Reklama 2

Auksarankis Sidabras

 Šiandien kalbėsime apie žmogų, kurio pavardė tarsi iš anksto apibūdina jos turėtoją. Viekšniuose gyvenantį Antaną Sidabrą pažįsta ne tik kiekvienas vyresnės kartos viekšniškis, bet ir daugelis plačių apylinkių gyventojų. Tai visapusiška asmenybė: auksarankis meistras, retų senienų kolekcionierius, savamokslis dailininkas, miestelio patriotas, konstruktorius... ir apskritai nepaprastai geros širdies vyras.

 

Savęs nevadina kolekcininku

     Prikalbinti Antaną parodyti savo „lobius“ nebuvo lengva, nes jis prisipažino turįs labai karčios patirties, kai įkyrūs atvykėliai bando visomis priemonėmis išprašyti norimą retenybę. Pasak A. Sidabro, tokie vizitai prasideda saldžialiežuviavimu, o baigiasi netgi grasinimais. Galiausiai daugelis vertingų dalykų jau įsikūrė sūnaus namų pastogėje. Bet vis dėlto pasižvalgykime po antrame namo aukšte įsikūrusią žingeidaus vyriškio ,,viešpatiją“.

     Iš tiesų, čia yra visko: ir senų laikrodžių, ir fotoaparatų, ir stalo įrankių, ir monetų, ir radijo imtuvų, ir dar galybę visko. Deja, vietos maža, kad galima būtų visą turtą tinkamai susidėti, o ir renkama ne kam nors rodyti, bet savo malonumui.

Žvilgsnį patraukia knygų spintos. Į jas per daugiau nei pusšimtį metų atkeliavo knygos iš griaunamų sodybų, įvairiausių palėpių, kitos perleistos pačių šeimininkų, kai kas tiesiog nusipirkta. Suplyšusias knygas Antanas pats perrišinėjo, restauravo, kad devynioliktojo, dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės leidiniai atgautų padorią išvaizdą. O stengtis buvo dėl ko, nes į A. Sidabro rankas pakliuvo daugelis senosios lietuvių literatūros XIX šimtmečio leidinių, pavyzdžiui, ir K. Sirvydo ,,Punktai sakymų“, ir M. Olševskio ,,Iš šventųjų gyvenimo“, ir dr. J. Basanavičiaus surinkti pasakojimai apie vėlines ir velnius, ir vyskupo M. Valančiaus knygos, ir dar daug kitų knygnešių prakaitu aplaistytų knygų. O kur dar įvairūs Šventojo Rašto leidimai, kitokie seni religinio pobūdžio leidiniai. Garbingoje vietoje puikuojasi senolės istorinės knygos, moksliniai leidiniai. Įdomu pavartyti ir praeitų šimtmečių žurnalų, laikraščių rinkinius. Pasakoja A. Sidabras, jog nemenką savo kolekcijos dalį, susijusią su Biržiškų raštais, profesorių veikla, perleido miestelio muziejui ir labai tikisi, kad šitas turtas iš vietinio muziejaus niekur toliau nebus išvežtas. Žiūrėdamas, su kokia meile Antanas ima ir rodo savo ,,turtus“, pagalvoji, jog šitam jokių mokslų nebaigusiam žmogui knyga – didesnė vertybė nei dažnam universitetų diplomais besipuikuojančiam, juolab, kad dabartinis retenybių šeimininkas mielai jas skaito.

Įmena senųjų meistrų paslaptis

     A. Sidabrą galima pavadinti ir vaikščiojančiu „meistru – enciklopedija“. Jo preciziškai atliktų meistro darbų yra kone kiekvieno viekšniškio, ir ne tik, namuose. Bet meistrauti mokančių yra ir daugiau, tačiau sugalvoti, kaip padaryti, kai kitų „galvos nebeišneša“, geba tik Antanas. Jis pats yra net keletą įvairios paskirties staklių pasidirbdinęs, pridaręs daugybę meniškai išpuoštų staliaus darbų, restauravęs senų baldų. Meistras yra įminęs kone visas praėjusių šimtmečių meistrų medžio darbų paslaptis ir mielai apie jas kiekvienam norinčiam papasakoja. Vienas Vilniaus pedagoginiame institute darbų ir techninių disciplinų specialybę įgijęs pedagogas prisipažino, jog tikrąsias žinias apie medžio darbus gavo ne aukštojoje mokykloje, o iš A. Sidabro. Beje, namas, kuriame jaukiai šnekučiavomės, taip pat paties Antano su žmona Adele rankomis pastatytas.

     Žvalgantis po Sidabrų namus, žvilgsnį patraukia paveikslai. Ir šie įvairūs portretai, peizažai taip pat ne kieno nors kito, o namų šeimininko darbai. Mat, piešti Antanas mėgo nuo mažumės ir net buvo siūlyta jam mokytis M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Nors likimas susiklostė kitaip ir diplomuotu dailininku nepavyko tapti, tačiau polinkis piešti, tapyti išliko iki pat šių dienų.

Senoji fotografija – taip pat istorija

     Būtų neteisinga nepaminėti A. Sidabro pomėgio rinkti senas nuotraukas. ,,Vyresnio amžiaus žmonės senas nuotraukas dažnai sudegina, nenorėdami, kad jiems išėjus po jų gyvenimą knaisiotųsi svetimi žmonės“, –pasakoja Antanas, rodydamas storą albumą, kuriame įamžintos praėjusio šimtmečio žmonių gyvenimo reikšmingiausios akimirkos. Jos į šį albumą atkeliavo taip pat įvairiausiais keliais, tačiau svarbiausia, jog nors ši nedidelė dalis neišnyko laiko verpetuose. A. Sidabras drauge su nusipelniusiu kraštotyrininku Broniu Keriu yra išleidę kompaktinį diską, kuriame sutalpintos šios apie Viekšnių kraštą pasakojančios nuotraukos. Beje, šių dviejų šviesuolių bendradarbiavimas nepaprastai vaisingas. A. Sidabro senieji leidiniai, B. Kerio kantrybė ir kruopštumas ir viekšniškiai turi neįkainojamą bibliografinę medžiagą.

     Mielai Antanas savo „turtais“ pasidalija, kai ruošiamos parodos miestelio muziejuje. Juk svarbu, kad ir jaunoji karta turėtų galimybę ne tik vadovėliuose apie senuosius leidinius paskaityti. Nors besikalbant nejučiomis prasiveržia nuoskauda, jog šiais technologijų ir žmonių „supraktiškėjimo“ laikais vis mažėja suvokiančių tikrąją senienų vertę, tačiau pačiam A. Sidabrui visada apie praeitį geriausiai bylos iš ten atkeliavusios knygos, nuotraukos ir daiktai.

                     

Puslapį parengė Sigutė VAIŠIENĖ

Venkime žodžio reikšmės klaidų

Visi žinome posakį, jog ,,kartojimas – mokslų motina“, tad dar kartą prisiminkime, kokių turėtume vengti žodžių reikšmių vartojimo klaidų. Taigi sakysime ne Aplamai, o apskritai; apskritai imant; iš esmės darbą gerai atlikote; Rasta ne eilė, o daug, nemaža pažeidimų; Mama ne naudoja, o vartoja daug vaistų; Man patinka filmai, ypač, o ne ypatingai dokumentiniai; Ji sumišo, sutriko, o ne pasimetė ir nieko negalėjo atsakyti; Su jūsų nuomone visai, visiškai, o ne pilnai sutinku; Vadinasi, o ne reiškia, tu rytoj neateisi?; Mus sieja glaudūs, artimi, o ne tamprūs ryšiai; Šis žodis randamas, aptinkamas, pasitaiko, yra, o ne sutinkamas keliose kalbose; Koks turi būti tinkamas, prideramas, kultūringas, o ne teisingas elgesys prie stalo?

     Lietuvių kalboje nevartotini ir vertiniai: Norėtume nuoširdžiai, labai padėkoti, o ne tarti didelį ačiū už pagalbą; Jo pasirinkimą veikė, lėmė, o ne įtakojo tėvai; Mes gerai pasilinksminome, gerai leidome laiką, o ne turėjome gerą laiką; Daug kas dirba, pavyzdžiui, o ne, kaip pavyzdžiui, aš.

(teminis puslapis „Kasdienybės mozaika“)

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode