktūruotos vasaros veiklos poveikis nėra atsitiktinumas. Stovykloje „Basakojis“, kur vaikai nuo septynių iki septyniolikos metų praleidžia savaitę ar dvi miško apsuptyje be telefonų, vadovai pastebi panašią tendenciją, nes vaikai, kurie pirmosiomis dienomis nesugeba susikaupti ilgiau nei penkias minutes, ketvirtą ar penktą dieną jau patys organizuoja žaidimus bei sugeba planuoti veiklas visai grupei, ir šis pokytis įvyksta be jokių pamokų ar mokymų, tiesiog per kasdienę lauko rutiną.
Kornelio universiteto tyrėjai 2024 metais publikavo darbą, kuriame nagrinėjo, kaip mokytojai galėtų integruoti laiką lauke į mokyklos dieną, ir vienas pagrindinių jų atradimų buvo tai, kad laikas gamtoje gerina kognityvinius, psichologinius ir akademinius rezultatus, tačiau mokyklose tam trūksta sisteminio požiūrio. Problema ta, kad dauguma mokyklų visame pasaulyje pertraukas vis dar traktuoja kaip būtinąją blogybę, o ne kaip mokymosi dalį, tad vasaros atostogos daugeliui vaikų tampa trijų mėnesių pertrauka nuo bet kokios struktūros. Pietų Australijos universiteto tyrimas parodė, kad devynerių ar dešimties metų vaikai per atostogas prie ekranų praleidžia beveik 40 procentų daugiau laiko nei per mokslo metus, ir kai prie to pridedame Lietuvos mokslininkų duomenis, jog nuo keturiolikos iki septyniolikos metų paaugliai laisvadieniais internete naršo vidutiniškai šešias valandas, o kas penktas naršo nuo septynių iki aštuonių valandų, situacija tampa gana aiški. Vasaros atostogos daugeliui vaikų tampa ne poilsiu, o tris mėnesius trunkančiu ekranų maratonu, ir rugsėjį to pasekmės pasijunta labai konkrečiai.
Mičigano universiteto tyrėjai nustatė, kad reguliariai lauke žaidžiantys vaikai gauna beveik penktadaliu aukštesnius metakognicijos, tai yra gebėjimo analizuoti savo paties mąstymą, įvertinimus, ir tai yra būtent tas įgūdis, kuris mokykloje nulemia ne tik pažymius, bet ir vaiko santykį su mokymusi apskritai. Vaikas, gebantis pastebėti, kad yra nesusikaupęs, ir galintis pats grįžti prie užduoties, mokosi visai kitaip nei vaikas, kuris to nesugeba ir laukia, kol mokytojas jį sudrausmins. Pensilvanijos universiteto duomenys rodo, kad vaikai, reguliariai leidžiantys laiką lauke, po akademinių nesėkmių atsitiesia trečdaliu greičiau, ir tai atitinka stovyklose stebimą vaizdą, nes vaikai, kurie per vasarą patyrė ir sunkumų, ir sėkmių fizinėje aplinkoje, rudenį lengviau priima mokyklos iššūkius, kadangi jau turi patirties, jog sunkumai praeina, o pastangos atsiperka.
Keli pradinių klasių mokytojai Panevėžio rajone tvirtino maždaug tą patį, rugsėjį jie gali beveik tiksliai atspėti, kurie vaikai vasarą leido stovykloje ar bent jau reguliariai sportavo, o kurie tris mėnesius nieko neveikė.
Viena jau penkiolika metų su trečiokais dirbanti mokytoja pasakojo, kad skirtumas matomas ne tik gebėjime susikaupti, bet ir vaikų tarpusavio bendravime, nes stovyklose pabuvoję mokiniai lengviau randa bendrą kalbą su naujais klasės draugais, rečiau konfliktuoja dėl smulkmenų ir dažniau patys siūlo sprendimus, kai kyla nesutarimų. Tai atitinka 2025 metų metaanalizės duomenis apie vasaros programų poveikį socialiniams ir emociniams gebėjimams, ir nors mokslininkai pabrėžia, kad šis poveikis yra nedidelis, mokytojai klasėje jį jaučia labai realiai, nes net ir menkiausias socialinių gebėjimų pagerėjimas keičia visos klasės dinamiką.
Galiausiai svarbu suprasti, kad vasaros struktūra nereiškia vasaros be poilsio. Stovykla, kurioje vaikai dienas leidžia lauke, o vakarais sėdi prie laužo ir pasakoja istorijas, yra ir poilsis, ir struktūra vienu metu, ir būtent šis derinys, kuris yra ne griežtas grafikas, o aiškus ritmas su fizine veikla, socialiniu bendravimu ir laiku gamtoje, duoda geriausius rezultatus tiek tyrimuose, tiek mokytojų stebėjimuose. Trys mėnesiai be jokio ritmo daro žalą ne todėl, kad vaikai nepakankamai mokosi, o todėl, kad jų smegenys ir kūnas praranda gebėjimą veikti išvien, tad rugsėjį šių įgūdžių atkūrimas užtrunka nuo dviejų iki šešių savaičių, kurių mokykla paprastai nesuteikia, nes mokymosi programa skuba pirmyn.
26-143
