Reklama 2

Laimingo senėjimo link

Ketvirta valanda ryto. Sėdžiu fotelyje, įsisukusi į žieminį chalatą ir antklodę, po žvaigždėtu rugpjūčio dangumi. Vėsoka. Baigiasi atostogos. Kasryt mačiau tekančią saulę (gal du kartus pramigau) ir ją besileidžiančią, mačiau bežvaigždį ir žvaigždėtą dangų, stebėjau su „savo“ šeimomis krintančias žvaigždes ir jas skaičiavau kartu su visais. Ir pagaliau naujas potyris – stebiu žvaigždžių kritimą viena tamsoje, tam specialiai atsikėlusi. Kažkas šlumščia – lyg irkluoja, lyg brenda upeliu, „kosti“ – keisti garsai aplinkui. Man visai nebaugu – aš – savo namuose, savame kieme, ir visi tie garsai – mano!

Va, nukrito! Dar viena! Bet krito skirtingai – viena trumpu brūkštelėjimu, kita – ilgokai tempė uodegą. Ir dar viena – nušvito – praskrido ir užgeso. Norai visi išmąstyti, išsakyti. Tegul krinta ir pildo kitų norus.

Su žvaigždėmis nukrinta mintis apie pasaulio nepažinimą, apie begalybę, apie nepabaigiamumą, apie nuolatinį žmogaus augimą – virsmą žmogumi, kaskart kitokiu, vis tobulesniu, vis geresniu sau ir kitiems. Tobulėti ir augti ribų nėra.

O gyvenimui? Išėję mes gyvename savo darbuose, kitų žmonių prisiminimuose… Ar tai amžinybė? Noriu, kad kada nors mane prisimintų – „o, prisimeni, kaip mes kartu stebėjome dangų? O kaip ieškojome sliekų ir pagautas žuvytes leidome atgal į upelį? O kaip šunelį plukdėme ant padangos? Ir vaistažolių ieškojome Zitos darže…“ Dar daug „prisiminimų“ galiu sukurti, nes man dar įdomu, man dar reikia. Pasiųsiu žinutes visoms „savo“ šeimoms, kad šiąnakt (iš penktadienio į šeštadienį – rugpjūčio 21–22 naktį) nuo dešimtos valandos susiburtume naktiniam žvaigždžių stebėjimui kiekvienas savo kieme ar dar kur nors, ir stebėdami jų kritimą „neakivaizdžiai“ pabūtume kartu. Gal ką pajausime? Gal atsiras artumas, šiluma? Gal bendrystė?

***

Laiškas metus skaičiuojančiam senatvės link:

Ko žmogui reikia? Nuo gimimo iki išėjimo.

Laimingas senatvės laukimas; Tolygus augimas, branda, išėjimas; Ar metai skaičiuoja senatvę? Mano metai – mano turtas; Vieno vienatvė ir vienatvė dviese?(!) Žmogus ateina ir išeina vienas… Ar senas būtinai senas? Kad senatvė neslėgtų; Nugyventi gyvenimą oriai… Viskam savas laikas; Žmogus tarp žmonių; Kaip gyveni, senjore? Ir senatvė, ir mirtis neaplenkia nė vieno ir ateina nelaukiama; Galiu tau padėti… Amžius tėra skaičius…

Kiekvienas metų naštą pajaučiame kitaip: vieniems tą naštą padeda nešti vaikai, anūkai, šalia esantys mylimi, artimi. Kiti gi tempia nešulį vieni – suvargę, pamiršti, palikti, ligoti, dažnai depresuoti, liūdni. Ir nepastebi pastarieji, kad gyvena tarp žmonių, galinčių padėti senatvę palengvinti, panešti kartu. Žmogus – visuomeninė būtybė. Žmogui reikia žmogaus (ir džiaugsme, ir varge…), visai nebūtina užsidaryti savame kiaute, savo metuose ar senatvėje, kai kažkas pasaulyje irgi ilgisi artimo, žmogaus pabendrauti, padūsauti, prisiminimams prabėgančio gyvenimo.

Kol esi gyvas, tol tu kam nors reikalingas, svarbus, vienintelis. Nepaliauk ieškojęs, žvalgęsis, nes nežinia, kur ir kada sutiksi bendrakeleivį, su kuriuo ir tylėti bus gera. Nekentėk vienas. Skambink, eik (jeigu einasi), kalbink, klausykis – tu žmogus, tau reikia žmonių, nors šiuo metu gal atrodo kitaip. Perženk per save. Judėk. Ne metai skaičiuoja senatvę (yra ir brandaus amžiaus žmonių, ir visai jaunų jau visiškai pasenusių, nusenusių), o požiūris į save, į savo gyvenimą, į žmones, į besikeičiančią aplinką, į savo veiklą. (O gal nieko neveikimą – esu senas…). Rask tokią veiklą, užsiėmimą, kad iš tavęs atimtų visą tavo laiką, visas jėgas, visas mintis, kad neliktų laiko senumui ar mintims apie tai. Metai nustos slinkę senatvės link, pajausi savo svarbą šiame gyvenime.

Esi vienas? O gal šalia mylimas, artimas žmogus? O gal ne tas žmogus, kurio tau reikia? Pasitaiko visaip, ir ne visada ką nors galima pakeisti, jei esi vienišas dviese. Buvimas kartu iš pareigos ar įpratimo nėra geriausia išeitis, kaip ir ryšių nutraukimas – ne išsigelbėjimas. Belieka pakančiai žiūrėti į kadaise mylėtą (arba ne), kiek įmanoma gerbti, nekartinti gyvenimo nei sau, nei kitam. Atgaivos galima ieškoti mėgstamose veiklose, knygose, senjorų susibūrimuose, kelionėse, gamtoje…

Einant senatvės link, neturėtų būti švaistomas laikas barniams, priekaištams, nesantaikai, šiurkštumui. Nugyventi metai turėtų padėti elgtis tolerantiškiau, santykių patirtis – tik pozityvo link, o gražių akimirkų (tikrai buvo tokių) prisiminimai prie žvakės, židinio ar arbatos puodelio gali sušildyti surambėjusias širdis, atšalusius jausmus, atgaivinti šiltus žodžius. Metai – tai tik skaičius. Visa kita tavo galvoje.

Šypsokis žmogui, saulei, dėkok Aukščiausiajam, kad išaušo dar vienas rytas, kad dar kartą nusileido saulė, ir tu tai matei. Gyvenk gyvenimą atvira širdimi ir akimis, geranoriškais jausmais – „kolekcionuok“ gerus žmones, žodžius, vaizdus, darbus, užpildyk dienas pagalba kitiems – gerumas sugrįžta! O tu turi laiko gėriui dalinti – tu jau neskubi į darbus, tu gyveni sau, tu pats planuoji savo laiką ir vienintelė tavo pareiga – dalintis tuo gėriu, patirtimi, kurią turi sukaupęs per „n“ metų. Tik nebūk primygtinai įkyrus ir teisus. Tu vis dar gali klysti, nes tu žmogus, turtingas metų… Bendrauk ir kasdien vis naujai atrask save. Tu galbūt nė nežinai, kas tu, koks tu… Ieškok, atrasi save dar nepažintą…

Neprarask savęs užsidarydamas tik savo (ar savo vaikų, anūkų) gyvenime, savo mintyse (dažniausiai liūdnose – gyvenimas eina saulėlydžio link). Pasaulis platus, dangus aukštas – pažinimo, domėjimosi erdvės neaprėpiamos. Reikia tik tavo noro aktyviai dalyvauti tame pažinime. Nežiūrėk tik į lubas (ką čia benuveiksi…), nors ir lubose gali įžiūrėti siluetą, vaizdą, siužetą, kurį galėtum perkelti į piešinį, sąsiuvinį, skulptūrą, tekstą… Tai būtų tikslingas žiūrėjimas siekiant įžiūrėti, įžvelgti, pajusti, tai gali daryti net „beviltiškas“ ligonis, nepakylantis iš lovos.

Neleisk laikui praeiti, praslinkti arba net prabėgti pro šalį. Tu esi vienintelis. Nepakartojamas. Ir tavo potyriai, kol esi šioje žemėje, tik tavo – kaskart nauji, kitokie, vis įdomesni… Tavo metai – tavo turtas (išmintimi, patirtimi). Pasidalink savo „turtu“ su aplinkiniais. Tik duodamas – gauni.

***

Labai bijojau „išeiti į pensiją“ – krito nuotaikos, gėriau raminamuosius, nemiegojau, kol gydytoja psichiatrė nuramino: „Ko bijoti pensininko statuso? Tai tik papildomi pinigai ir laisvas gyvenimo grafikas…“ Jeigu nedirbi, žinoma, ir jeigu užtenka pensijos oriai būčiai.

Aš dirbau. Niekas manęs nevarė lauk. Ir dabar tebedirbu – pilna energijos, minčių ir planų. „Pensininkės“ statusas galbūt įkvėpė mane nenurašyti savęs į bobutes, sėdinčias parkuose ar laiptinėse, kiemuose ant suoliukų ir burnojančias valdžią, tėvus apleidusius vaikus, gydytojus ir visus, su kuo susiduria siauroje savo buityje. Tebekuriu patirties aprašus (gal kada sudėsiu į leidinį – dabar nėra laiko, negaliu persiplėšti), džiaugsmingai einu į darbą ir iš jo, nes visos dienos užimtos kūrybine veikla. Ir nesu nei užmiršta, nei apleista, nors pagal „vienišės“ statusą tokia galėčiau būti. Aplink mane tik puikūs žmonės, siūlantys pagalbą (labai taktiškai), norintys pabendrauti, pasikalbėti, pasitarti. O man tai patinka, mane komunikavimas „veža“. Ir mano judėjimo aplinkoje priemonės (nuosavos kojos ir dviratis) padeda plėsti bendraujančių būrį, ieškoti naujų patirčių (net ir jaunimui turiu ką pasakyti arba jo paklausyti). Man vis dar gera gyventi! Tiek daug dar reikia patirti! O gal save stabdyti ir sėsti ant suoliuko ar prie lango? Nebent kas pririštų…

Tai tik žodžiai, sąvokos, daugiau ar mažiau atspindinčios žmogaus gyvenimo tarpsnius, etapus, būsenas, jausenas kaupiantis metams.

Zita ŽALAITĖ. Nuotraukos autorius E. KALIKAS

Žurnalas „Kelionė“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode