Reklama 2

A. Jasaitytė-Čeburiak: svarbiausia suprasti ir pamilti save

Įsijungus beveik kiekvieną naujienų portalą ar atsivertus žurnalą, skirtą moterims ir merginoms, neįmanoma neatkreipti dėmesio į tekstų ir reklamų, susijusių su dietomis, gausybę: „Patarimai, kaip greičiau atsikratyti 5 kilogramų“, „7 kilogramai vos per dvi savaites“, „Tobula figūra per mėnesį be jokių pastangų“, „Riebalus deginanti sriuba ištirpdys 12 kilogramų”, „Stebuklus daranti vandens dieta – paprastas būdas sulieknėti be badavimo” ir t.t.

Laimei, vis dažniau galima išgirsti ir specialistus, kalbančius apie sveiką mitybą, sportą ir apie tai, kokią žalą organizmui gali padaryti jo alinimas drastiškomis dietomis. Valgymo sutrikimai yra labai paplitusi problema, su kuria ypač dažnai susiduria jaunos merginos ir moterys, norėdamos atrodyti tobulai – taip, kaip atrodo visi modeliai, reklamuojantys įvairių dizainerių kolekcijas. Tačiau kodėl mums kartais taip sudėtinga mylėti save tokius, kokie esame?

Aistei Jasaitytei-Čeburiak ilgus metus teko nemažai keliauti po pasaulio platybes, dirbti mados ir grožio industrijoje bei ieškoti tikrosios savęs. Kaip teigia A. Jasaitytė-Čeburiak, būtent buvimas pasaulyje, kuriame vertinama tik išorė, pastūmėjo ją labiau gilintis į žmogaus jausmus, ieškoti tikrosios savęs. „Kelionės paieškose atradau, kad didžioji gyvenimo pilnatvė yra darna su savimi, buvimas čia ir dabar bei santykiai su mylimais žmonėmis“, – teigia ji.

Anksčiau A. Jasaitytė-Čeburiak savanoriavo Vilniaus„Valgymo sutrikimų centre“, o šiuo metu dirba edukologinį-psichologinį darbą su paaugliais bei suaugusiais. Su ja kalbamės apie (ne)meilę sau, galimas anoreksijos bei kitų valgymo sutrikimų priežastis, pasekmes, santykių šeimoje ir mados industrijos įtaką jaunų asmenybių formavimuisi bei asmeninę modelio patirtį.

Jums teko savanoriauti „Valgymo sutrikimų centre“, kuriame turėjote progą bendrauti su žmonėmis, sergančiais anoreksija, bulimija ir kitomis ligomis. Kokias pagrindines anoreksijos priežastis, kurias pastebėdavote ar girdėdavote iš sergančiųjų, galėtumėte įvardyti?

Valgymo sutrikimų tema yra be galo sudėtinga. Šios ligos yra labai sunkios, o tam, kad pasveiktum, reikia daugybės pastangų. Tokios ligos kyla tuomet, kai sutrinka žmogaus psichologinė sveikata, o priežastys, kaip ir pasekmės, būna be galo skirtingos: vieni įkrinta į įvairių priklausomybių liūną, kiti bando ramybę rasti maiste ar atvirkščiai – alina save ir nevalgo, nes jaučiasi negražūs, nemyli savęs tokių, kokie yra.

Paauglystės laikotarpiu, kai formuojasi jaunų žmonių tapatumas, kai iš vaikų tampa suaugusiais žmonėmis, savęs atradimas, supratimas jiems tampa tam tikru iššūkiu. Pagrindinis paauglio tikslas – atrasti savo tapatumą ir įsitvirtinti išoriniame gyvenime. O tai nėra lengva. Būtent tuo metu keičiasi kūnas – mergaitės moteriškėja, berniukai vyriškėja – todėl būtent šiuo metu vaikai ypatingai pradeda sureikšminti išvaizdą, nerimauja dėl savo išvaizdos pokyčių. Tai natūralu, nes jie patys išsigąsta, supranta, kad laukia, prasideda pokyčiai – jie mato, kaip keičiasi jų kūnas.

Koją labai kiša nepilnavertiškumo kompleksas, nepasitikėjimas savimi. Tai skatina žmogų keisti save, savo kūną. O paauglystės metu žmogus susiduria ir su autoriteto klausimu – ieško, į ką galėtų lygiuotis, kokiu žmogumi norėtų tapti užaugęs. Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus nori būti priimtas, pripažintas, gerai jaustis gyvenime.

Grožio standartai šiandieniniame pasaulyje labai griežti, dažnai pabrėžiama, kad tik madingas, gražus žmogus gali būti sėkmingas. Kokią įtaką, jūsų nuomone, jaunam žmogui ir jo formavimuisi turi aplinka, vieša erdvė, kurią jie labai atidžiai stebi?

Taip, šiandien mūsų visuomenėje yra ypatingai įsigalėjęs grožio kultas, kuris turi labai stiprų poveikį, ypač jauniems žmonėms. Dažnai matome televizijoje, reklamose, žurnaluose akcetuojamą grožio svarbą, visur kalbama apie dietas, svorio metimą – apie išorinį grožį. Tarsi siunčiama žinutė, kad taip, kaip atrodau, toks gyvenime ir esu. Kalbėti apie tai, ką valgau, ko nevalgau, kaip atrodau, ką renkuosi, ką daryti, kad turėčiau dailias kūno linijas ir t.t. yra siaubingai populiaru. Ir apskritai mūsų visuomenėje labai idealizuojamas jaunystės kultas – žmogus negali pasenti, jei nori būti laimingas, visuomet turi būti jaunas. Paaugliai viskam yra labai imlūs – ši tema ne išimtis.

Dar svarbu paminėti, kad reklamos yra labai seksualizuojamos. Tarsi tik tokių merginų, vaikinų, kurie pavaizduoti reklamose, žmonės geidžia ir tik jie yra pripažįstami, tik tokie žmonės yra gražūs, tik jiems taip tobulai gali tikti tie drabužiai. Vaikai dažnai taip ir supranta tą žinutę, pavyzdžiui, mergaitės galvoja, jog tam, kad jas mėgtų, mylėtų, jomis žavėtųsi, reikia atviriau parodyti krūtinę, dėvėti tik trumpus sijonus, būti lieknos talijos, jokiu būdu neturėti spuogų ir pan. Tad vieša erdvė ir jos siunčiama žinutė, kad tik tobulas žmogus gali būti laimingas, yra vienas iš išorinių veiksnių, darančių labai didelę įtaką jaunimui.

Didelį vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime vadina tėvai, artimieji. Kaip padėti vaikui užaugti pasitikinčia savimi asmenybe, mylinčia, priimančia save ir aplinkinius tokius, kokie yra?

Labai svarbu, kokioje aplinkoje auga vaikas, kokio atspindžio vaikas sulaukia iš tėvų. Kai gimsta vaikas, svarbu, ar tėvai rūpinasi ne tik jo fiziologiniais, bet ir emociniais poreikiais, mato, girdi vaiką. Nuostabu, kai vaikas iš savo tėvų augdamas vis sulaukia žinutės, kad jis yra geras žmogus gerame pasaulyje – taip yra sukuriamas pamatinis žmogaus vertės jausmas. Vaikas žino ir jaučia, kad savaime yra vertingas ir mylimas toks, koks yra, nes juo domisi, ateina pasikalbėti, paima ant rankų, duoda valgyti, kai yra alkanas, paguodžia, kai yra nusiminęs ir liūdnas, vadinasi – jis jiems svarbus. Jis jaučia, kad jį girdi ir mato.

Vaikas tokioje sveikoje aplinkoje užauga turintis pamatinę tvirtą savivertę ir tuomet, kai jis tampa paauglys, aplinka jį ne taip žeidžia ir neturi tiek daug įtakos. Tėvai atlieka didžiulį darbą, jei leidžia savo vaikui jaustis tiesiog mylimam. Žinoma, tam labai svarbu santykiai ir su tėčiu, ir su mama.

Pavyzdžiui, jei tėtis arba mama yra per daug kritiški ir tokie, kuriems dažniausiai sunku įtikti, vaikas gali galvoti, kad tam, jog patiktų aplinkiniams ir būtų mylimas, jam reikia labai stengtis. Negana to, gyvenime jis nuolat labai stipriai siekia to pripažinimo ir dėmesio iš svetimų žmonių, nes iš artimųjų jam to trūksta.

Manau, kad būtent dėl to išsivysto perfekcionizmas – žmogus yra įsitikinęs, kad nuolat reikia labai daug stengtis, kad jis būtų įvertintas ir pastebėtas, priimtas. Atrodo, kad vis negana. Būtent valgymo sutrikimų turintiems žmonėms yra būdingas perfekcionizmas, gyvenimo matymas dviem – juoda ir balta – spalvomis.

Tačiau tai tik viena pusė. Verta pastebėti, kad dažnai žmonės, pradėję mesti svorį, pajunta, kad juos dažniau kažkas pastebi, pagiria, jais žavisi. Taip pat valgymas yra susijęs su labai didele kontrole, kuri suteikia jausmą, įsitikinimą, kad „aš galiu valdyti situaciją“ arba, pavyzdžiui, kai gyvenime būna labai daug chaoso,  nesaugumo jausmo, valgymo kontrolės jausmas suteikia tam tikrą nusiraminimą, kad bent jau kažką gyvenime žmogui pavyksta kontroliuoti, tačiau dažnai būtent dėl to ir būna sunku išeiti iš tokio užburto rato.

Tai tarsi užburtas ratas... Jei žmonės nėra sukūrę tvirtų ir šiltų ryšių su artimais žmonėmis, gyvena aplinkoje, kurioje nesijaučia vertinami, jiems labai smagu sulaukti dėmesio ir būti pastebėtiems svetimų. Ir tai atrodo visai natūralu, nes kiekvienas nori jausti mylimas...

Žinoma, o visuomenė labai aiškiai kalba apie tai, kokie žmonės yra laimingi ir kokiems sekasi, kokiam reikia būti, kad tave pastebėtų ir vertintų. Stebint viešą erdvę susidaro įspūdis, kad visi tie „sėkmingi“ žmonės turi tobulai lygią odą, gražias figūras, nuostabius plaukus ir kt. – tarsi pateikiama laimės formulė, kurią tereikia siekti įgyvendinti.

Gali būti ir taip, kad mergaitė patiria seksualinę prievartą ir bijo sumoteriškėti, bijo tapti moterimi, todėl alina save ir nevalgo. Kita situacija – „kai nevalgau, aš nejaučiu“. Vieni savo emocijas ir skaudžias patirtis slopina narkotikais, alkoholiu, kiti – maistu, nes būtent maistas yra toks dalykas, be kurio žmogus negali būti gyvybingas, dažnai ima irzlumas ir nėra nuotaikos, nėra jėgų į kažką gilintis, sukaupti dėmesį.

Nervinės bulimijos atveju, žmogus dažnai išgyvena didelį emocijų anplūdį ir nežino, kaip su tuo tvarkytis, tad tą įtampą mėgina nuslopinti maistu, kiti – alkoholiu ar dar kaip nors. Arba gali būti ir taip, kad žmogus neįsisąmonina savo vienišumo jausmo, nesusitaiko su tuo, tuomet irgi mėgina kažkur ieškoti paguodos. Manau, kad maisto funkcija yra labai susijusi su mamos. Tuomet, kai vaikas neišgyvena artumo, nejaučia, kad mama visada šalia – kai šis laikotarpis yra praleidžiamas – kartais būtent maistas tampa tarsi kompensacija, nes kai užvalgai, nusiramini. Kaip ir kūdikis – kai žįsta krūtį, jis ne tik gauna maisto, bet ir prisiliečia prie mamos, jaučia jos šilumą, nuotaiką, mato akis, užuodžia, girdi jos balsą – sužadinami visi vaiko pojūčiai. O kartais žmonės klaidingai galvoja, kad kūdikis tik pasijunta sotus ir todėl nusiramina. Mamos artumas jam yra labai svarbus, kaip ir kiekvienam iš mūsų svarbus yra maistas, o sotumo jausmas mums padeda jaustis saugiai.

Kaip patartumėte bendrauti valgymo sutrikimų turinčių žmonių artimiesiems, tėvams ar draugams? Ko reikėtų imtis, pastebėjus, kad mergina drastiškai meta svorį ir nuolat pergyvena dėl jo, yra nepatenkinta savimi, savo figūra, oda?

Patarinėti tikrai nelengva, nes kai žmogus neprašo patarimų, dažnai jie būna neveiksmingi, bet esu įsitikinusi, kad labai svarbu tiesiog domėtis savo vaiku. Ne iškart nusiteikti, kad išsigalvoja ir tik mėgina atkreipti dėmesį, nes taip nuvertinami vaiko jausmai ir išgyvenimai, bet stengtis ir norėti sužinoti, ar vaikas gerai jaučiasi. Būti su vaiku čia ir dabar, ne iškart pulti vertinti situaciją, o įsijausti į ją. Reikėtų pasakyti, kad nerimaujate, nes pastebėjote, kad vaikas akivaizdžiai mažina valgomo maisto kiekį, jam krinta svoris ir pan. Tačiau reikia būti pasiruošus ir sulaukti gynybos, kai vaikas neigs ir sakys, kad jam viskas gerai. Vaikui tikrai labai svarbu jausti, kad juo domimasi, rūpinamasi, kad yra mylimas toks, koks yra, o ne dėl to, kad vienaip ar kitaip atrodo. Galėčiau patarti labiau domėtis jo vidiniu gyvenimu – kas jam šiuo metu rūpi, su kuo susiduria, ką jam tenka patirti. Tuomet galima rasti priežastis.

Draugai taip pat galėtų labiau domėtis vienas kitu kaip žmogumi, o ne išvaizda, drabužiais, papuošalais ir pan.

Jei pastebima, kad problema rimta, visada patariu nebijoti kreiptis į specialistus ir prašyti pagalbos. Jei susiduriama su labai rimtais valgymo sutrikimais, kai netenkama labai didelio kūno svorio, tikrai reikia kompleksinio gydymo. Jį gali suteikti Valgymo sutrikimų centras, kuriame dirba ir medikai, ir psichologai, ir dietologai, padedantys atstatyti organizmą, ir, žinoma, suteikia ilgalaikę psichoterapinę, psichologinę pagalbą, kuri yra labai svarbi. Reikėtų padėti žmogui pakilti iš duobės, į kurią yra įkritęs, kad suvoktų situaciją, nes dažnai žmonės tik priauga svorio, atgauna tą fizinę sveikatą ir galvoja, kad to pakanka, tačiau ne – reikia rasti ir kančios šaltinį, kuris atvedė į šią problemą. Būtinai reikia ir palaikančios aplinkos. Tad gydymas yra nelengvas.

Didžiulė atsakomybė formuojant kūno kulto kultūrą tenka mados industrijai. Nors pastaruoju metus viešoje erdvėje vis daugėja teigiamų istorijų, pavyzdžiui, drabužių linijos „Lindex“ apatinių rūbų kolekciją reklamavo įvairiausių figūrų moterys, o šių metų rudens žiemos kolekcijos pristatyme Niujorko mados savaitėje podiumu žengė apvalių formų manekenė, kuriai aplinkiniai tikino, kad tai niekada neįvyks, tačiau vis dėlto dažniausiai didžioji dalis reklamų yra ypatingai seksualizuotos ir jose matome tik „tobulus“ žmones. Jūs matėte visą šį mados pasaulį iš arti. Kokie jūsų atsiminimai iš laikų, kai dirbote modeliu?

Dar svarbu paminėti, kad labai didelis vaidmuo tenka ir pačiai rinkodarai, kuri pasirenka būdus, kaip parduoti tai, kas sukurta. O ką daugelyje reklamų mato mūsų vaikai? Žmogus iš tikrųjų yra labai seksualizuojamas, nors visi puikia suprantame, kad žmogaus vertė yra daug daugiau nei tik jo kūnas.

Su visu tuo susidūriau, kai buvau paauglė, besiskleidžianti moteris. Supratau, kad yra vertinama tik išorė – tokia šio darbo specifika. Jaučiausi kaip pakuotė, kuri visada gražiai supakuojama ir tik tada įvertinama. Tarsi blizgantis saldainio popieriukas – nesvarbu, kas jo viduje. Jaučiausi kaip išnaudotas objektas ir tai man kėlė pyktį, susierzinimą. Paskui pradėjau savęs klausti, ką noriu su savo gyvenimu daryti toliau, ir tos mintys mane nuvedė į psichologijos studijas. Paauglystėje man buvo labai įdomu stilius, išorė, kaip save pristatyti, rūpintis savimi, bet laikui bėgant pastebėjau, kad žmonės, tik tuo besirūpindami, per daug nutolsta nuo žmogaus, nuo asmenybės, nuo vienas kito. Ir toks gyvenimas, su kuriuo susidūriau gana anksti, pastūmėjo labiau rūpintis savo vidumi, o ne išore.

Tačiau tai nebuvo lengva. Skaudu, kai supranti, kad vertina tik tavo išorę, kad nelabai kam rūpi, koks tu esi žmogus. Bet juk žmogus nėra tik kūnas. To neįsisavinus žmogus pasimeta vertybėse ir labai dažnai į gyvenimą įslenka depresija, kuri yra labai artima valgymo sutrikimų draugė. Aš pradėjau klausti, už ką mane vertina, ką galiu duoti kitiems gero, ieškojau tikrumo santykiuose. Žinoma, santykiuose irgi gali būti tik gražia preke...

Susidūriau ir su įvairiais stereotipais, kad tos lėlytės, manekenės yra visiškai tuščios. Tokia patirtis prideda ir įvairių kompleksų, atrodo, kad moteris labai dažnai yra vertinama tik kaip prekė, tik pagal grožį ir kad negali turėti kitokių kompetencijų.

Ką patartumėte merginoms, kurioms sunku pamilti save?

Aš, pamenu, labai ilgėjausi buvimo kitaip, ne daiktų pasaulyje. Visi daiktai, rūbai, automobiliai leidžia žmogui sukurti savo personą, įvaizdį, tačiau tai nėra žmogaus savastis, tai tik kaukė. Tai nėra tikrasis žmogaus grožis.

Norėčiau patarti ne lygiuotis į kažką, bet iš pradžių stengtis atrasti save, darną su savimi, o tai padaryti galima stengiantis suprasti savo poreikius ir jausmus. Būtina klausti savęs ar tai, ką darau, man patinka, ar teikia džiaugsmo? Ar tie draugai, su kuriais leidžia laiką, man tikrai patinka, mane supranta, mane myli? Kaip aš jaučiuosi? Ką galėčiau padaryti, kad būtų geriau? Ką norėčiau sukurti?

Tiesiog stengtis būti ne panašiam į kažką kitą, o savimi. Patikėti, kad esi unikalus, autentiškas, išskirtinis, vienintelis toks su visais savo privalumais ir netobulumu. Įsiklausyti į save ir stengtis išpildyti savo tikslus. Girdėti save. Nebijoti savęs išreikšti, pasakyti, ko noriu. Tai nereiškia, kad reikia galvoti tik apie save ir nekreipti dėmesio į kitus, tačiau labai svarbu gyvenant šiame pasaulyje nepamesti, nepamiršti savęs. Net ir ištikus bėdoms, stengtis iš naujo save atrasti. Iš esmės, reikalingas nuolatinis darbas su savimi.

  1. Jasaitytė-Čeburiak. Asmeninio archyvo nuotr.

Marija KERŠANSKIENĖ

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode