Gražina VERŠINSKIENĖ

Pravėrus svetingus Birutės Navickienės namų duris, pasklinda malonus aromatas – kepa mokyklos užsakytas moliūgų pyragas šventei. Vis negali atsisakyti pagelbėti. „Prašantiems pagalbos turiu atsakymą – gerai, sutinku, viską padarysiu. Taip tėvų įskiepyta – pirmiausia darbas, pagalba kitiems. Šiaip esu eilinis žmogus, mėgstantis paprastumą. Mano gyvenimą lydi trys dalykai, kuriuos aš myliu, gerbiu, tik, aišku, ne viską suspėju – tai maisto ruošimas, mezgimas ir gėlės bei aplinkos puoselėjimas. Viskas patinka, kas aplinkoje natūralu: molis, gintaras, medis, smėlis, akmuo... Tą patį mėgstu ir santykiuose su žmonėmis – draugiškumą, paprastumą, tarpusavio sutarimą. Būk geras ir tau kiti bus geri – taip buvome mokomi, to ir dabar siekiu“, – pradeda pokalbį Krakių seniūnaitijos seniūnaitėB. Navickienė.

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Darbo pasiekimai, sulaukus senjoro vardo – tai skaudančios kojos ir silpnėjančios akys, neskaitant... padėkos raštų, Profesinės sąjungos medalio, profesoriaus V. Landsbergio padėkos. Bet vienu labai didžiuojuosi – ten parašyta, jog man vieno jubiliejaus proga dėkoja už tikrą pilietinę poziciją. Visuomenė mane žino kaip mokytoją, mokytojai žino kaip profesinės sąjungos lyderę. Dar esu ir Tarybos narė, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė, dirbu ir Kontrolės komitete, o jei išvardyti visas komisijas ir darbo grupes – esu barbė devyndarbė. Išsivysčiusioje šalyje būčiau milijonierė, Lietuvoje – kaip ir visi“, – taip save pristato mokytoja Judyta Tekingunduz.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Tokiu credo vadovaujasi Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnybos direktorė Zita Jonauskienė, savo darbą glaudžiai susiejusi su meile, atjauta, pagalba silpnesniam, negalinčiam savimi pasirūpinti. Nors veiklos sričių daug, tačiau paklausus, kokiuose darbų verpetuose sukasi, labai trumpai atsakė: „Socialinių paslaugų teikimo organizavimas.“ Jos vadovaujama tarnyba pasirūpina ir Vaikų dienos centrą lankančiu mokinuku, ir seneliais, kuriems reikalinga pagalba namuose, ar pavėžėjimo paslaugos prireikusiems neįgaliesiems, čia ir taip reikalingas Krizių centras...

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Kai renkasi būsimi pirmokai, meldžiu Dievą, kad pas mane ateitų tik tie mokiniai, kuriems aš būsiu reikalinga, kuriems reikalingas mano mokymas, auklėjimas ir kurie tikės manimi ir pasitikės, kad galėsiu juos auklėti puikiais žmonėmis, tiksliau – duoti tą pradžią, įdiegti svarbiausias žmoniškąsias vertybes“, – lūkesčiais dalijasi Mažeikių Pavasario pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja metodininkė Vita Baubinienė.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Tik vakar gražiausiais žodžiais ir padėkomis pagerbti socialiniai darbuotojai jų profesinės dienos proga, o štai Birutė Vaičkienė, savo darbą grindžianti dvasinių dorovinių vertybių pagrindu, socialiniam darbui atidavė 25 metus. Kaip pati pašnekovė sako, šiemet jai net keletas jubiliejų – mat švenčia ir vadybinio darbo 30-metį. Spalį jos vadovaujami Senelių globos namai minės veiklos 25-metį, galima sakyti – beveik pusė savo amžiaus šiai įstaigai paskirta. Prieš reorganizaciją 23 metus po vienu stogu glaudėsi vaikai našlaičiai ir seneliai Mažeikių mieste, paskutiniuosius dvejus metus Plinkšėse.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Antanas Erlickis daugelį metų puoselėja tikros kapelos tradicijas ir yra ne vieno kolektyvo vadovas: kapelų „Subatvakaris“, „Nu, lekam“, Mažeikių TAU kapelos „Akordas“, Pikelių mišraus vokalinio ansamblio „Sodžius“, neįgaliųjų mišraus vokalinio ansamblio „Skambesys“. „Po prakaitu dabar repetuojame su neįgaliaisiais, – pokalbį pradeda pašnekovas. – Trečiadienį jau lekiam į Rietavą: prasideda respublikinės apžiūros zonose. Jei čia nugalėtume, rudenį važiuotume į Vilnių. Šiemet pabuvau naujame amplua – vedžiau Petrinių Tirkšliuose liaudiškąją dalį, pristačiau kapelas, ar pavyko, žmonės teįvertina.“

Gražina VERŠINSKIENĖ

1998-aisiais įsikūręs ansamblis „Bočiai“, kuriam nuo pradžios, nuo „Do“ gamos vadovauja Genovaita Jomantienė, šiemet švenčia savo 20-metį ir rugsėjo 16 d. įrodys, kad bočiai dar jauni. Iniciatorė, kad Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Mažeikių bendrija turėtų ansamblį, buvo bendrijos pirmininkė Monika Sprindienė, kuri pas kultūros namų direktorę atėjo su prašymu skirti vadovą.

Atrasti laiko pokalbiui su VESTA ŠUMILOVAITE-TERTELIENE šiomis dienomis – sudėtinga užduotis: po motinystės atostogų į sceną Keistuolių teatro ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorė sugrįžta visu tempu, repetuodama vaidmenis net trims premjeroms naujajame sezone.

Kai vieni garsiai skalambija apie nesibaigiančias reformas, o kiti – keikia neatliktus darbus, valdžią ir gyvenimo aplinkybes, yra žmonių, kurie ramiai gyvena šalia mūsų, kuria grožį   – ne tik sau, bet ir mums visiems bei dalija šilumą… Prisimename, Motina Teresė sakė: „Nebūtina daryti žygdarbių. Visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“… Tuo labai lengvai įsitikini patekęs į rudeniu alsuojančias Smalvas… Tikrai stabtelsi prie namo, kur lyg visa kolona sargybinių – jau rudenį skelbiančių jurginų: vieni gręžia galvas į saulę, antri – lenkiasi žemyn, kiti – tarsi norėdami paklausti, ar jie patys gražiausi, išdidžiai dairosi..

Gražina VERŠINSKIENĖ

Kai vieni Rugsėjo 1-osios šventę nukėlė į darbo dieną, šios dienos paminėti susirinko būrelis krakiškių „mokinių“, kurių mokyklos skambutis jau daug metų nebekviečia į klases. Dažnai jie susibėga prieš Rugsėjo 1-ąją, o šiemet sukako 30 m., kai Birutė Rupkutė-Navickienė baigė Krakių aštuonmetę mokyklą, tad ir panoro pakviesti klasės draugus prisiminti mokslo dienas. Koks susitikimas be mokytojų ir, žinoma, pirmosios mokytojos Emilijos Končienės, kuri šiemet atšventė garbingą 90-mečio jubiliejų. Nors pedagoginę karjerą gal prieš 45 metus baigė, bet gerą, ne vienam mamą atstojusią mokytoją iki šiol daugelis mini šiltu žodžiu. Kadangi mokytoja vis domėjosi, kaip vienas ar kitas buvęs mokinys gyvena, pakvietė ir kitų laidų jos mokinius šiltai, jaukiai pabendrauti savo namuose.

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Svajoju tyliai ir tikiu, kad svajonės pildosi“, – taip kalba Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris. Anot jo, Mažeikių miestas yra brandus, visuomenė sąmoninga, žmonės supranta, kas yra kokybiška: „Žmonių požiūris į kultūrą skirtingas ir poreikiai skirtingi. Kultūrinis gyvenimas verda, įgyvendinami tiek dideli, tiek maži projektai, tik reikia pačiam gyventojui atrasti savo nišą.“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Prieš keletą dienų – rugpjūčio 19-ąją – minėta Pasaulinė fotografijos diena. Šiandien sunku įsivaizduoti gyvenimą be galimybės įamžinti svarbias akimirkas. Fotografija tapo ne tik meno forma, tačiau ir dominuojančiu informacijos perdavimo šaltiniu. 2017 metų statistika kalba, kad per dvi minutes pasaulyje padarytų nuotraukų skaičius yra lygus visoms nuotraukoms, padarytoms per visą XIX amžių. Ar sunki fotografo duona?

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Norėtųsi, kad politikoje dažniau nugalėtų racionalus protas, o ne mūsų svajonės“, – taip apie politinį gyvenimą kalba buvęs LR Seimo nario Kęstučio Bartkevičiaus padėjėjas, Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas, dabar einantis Mažeikių apylinkės seniūnijos seniūno pareigas Mantas Badaukis. Šis perspektyvus žmogus jau daug pasiekęs, tačiau neketina sustoti: „Visas mūsų gyvenimas paprastai susideda iš tam tikrų etapų ir tikslų siekimo. Kai ankstesnis ir suteikęs didžiulę laimę tikslas jau pasiektas, tada išsikeli naujus tikslus. Manau, viskas bus pasiekta, kai, sulaukęs garbaus amžiaus, jausiuosi laimingas.“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Mano gyvenimaskitoks, aš gyvenu kitaip negu dauguma – nebijau likimo iššūkių, juos priimu irįveikiu. Man neįdomu gyventi ramiai, likimas nuolatosmane atveda ten, kur sunkiausia – dažniausiai ten, kur būna dešimtmečiais neišmėžtos „mėšlidės“... Mano tėvelių įskiepytas požiūris, kad kiekvieną darbą reikia gerai padaryti, tada nebus jokių problemų“, – pradėdamas pokalbį teigia UAB „Tavo pastogė“ direktorius, Pavirvytės dvaro savininkas Antanas Naujokas.

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Jeigu pradedi apgaudinėti save ir išsižadi pats savęs, tampi žmogumi be jokio identiteto, žmogumi be savęs“, – taip kalba aktyvus visuomenės žmogus, turintis tvirtą savo nuomonę ir nebijantis jos reikšti, Viktoras Sprindys. Pasak jo, gyvenime nėra netinkamos informacijos, yra tik netinkamas laikas jai pasireikšti.

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Kiekviena fotosesija ar šventė suplanuojama pagal žmonių poreikius ir jų skonį. Mano tikslas – perprasti jų sumanymą ir jį užfiksuoti nuotraukose“, – taip apie savo darbą, pomėgį kalba fotomenininkė Daiva Gečienė. Pasak jos, kartais žmonės nebenori į viską žvelgti pozityviai, tačiau visada galima svajoti.

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Žmogui, norinčiam sėkmingai gyventi, integruotis, dirbti, nebepakanka vienos kompetencijos ir vienos kvalifikacijos. Vis svarbesnės tampa bendrosios kompetencijos. Prisitaikyti prie pokyčių, atitikti keliamus reikalavimus gali tik nuolat besimokantis ir tobulėjantis žmogus. Ši atsakomybė už sėkmingą nuolatinio mokymosi elementą – mokėjimą mokytis – pirmiausia tenka mokyklos vadovui, neišskiriu ir mokytojų bei tėvų, nes didėja žmogaus atsakomybė už jo paties gyvenimą, nuolatinį mokymąsi ir visapusišką tobulėjimą, o suaugęs žmogus iš kitų besimokančiųjų išsiskiria būtent patirties turėjimu“, – kalba Mažeikių Gabijos gimnazijos direktorius, turintis II vadybos kvalifikacijos kategoriją, istorijos mokytojas metodininkas, Mažeikių rajono NVO asociacijos pirmininkas Eduardas Vaičiulis, beje, neseniai atšventęs savo gimtadienį.

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Svajoju, kad visi žmonės būtų sveiki ir laimingi“, – taip kalba Mažeikių krašto visuomenininkas, iš idėjos už tiesą kovojantis žmogus, menininkas Virginijus Sungaila. Anot jo, visi žmonės skirtingi ir į kiekvieną reikia žiūrėti kaip į kūrinį – įdėmiai, kruopščiai, atlaidžiai.

– Mažeikiai – Jūsų gimtinė ar tik miestas, kuriame gyvenate?

– Mažeikiai – miestas, kuriame gimė mano žmona Vida bei mano vaikai Linas ir Eglė, todėl šis miestas yra mano šeimos gimtinė, o kas yra šeimos, tas yra ir mano. Aš gimiau Biržų mieste, bet po metų tėvai persikėlė į Naująją Akmenę, kurioje prabėgo mano vaikystė ir jaunystė. Naujojoje Akmenėje formavosi mano pasaulėžiūra. Jaučiuosi tarsi būčiau Mažeikių miesto įsūnis ir todėl šis miestas man labai artimas ir brangus. Daugiau kaip per tris dešimtmečius pastebėjau, kad jį myliu daugiau nei kai kurie mažeikiškiai. Mane tai labai liūdina. Dalis žmonių stengiasi iš miesto išsunkti tik sau naudos, už tai neduodami miestui nieko. Tokia mąstysena skurdina Mažeikius, kurie virsta provincija. Mažeikiuose labai daug kičo ir mažai tikro meno. Kas yra matęs seną Mažeikių miesto herbą? Koks jis buvo? Kada miesto gimtadienis? Kodėl mes niekada nešvenčiame miesto gimtadienio šventės? Nesutinku, kad senamiesčio stadione vykstančios gegužinės vis kitais pavadinimais ir yra ta šventė, kuri vienytų visus pasaulyje mažeikiškius. Atmetus visus, mano nuomone, nesusipratimus, Mažeikiai man nėra tik miestas, kuriame aš gyvenu. Tai miestas, kurio dėka turiu žmoną, vaikus, anūkus. Mažeikiai – mano širdies miestas.

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Esu svajotoja“, – taip save apibūdina Mažeikių Gabijos gimnazijos pedagogė, šaulių būrio vadovė, keliautoja bei aktyvi mažeikiškė Rima Skrodenytė. Ji savo visą laiką skiria darbui, mokiniams, nes visa tai, anot jos, sugrįžta. Daug pasaulio šalių apkeliavusi, pavydėtinų patirčių turinti R. Skrodenytė visur stengiasi dalyvauti ir skatina tai daryti vaikus, nes, kaip teigia ji, geriausias mokslas – praktika.

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Dar būdama maža, gal trimetė mergaitė, šliaužiojau paskui kiekvieną arklį, o jau ūgtelėjusi laukdavau, kada bus suteikta didelė atsakomybė – vadelioti. Vėliau jau mergaičiukė nesibodėjau ir čia buvusiose kiaulidėse mėšlą mėžti, kad tik leistų į ganyklą (net 30 metrų!) nujoti arklį. Jodama įsivaizduodavau, kad šuoliuoju ant eiklaus žirgo. Jau nuo mažų dienų puoselėjau svają – turėsiu arklį ir jodinėsiu po savo žemę... Mano svajonės išsipildė su kaupu, net trylika kartų viršijo lūkesčius – svajojau turėti arklį, o turiu trylika žirgų“, – savo dabartiniu gyvenimu džiaugiasi Sedos žirgyno savininkė ūkininkė Gražina Kleinauskienė, Baltijos Hanoverių veislės žirgų augintojų asociacijos, arabų žirgų augintojų asociacijos ir KFPS Royal Friesian horses fryzų veislės žirgų augintojų asociacijos Olandijoje narė.

Gražina VERŠINSKIENĖ

,,Priimk gyvenimą tokį, koks jis yra – su meile“, – sako Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio studijos ,,Niuansas“ vadovė ir choreografė, mokytoja ekspertė, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatė Jelena Legenzovienė, į gyvenimą šokio žingsneliu palydėjusi ne vieną jauną žmogų. Anot pedagogės, pačiai trauka menui atsirado dar vaikystėje. Viską pasiekti buvo sunku, tačiau, kaip teigia žinoma ir gerbiama choreografė, svarbu tikėti, jog neįveikiamų dalykų nėra.