Reklama 2

Laisvė tremtyje: apie suskaidytą Stefano Zweigo gyvenimą

 Kažkada buvęs vienas populiariausių rašytojų pasaulyje, vėliau beveik pamirštas, Stefanas Zweigas vėl tapo nepaprastai populiarus pasirodžius Weso Andersono filmui „Viešbutis „Didysis Budapeštas“. Šį filmą įkvėpė Zweigo gyvenimas ir kūryba.

Amerikiečių poetas, eseistas George‘as Prochnikas išleido knygą apie žymųjį austrų rašytoją „Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakraštyje“ (iš anglų k. vertė Vytautas Grenda, išleido „Tyto alba“).

Dar 1930-aisiais Stefanas Zweigas buvo vienas populiariausių pasaulio rašytojų, pelnęs visuotinį pripažinimą, turtų ir žymiausių kultūros kūrėjų draugystę. Į valdžią atėjus Hitleriui, visa tai sutrupėjo kaip smėlio pilis. Europietis kosmopolitas atsidūrė tremtyje: Viena, Londonas, Batas, vėliau – Niujorkas, kuriame rašytojas su žmona Lotte taip ir nerado ieškotos ramybės ir kūrybinių jėgų atgimimo, o 1941-aisiais paskutinis taškas – Brazilija, kurią rašytojas vadino „ateities šalimi“. Pora apsigyveno Petropolio mieste, kuris turėjo tapti ramybės uostu. Tačiau, praėjus pusei metų, šešiasdešimtmetis Zweigas ir jo žmona savo noru atsisveikino su gyvenimu.

Nepakeliama tremtis“ pasakoja tragišką Zweigo šlovės ir nusivylimo istoriją. George’as Prochnikas, taip pat išeivių iš Vienos palikuonis, skaitytojams išskleidžia menininko, tikėjusio vieninga Europa, minčių ir jausmų žemėlapį.

Nepakeliamos tremties“ autorius interviu signature-reads.com kalba apie Zweigo įsipareigojimą laisvei, apie tai, kas rašytojui kėlė didžiausią siaubą ir kodėl patiko Marija Antuanetė.

Minėjote, kad Zweigą labiau domino ne biografija, o tragiški charakterio bruožai. Ar tai tinka ir Jums?

Kažkas manyje priešinasi norui pavadinti šią knygą biografija. Manau, kad tai toks mišrus portretas. Aš žvelgiu į jo gyvenimo tremtyje tarpsnį, kai laikas psichologiškai jam judėjo tiek atgal, tiek į priekį. Tai leido man rinktis įvairias temas ir problemas, kurias norėjau patyrinėti.

Apie Zweigą, kaip galimą temą, ėmiau mąstyti prieš daugelį metų. Kai kurie jo prozos kūriniai man atrodo itin stiprūs, bet mane patraukė daugialypis, polifoniškas jo santykis su daugeliu Vienai, egziliui, tai epochai svarbių dalykų. Jis tapo priemone aprėpti daug, iš dalies ir asmeniškų dalykų, nes mano paties šeimos istorija susijusi su Viena.

Taigi, knyga nuo pat pradžių turėjo tokią formą.

Sakyčiau, kad sunkiausias man dalykas buvo išardyti literatūrinę biografijos formą. Aš asmeniškai neturiu kantrybės knygai, kuri prasideda gimimu ir pereina visas stadijas. Vienas iš keleto Zweigo prisiminimų pavadinimų (galiausiai knyga buvo pavadinta „Vakarykštis pasaulis“) (lietuviškai išleista 2014-aisiais; iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, „Tyto alba“ – red. past.) buvo „Mano trys gyvenimai“. Jis pats savo gyvenimą matė suskaidytą.

Ar visada į knygą ketinote įtraukti ir savo gyvenimo faktų?

Taip, norėjau rasti būdą apmąstyti ir patyrinėti savo tėvo šeimos gyvenimą Vienoje. Man nepakako medžiagos tiesiog parašyti jų biografiją, be to, neturėjau ir tokių ketinimų. Nors mano šeimos aplinka nebuvo tapati Zweigo aplinkai – ji nebuvo tokia įvairi ir turtinga – šeima buvo pasiturinti ir įsitraukusi į kultūros gyvenimą su tokiu įkarščiu, kokį vertino Zweigas. Man buvo svarbu pabrėžti, kaip mano paties gyvenimas buvo pagrįstas jų egziliu.

Šiuo metu labai susidomėta Viena – pasirodė Weso Andersono filmas, Jonathano Franzeno knyga apie Karlą Krausą. Kodėl kilo toks susidomėjimas?

Manau, kad įtampos, sukūrusios tą kultūrą, tam tikru pavidalu juntamos ir dabar. Esama panašaus neįtikėtinų galimybių ir tiek pat neįtikėtinių apokaliptinių pavojų jausmo – tik dėl kitų priežasčių. Tai stulbina. Tik nežinau, ar tai geras ženklas mums.

Ar galite papasakoti apie Zweigo santykį su sionizmu?

Su Theodoru Herzliu jis susipažino dar būdamas visai jaunas. Herzlis tuo metu buvo įtakingiausio Vienos laikraščio redaktorius. Zweigas jam atsiuntė kažką parašęs, labai įžūliai, nes buvo dar labai jaunas, ir Herzlis tai išspausdino. Vėliau Herzlis ėmė vedžiotis Zweigą į susitikimus rūsyje – tuomet tai dar buvo pogrindiniai sionistų susitikimai.

Nuo pat pradžių Zweigą žavėjo Herzlio asmenybė, jis juto jam tikrą pagarbą dėl šio utopinės svajonės, kuri vis labiau tvirtėjo, ją ėmė remti svarbūs žmonės ir, nepaisant visų kliūčių, ji tapo svarbi ir reikšminga.

Tuo pat metu jis buvo itin skeptiškai nusiteikęs. Daugiau nei skeptiškai. Jis buvo prieš tą mintį, kad žydai turėtų kovoti su išankstiniu nusistatymu jų atžvilgiu, sukurdami savą naciją. Jis manė, kad jie neišvengiamai įklimps į tą pačią nacionalizmo bėdą, kuri, jo nuomone, griovė Europą.

Yra jo stebėtinas susirašinėjimas su keletu žmonių – tuose laiškuose jis rašo, kad didžiausia žydų stiprybė yra tai, kad jie neturi valstybės. Tai vienas iš atvejų, o jų yra keletas, kai Zweigas iškelia egzilį iki etinio idealo – prieš tai, kai pats tampa tremtiniu. Jis manė, kad sionizmo paskelbta diagnozė, jog žydams nebeįmanoma, išliekant savimi, jaustis Europoje kaip namie, yra tiksli. Tačiau jis nemanė, kad militarizuota, žydų valdoma valstybė bus geresnė nei kuri kita militarizuota valstybė (kalbant apie jų moralinį statusą tarp kitų nacijų).

Tai įdomu, nes savo knygoje Jūs daug rašote apie Zweigo įsipareigojimą laisvei, o šių laikų Amerikoje išgirdus žodį „laisvė“ dažniausiai kyla militaristinių asociacijų.

Zweigo savižudžio raštelyje iš esmės sakoma, kad jis pasirinko tinkamą laiką palikti šį gyvenimą, kuriame protinis darbas buvo didžiausias džiaugsmas, o asmeninė laisvė buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Jo supratimas apie laisvę buvo susijęs su jo savastimi, vidiniu gyvenimu. Štai kodėl jis nesutiko su sionizmu ir nacionalizmu: mintis būti uždarytam kurioje nors šalyje ar apribotam kokio nors idėjų rinkinio jam atrodė nepakeliama. Bet kuris požiūris, atmetantis keistą ir nuostabų išskirtinį individo suklestėjimą, jam atrodė kaip prakeikimas.

Jūsų klausimas labai tinka Zweigo reikšmei apibūdinti, nes aš manau, kad mes gyvename didžiulio monolitinės kultūros spaudimo laikais. Mes jaučiamės stebimi, jaučiame, kad mūsų keistos sielos yra bandomos įsprausti į vienodesnę korporacijų ir politikos formą. Zweigui tai kėlė didžiausią siaubą, jis numatė šiuos pavojus. Jis jautė, kad gyvenimas praranda vertę tapus kokios nors idėjos ar individo vergu, ėmus vergauti bet kam, išskyrus verčiančią judėti į priekį savo paties mūzą.

Ar galite papasakoti apie Zweigą kaip prozininką?

Pažinojau žmogų, kurio tėvas buvo Zweigo bankininkas Anglijoje. Jo motina pasakojo jam, kaip ji džiūgavo, kad sutiks šį bohemišką personažą, ir kaip stipriai nusivylė, pamačiusi Zweigą kostiumuotą, uždarą, puritonišką ir labai oficialų. Zweigas garsėjo kaip itin gerai ir itin griežtai pagal etiketą besirengiantis žmogus, labai santūrus. Savo prozoje jis išryškina tą palyginti padorios daugelio mūsų puoselėjamos išorės ir mūsų viduje verdančių aistrų neatitikimą.

Kitas svarbus dalykas prozoje jam buvo redagavimas – jis buvo atsidavęs redaktorius, stengėsi apkarpyti tekstą tiek, kiek įmanoma. Vienintelį kartą, kai prisiminimuose jis bando paaiškinti savo sėkmę ir šlovę, jis mini kraštutinio nekantrumo ydą. Jis sako, kad klasika jam kėlė nuobodulį. Jis sako esąs labai kantrus rašytojas ir labai nekantrus skaitytojas. Štai kodėl jo paties tekstai yra labai aptakūs ir paprasti, štai kodėl dalį jo prozos galima labai lengvai ekranizuoti.

O ką galima pasakyti apie Zweigą biografą?

Zweigas parašė mažiausiai keturias svarbias biografijas. Jį žavėjo asmenybės, kurios vienaip ar kitaip pralaimi. Jis mini, kad jam patiko Marija Antuanetė, nes jis mato ją kaip gana vidutinišką, paprastą moterį, atsidūrusią didžiulių istorinių įvykių sankirtoje. Tie įvykiai pakeičia ir išgrynina jos charakterį. Jį labai domino tas dalykas, kad žmonės, jei jiems pasiseka gimti pakankamai ramiais laikais, gali nugyventi visą gyvenimą beveik neatskleisdami savo vidinių gelmių, o istorinės negandos gali išgryninti žmogų, iškelti į paviršių jo esmę.

Parengė Marius BUROKAS

Rašytojas George’as Prochnikas

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode