Reklama 2

Liucija Vaicenavičiūtė: svarbiausia – smalsumas ir atvira širdis

Optimistė, protinga, linksma, visada besišypsanti ir atvira širdimi – taip būtų galima trumpai pristatyti Vilniaus licėjaus mokinę, aktyvią Juozo Girniaus moksleivių ateitininkų kuopos narę Liuciją Vaicenavičiūtę. Susitikome su ja pirmąją vasaros atostogų dieną, tuomet Liucija derino „Įkvėptuvių“ festivalio organizacinius dalykus, planavo kelionę į Ameriką, kalendoriuje žymėjosi žygio po Aukštaitiją, koncertų ir kitų renginių datas. 

Liucija, papasakok apie save.

Mokausi Vilniaus licėjuje, man šešiolika metų, baigiau devintą klasę. Šie metai buvo pilni įvairių veiklų: muzikuoju, keliauju, mokausi. Patinka įvairios veiklos – ir muzika, ir sportas, neseniai pradėjau lankyti lengvąją atletiką, aktyviai dalyvauju ateitininkų organizacijos veikloje. Veiklų tikrai daug, bet visomis labai džiaugiuosi, kiekviena iš jų mane augina vienaip ar kitaip tam tikroje srityje.

Dabar mokaisi licėjuje, prieš tai – Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Kodėl pasirinkai licėjų?

Tai lyg šeimos tradicija, mano du broliai baigė licėjų. Man labai patiko Jėzuitų gimnazijoje, bet kadangi gyvename visai netoli licėjaus, o iki jėzuitų reikia važiuoti per visą miestą, tai nulėmė mokyklos pasirinkimą.

O dėl gandų, kad licėjuje visi išdidūs ir savimi patenkinti, tai tik išorinis įspūdis. Visur visokių žmonių būna, bet aš esu labai patenkinta šia bendruomene. Bent šiuo metu licėjus yra ta mokykla, kur ypač skatinamas bendruomeniškumas. Čia vyksta be galo daug renginių, juos organizuoja patys mokiniai. Nebūna dienos, kad kažkas nevyktų mokykloje – tai koks nors paskaitininkas atvyksta, tai talentų vakaras vyksta, tai visas licėjus kur nors eina savanoriauti... Licėjuje daug įvairių žmonių, jie visi savaip įdomūs, viskuo besidomintys, smalsūs. Tai nėra tik į vieną sritį besigilinantys jaunuoliai.

Žinome, kad licėjuje mokytis yra sunkiau nei bet kurioje kitoje mokykloje. Ar įmanoma suderinti mokslą su papildomomis veiklomis, tiek licėjaus siūlomomis, tiek už jo ribų vykstančiomis?

Įmanoma. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, noro bei gebėjimo planuoti laiką. Aš jau seniai išsiugdžiusi savo „varikliuką“, jis turi veikti minučių tikslumu, nes kitaip nespėčiau. Viena veikla atsveria kitą. Kai mokaisi, būna protinis susikaupimas, išeini pabėgioti – fizinis išsikrovimas, pradedi groti – kitas – meninis - įsijungia. Vienas kitą atsveria, papildo, taip nesijaučia nuovargio ir diena prasmingesnė tampa. Bet jei nesi įpratęs, tai viską suderinti yra tikrai nelengva.

Ar gali palyginti Jėzuitų gimnazijos bendruomenę, santykius su licėjaus? Ar katalikiškos gimnazijos vardas neuždeda per didelio svorio?

Nors ir ten, ir ten galėtų būti geriau, man labai patiko Jėzuitų gimnazija. Licėjuje neakcentuojamas katalikiškumas, vyrauja liberalizmas, o jėzuituose yra tam tikra prasme vienalytiškesnė aplinka. Jėzuituose jautėsi, kad iš administracijos, brolių jėzuitų kilo iniciatyva, noras, kad būtų bendruomenė ir tai bandė burti katalikišku pagrindu. Bet negaliu sakyti, kad ten būtų susiformavusi stipri bendruomenė, gal dėl to, kad aš buvau dar tik jaunesnė moksleivė. Per stovyklas lyg atsirasdavo tos bendruomenės užuomazgos, bet jos nelikdavo už mokyklos ribų. Gal gimnazijos klasėse kitaip, gal patys moksleiviai suauga, pasikeičia. Ką dabar aš matau, kad licėjuje visi patys nori veikti, patys mokiniai kuria bendruomenę. Jie atranda bendras veiklas, vieni kartu groja, (daug tokių šiuo metu yra), kiti eina kartu į teatrus, poezijos vakarus. Tai ne priverstinė, dirbtinai suformuota bendruomenė, bet patys mokiniai yra iniciatyvūs, to nori ir palaiko. Gimnazijos klasėse viskas šiek tiek pasikeičia, tapęs gimnazistu padarai tam tikrą šuolį, pasijauti lyg suaugęs, tad gal dabar kitaip būtų ir Jėzuitų gimnazijoje.

Iš Tavo pasakojimo supratau, kad bendruomenę sukurti dirbtiniu būdu yra sudėtinga, o kaip Tu manai, nuo ko daugiausia priklauso bendruomenė, nuo besimokančių mokinių, šeimų, iš kurių jie ateina, ar administracijos?

Manau, kad kiekvienas paminėtas segmentas yra labai svarbus. Jei žmogus ateina iš aktyvios, komunikuojančios šeimos, kur yra svarbu, kad būtum aktyvus, besidomintis, tai jau yra pradžia. Atėję iš tokių šeimų žmonės pajus poreikį, ryšį ir norą dalintis. O iš administracijos reikia palaikymo, kad galėtų formuotis bendruomenė, nes kitose mokyklose būna, kad moksleiviai nori kokias nors iniciatyvas įgyvendinti, bet jiems užkertamas kelias. Svarbu, kad palaikytų, kad pritartų, pasidžiaugtų ir pati vadovybė taptų bendruomenės dalimi. Besimokantys, besidomintys žmonės turi kuo dalintis. Manau, kad išsilavinęs žmogus, inteligentas, turi kažką daryti ir visuomenėje, o mokykla – puiki vieta to išmokti.

Kokį vaidmenį užima ugdant asmenybę konkreti mokykla, šeima, draugai? Kas daro didžiausią įtaką auginant inteligentą, pilnutinę asmenybę?

Visa aplinka formuoja žmogų. Pirmoji bendruomenė yra šeima ir labai svarbu, kokios ten vertybės vyrauja, ką tėvai įdiegia, kokį kelią parodo savo pavyzdžiu. Pagal tas vertybes renkiesi draugus. Jei esi aktyvus, renkiesi draugus, su kuriais yra panašus požiūris į gyvenimą, su kuriais kartu galėtum domėtis tau patinkančiais dalykais, pavyzdžiui, nueiti į teatrą ar kitur. Mano šeima ugdo, kad būtume dori, išsilavinę, atviri žmonės. Atvirumas būtinas, kad atsivertų pažinimo vartai, kad galėtum pažinti pasaulį ir mokytis. Svarbu ir mokykla. Ji padeda formuoti asmenybę, jei esi atviras, esi imlus tam, ką duoda mokytojai pamokų metu, ką duoda užklasinės veiklos. Kiekviena veikla reikalauja ir valios, ir pastangų, tuomet sustiprėji, augi, tobulėji ir tuo pačiu kitus džiugini, kai daliniesi savo talentais.

O ką Tau konkrečiai davė šeima, mokykla?

Mano visas gyvenimo pamatas remiasi šeima. Čia įdiegė smalsumą, dorumą, religijos pagrindus. Sudėliojo gaires, kaip būti geram, doram žmogui. Šeima padeda atskleisti ir mano turimus talentus, nukreipia į tam tikras veiklas. O mokykla visų pirma prideda žinių. Taip pat mokykla pridėjo daug draugų, su kuriais bendrauju, jie yra gyvenimo bendrakeleiviai. Jėzuitų gimnazija mano augimo etape, gan trapioj paauglystėj, mane palaikė, suteikė tam tikrų vertybinių nuorodų, pasiūlė veiklų. Labai palaikė konkretūs mokytojai, būdavau pirma Lietuvoje fizikos, matematikos olimpiadose ir šie dalykai man labai patiko. Ir dabar aš esu matematikė-fizikė. Kiekvienas sutiktas žmogus prisideda prie augimo, formavimosi. Ir aš stengiuosi dalintis, atiduoti ką turiu. Kol kas daugiau paimu iš kitų, bet tikiuosi, kad vėliau galėsiu sėti sėklas ir auginti, daugiau dalintis, kitiems atiduoti tai, ką sukaupsiu, ką būsiu iš kitų gavusi. Dabar dažniausiai galiu atsidėkoti tik šypsena.

Paauglystė yra tas periodas, kai tėvai nebėra autoritetas, kai norisi prieštarauti tam, ką jie sako, ko moko. Tuo laikotarpiu ir mokytojams sunkiau atrasti santykį. Kaip Tu priimi šio laikotarpio pasikeitimus?

Mano paaugliškas periodas buvo gan subtilus, o gal dar jo ir nebuvo (juokiasi). Man tėvai visada buvo autoritetai. Turiu vyresnius brolius, kurie taip pat man visada buvo pavyzdys. Niekada nesižavėdavau kažkokiomis įžymybėmis, nuo pat mažens su pagarba žiūrėjau į tuos, kurie šalia. Nelabai kildavo ir noras maištauti, nes tėvai labai suprasdavo mano norus, labai supratingai vertindavo. Visada buvo laisvė, pareiginga laisvė. Man visada buvo taip gera, kad nenorėjau nei maištauti, nei ką netinkamo daryti. Visada turėjau daug veiklų, galiu dainuot, šokt, grot, su tėvais keliauju į koncertus, su ateitininkais važiuoju į žygius, visur mane išleidžia. Jaučiuosi save realizuojanti, laiminga, gal dėl to niekada nekilo noras prieštarauti, pykti ar kt. Už viską esu tik dėkinga.

Kaip pasiekti, kad nebūtų skaudžių paauglysčių. Ar tai priklauso nuo vaikystės, ar nuo charakterio?

Visada reikia rūpintis vaikais, niekada to proceso neapleisti. Tėvų atidavimas vaikui laiko, santykio padeda pasiruošti tolesniems gyvenimo etapams.

Bet kiti tėvai taip pat rūpinasi niekur neišleisdami savo vaikų, stengdamiesi sukurti saugią aplinką. Jie rūpinasi, bet kitaip...

Tėvai dažniausia su vaikais bendrauja taip, kaip su jais bendravo jų tėvai. Dažnai tėvai jaunus žmones pradeda kaltinti, bet reikia kaip tik jiems padėt. Vertimas, spaudimas daryti nenorimus dalykus nėra visapusiškas rūpestis, svarbiausia – laikas su vaiku. Kiek į vaiką įdedi – tiek gauni. Jei penktadienio vakarą tėvas sėdės prie televizoriaus, o vaikui lieps eiti mokytis, tai tuomet ir kyla vaikui klausimas, ar jis yra įdomus savo tėvams, ar jis jiems rūpi. Reikia padėti jauniems žmonėms atrasti savo norus, aišku, jei tie norai yra geri.

Pradėjai pasakoti apie šeimą, tad gal gali trumpai papasakoti apie kitus šeimos narius? Gal gali papasakoti apie savo šeimos tradicijas, pomėgius?

Trys vyriausieji broliai dar mokosi. Du broliai baigė matematiką, trečias – fizikas. Vienas brolis Vilniaus universitete, kiti du – Oksforde ir Švedijoje doktorantūroje. Jaunesnieji dar mokykloje – brolis eis į trečią klasę, sesė – į pirmą. Labai mėgstame kartu muzikuoti, koncertuoti. Mano tėtis yra matematikas-statistikas, o mama – muzikologė.

Kadangi turėjau vyresnių brolių, visada jaučiausi smagiai, man tai labai patiko, aplink mane visada buvo daug veiklos, mane paimdavo kartu į koncertus. Džiaugiausi savo broliais, jų veikla. Niekada man netrūko dėmesio. Jų draugai tapo mano draugais, atsirado bendrų reikalų, bendrų pomėgių.

O kalbant apie šeimos tradicijas... Kūčių vakarą visi rašom vieni kitiems laiškus. Jei kas dar nemokėjo rašyti, tai piešdavo. Turime kalėdinį paštą, kur visi kiekvienas kiekvienam parašo laišką. Vakare, prieš Kūčias, skaitome. Ten surašyti ir palinkėjimai. Tai čia gal mūsų šeimos išskirtinė tradicija. Per visus gimtadienius, kitas šeimos šventes labai mėgstame dainuoti, groti. Tai užtrunka keletą valandų, kol visi savo naujus repertuarus pristato. Mes įpratę visur vieni kitus kviesti. Jei dalyvaujame kokioje programoje, tai pakviečiame ir šeimos narius, jei einame į kokį koncertą, tai pasiūlome ir kitiems. Pas mus įprasta dalintis džiaugsmu ir vieniems kitus kviesti. Kartu grojame, kartu bėgiojame, padedame vienas kitam, išklausome, pagelbėjame.

Šeimoje visi esate lyderiai. Ar nėra sunku vienoje vietoje būti lyderiaujantiems žmonėms? Kas Tau yra lyderystė? Ar norint būti lyderiu reikia lankyti koučingo kursus, ar tai jau yra užprogramuota žmogaus prigimtyje?

Man labai nepatinka dirbtinis lyderių auginimas. Lyderis – tai žmogus, kuris turi kuo pasidalinti. Firmoje gal ir reikalingas lyderis, kuris turi vesti, drąsiai, pasitikinčiai, bet ar to reikia šiaip gyvenime? Vieni yra atviresni žmonės, kiti – uždaresni. Tikruoju lyderiu tampa tas, kuris kažką veikia ir turi su kitais kuo pasidalinti, kuris moka tai, ko nemoka kiti  ir gali pamokyti. Nežinau ko moko per lyderių kursus, gal jausti, kad esi pranašesnis už kitus, iškiliu tonu kalbėti ar dar ko (juokiasi)... Tokiu atveju mes visai ne lyderiai. Mūsų šeimoje niekas nedalyvavo jokiose koučingo kursuose, ar kitose lyderių mokyklose. Šeimoje specialiai lyderiavimui nesame formuojami, esame mokomi dalintis.

Minėjai, kad kokioje aplinkoje augi, tokius pasirenki ir draugus. Koks tavo santykis su žmonėmis iš kitos aplinkos, nes aplink yra daug bendraamžių, kurie yra pažeisti, kurie neturi tokių šeimų, kaip turi Tu? Ar Tu renkiesi tik tą saugią aplinką, kokioje pati gyveni, ar esi atvira ir priimi tuos kitus? Kaip Tau sekasi bendrauti su kitokioje aplinkoje gyvenančiais žmonėmis?

Aš nevengiu bendrauti su niekuo. Kai susipažįsti su žmogumi, nežinai, koks jis yra, reikia jį labiau pažinti, kad galėtų papasakoti apie save. Žinau, kad kartu su manimi mokosi nemažai bendraamžių iš nepilnų šeimų. Mokydamasi licėjuje pamačiau pilnesnį vaizdą, nes Jėzuituose tokių didelių socialinių ir kitokių skirtumų mažiau pastebėjau. Gal buvau per maža. Draugas yra tas, kuris kartu su tavimi žaidžia, šokinėja per gumytę ir to pakanka. Jėzuituose buvome vienas į kitą panašesni, daugiausia katalikai, o išėjusi į licėjų pamačiau, kad visko tiek daug, čia tiek daug skirtingų spalvų. Tikrai nėra taip, jog nebendrauju su kažkuo, nes jis kitoks. Renkantis draugus žiūri į tai, ar su juo turi kažkokių bendrų požiūrių, bendrų pomėgių. Aišku, labai svarbu vertybės, jei žmogus iš visiškai skirtingos aplinkos, tuomet būna sunku dalintis tuo, ką turi, nes jam visiškai tai neįdomu. Gyvenant panašiomis sąlygomis, lengviau vienas kitą suprasti, bet stengiuosi neišskirti žmonių, bendrauti su visais. Tarp mano draugų yra įvairių, su įvairiomis patirtimis, įvairiais pomėgiais. Tada pasaulis tampa daug spalvingesnis.

aip Tu manai, kada geriau pažinti realų pasaulį, išlįsti iš šiltnamio, kuriame šilta ir jauku, susidurti su įvairiais žmonėmis?

Aišku, labai gerai šiltnamy. Tokiomis sąlygomis ir saugu, ir jauku... Nors paradoksaliai skamba, bet jos sustiprina. Išbūdamas tam tikrą laiką saugioje aplinkoje, pradedi atskirti dalykus, žinai, kas tau yra priimtina, kas gera, kas suteikia džiaugsmo. Šiltnamis ugdo tave kaip asmenybę, nes besiformuodamas žmogus, jei neturi užuovėjos, net išvis nesupranta, kur jam gera. O realų pasaulį reikia visada stengtis pažinti, ir tai labai naudinga, nes su tuo teks pačiam gyventi.

Kaip ateitininkai papildo Tavo gyvenimą?

Ateitininkų organizacijoje esu 6–7 metus. Pradėjau kaip dauguma nuo Berčiūnų stovyklos. Mano brolis su savo drauge pakvietė mane ten vykti kartu. Jie buvo vadovai, o aš važiavau kaip stovyklautoja. Dabar ateitininkai yra patys geriausi mano draugai. Paskaitos, stovyklos, kasdienė veikla prisidėjo prie to, kad jaučiuosi vis auganti. Pirmuosius du metus, kai važinėjau į Berčiūnus, buvo truputį nedrąsu, stebėjau, kas tai per organizacija, kokios ten kuopos ir pan. Vėliau labai natūraliai įsitraukiau į aktyvią organizacijos veiklą.

Kuris iš ateitininkų principų Tau artimiausias, labiausiai papildantis? Ką dar naujo duoda be to, ką išgyveni šeimoje?

Gal labiausiai artimas visuomeniškumas. Išėjimas ir darymas... Skatina veikti, kurti, skleistis, atrasti save, duoti kitiems...

Grįžkime prie muzikos. Neseniai laimėjai Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos konkurse pirmąją vietą. Ar muzika Tau nuo gimimo neatsiejama gyvenimo dalis?

Taip, nuo pat mažens aš muzikavau, dainavau... Nuo aštuonių metų lankau B. Dvariono muzikos mokyklą, kur groju smuiku. Mama groja kanklėmis, tai ir mane mokė kankliuoti, groju ukulele, fortepijonu, gitara. Muzika labai plati. Daug įvairių stilių esu grojusi, pradėjau nuo folkloro, kuris labai man mielas. Vėliau buvo kantri,bluegrass... Muzikos mokykloje prasidėjo klasika, vėliau pati atradau džiazą, po džiazo – dainuojamoji poezija. Šalia dar ir popmuzika. Kuriu savo dainas. Man muzika yra saviraiškos forma. Ji labai įvairi, turi daug sričių, ja viską galima pasakyti. Man visada buvo labai įdomu gilintis į ją, susipažinti su stiliais. Dainos, žodžiai, melodija, sąryšis... Muzika suteikia ne tik šiaip gerumo pojūtį, bet ir valią ugdo.

Kas Tave, Tavo širdį, protą, labiausiai paliečia, melodija, žodžiai, ar Tavo paminėtas sąryšis?

Turbūt visuma. Nors labai priklauso nuo muzikos stiliaus. Gali sužavėti Bethoveno simfonija, o kitąkart galima apsiverkti net nuo kalbančio dainuojamosios muzikos atlikėjo, žodžiai, emocija gali paliesti taip pat kaip melodija. Labai nuo stiliaus priklauso, svarbiausia sukurta visuma. Gali būti tik melodija, bet ji bus tokia pilna, o kitąkart eilėraštis taip pat giliai Tave supurtys...

Priklauso nuo dainos, pati daina paliečia arba nepaliečia. Man pati gražiausia gali būti Norah Jones daina, gali būti gražiausias Glenno Millerio džiazo kūrinys, galbūt kas nors iš akustinių grupių, kaipMumford&Sons, o kitąkart – Šopenas. Net populiarioji muzika kartais būna patraukli. Taip nėra, kad man vienas stilius patinka, o kitų nevertinu. Man neužtenka vieno stiliaus, smagu viską išgirsti... Ko nemėgstu, tai metalo, nelabai mėgstu ir roko, disko, elektroninės muzikos...

Ar dainuojamoji poezija nėra apsinuoginimas?

Tai labai sudėtingas žanras, kuriam, reikia daug drąsos. Tu groji vienas, nėra užnugary stipriai ,,kalančių būgnų“, kurie užgožia. Čia esi tu ir publika. Tai labai trapu. Yra tam tikro apsinuoginimo. Kai groji su kitais, šiek tiek paprasčiau, o kai vienas  esi – tik tu už viską atsakingas. O jei groji savo dainas, tai atsakomybės jausmas dar didesnis.

Ar galėtum gyventi be muzikos? Ar galėtum ją kuo nors pakeisti?

Muzika yra menas, kuris kuria bendrumo jausmą. Kaip mama sako, kad muzika po savęs nepalieka vietos. Paveikslas, instaliacija lieka, o muzika nuskamba ir viskas. Pasilieka tik širdy. Taigi muzika turi kitokio žavesio, ypatingai kalba per jausmus. Čia daug trapumo, laikinumo. Išlieka tik emocija. Kiekviena meno rūšis suteikia bendro išsilavinimo. Dažnai požiūris į meną, meno skonis, stilius, stilistika, kuri tau patinka sujungia žmones. Dažnai mėgstantys tą patį muzikos stilių gali tapti draugais. Fanų klubai puikus pavyzdys.  Gerai kai žmonės turi tiesiog bendrą meninį išsilavinimą. Menas daro šį pasaulį gražų. Aš save galiu priskirti prie menomanų, jei yra kinomanai, tai turbūt gali būti ir menomanai.

Ar galvoji apie studijas, srities pasirinkimą? Ar rinksiesi tarp tėvų specialybių – tarp meno ir tiksliųjų?

Sunku dar kalbėti, nes nežinau kaip kas bus, bet noriu, kad man muzika išliktų malonumas. Žinau nemažai žmonių, kurie baigė muziką ir jiems tai tapo tiesiog darbu. Tuomet ji ne palengvina gyvenimą, o priešingai, dar jį pasunkina. Joje pasinėrus tiesiog gera. O specialybę kokią pasirinksiu dar neaišku, dar pora metų iki šio pasirinkimo, bet manau, kad tai bus tikslieji mokslai. Patinka viskas, ir menai, ir socialiniai mokslai.

Ar mokykloje yra kokia nors disciplina, kuri Tau nepatinka, kuri mažiau sekasi?

Kai atėjau į licėjų, aš visiškai nesupratau chemijos. Taip esu užsidirbusi ketvertą. Buvo šokas (juokiasi). Parėjau į namus ir galvoju, kad kažką reikia daryti. Tuomet nuėjau pas draugę, kuri studijuoja mediciną, puikiai supranta chemiją. Taip per dvi valandas išmokau visų metų kursą. Kiti pažymiai iš chemijos buvo dešimtukai. Gal man ir dabar chemija nėra pati įdomiausia sritis, bet įdėjus šiek tiek darbo tikrai galima ją išmokti. Labai nenoriu dirbti laboratorijoje. Man labiau patinka socialus darbas. Kitąkart pajuokauju, kad laboratorijoje nelabai noriu su bakterijomis draugaut...

Kas šiuo metu tau labiausiai padeda atrasti save? Įsivaizduoju, kad naujus savo talentus atkasinėji kas savaitę. Nors iš šalies atrodo, kad esi be galo laimingas ir skrajojantis žmogus, bet turbūt savęs atradimas pareikalauja pastangų.

Iš šalies atrodo, kad man viskas sekasi, bet viskam reikia darbo. Išskirčiau smalsumą, jis būtinas norint kažką patirti, atrasti. Tikrai nieko nebūtų, jei nesistengčiau. Kai žmonės mato rezultatą, atrodo, kad viskas lengva, o pasiekti reikėjo daug darbo, pastangų. Reikia labai daug valios, nepasiduoti silpnumui, kai užplūsta mintys „vardan ko aš čia viską darau... ir ką iš viso aš čia darau... kam to reikia...“. Ir mokslams reikia laiko, kitąkart ko nors nesupranti, tenka pasėdėti ilgiau. Kiaurą naktį prie pamokų aš nesėdžiu, bet pavakaroti ar anksti ryte padirbėti tikrai tenka. Svarbiausia – noras ir smalsumas. Svarbu savęs nenuvertinti. Manau, jog visi apdovanoti daugybe talentų, tik reikia padirbėti ir juos išryškinti. Svarbu, kad tėvai pastebėtų vaikų talentus, juos paskatintų. Tik kai pradedi dėti pastangas, tik tada talentas atsiskleidžia. Nespręsdamas uždavinių, nesužinosi, kad esi gabus matematikai, arba nepradėjęs groti smuiku, nežinosi, kad gali būti geras smuikininkas. Smalsumas, noras, pastangos, darbas, paskatinimas...

Koks skatinimas veiksmingiausias? Materialus?

O ne. Tai pats prasčiausias dalykas, kurio nesiūlau daryti. Jei gerai pamenu, man buvo šešeri metai, kai tėvai sakė, jei gerai padainuosiu koncerte, man nupirks saldainį, tai tuomet man nupirko mano svajonių čiulpinuką. Tai buvo didžiausias materialus tėvų įvertinimas. Geriausias paskatinimas – paprasti pagyrimai, nuvedimas į kokį nors būrelį, kur gali atsiskleisti, tėvų dalyvavimas veikloje, kuria užsiiminėja vaikai. Labai svarbu vertinimas to, ką tu darai. Čia yra tikroji paskata. Galbūt to mano bendraamžiams ir trūksta. Dažnai tėvai nesidomi, kuo užsiima, kaip save realizuoja jų vaikai. Suprantu, kad visi pavargę, kad turi daug veiklų, bet atrasti laiko, palaikyti kitą, kitąkart stumtelti, kad nesustotų, tai labai svarbu.

Kai šifravau šį pokalbį, Liucija jau keliavo po Ameriką, koncertavo Balzeko muziejuje, 87 dangoraižio aukšte, dalyvavo ateitininkų stovykloje Dainavoje... Po visą pasaulį – vedama smalsumo, su šypsena ir atvira širdimi...

Reda SOPRANAITĖ

Nuotraukoje – Liucija Vaicenavičiūtė viduryje. Akimirka iš koncerto Liucijos organizuotame festivalyje „Įkvėptuvės“. Anto Ališausko nuotr.

Publikuota „Ateities“ 2016 m. 5 Nr.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode