Reklama 2

Vidas Petkevičius: Krzysztofas Zanussis eina netradiciniu keliu, jis atranda savo temą ir ją nagrinėja iki galo

Spalio 1-ąją Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyks neeilinė premjera - garsaus lenkų intelektualo, kino ir teatro režisieriaus, scenaristo Krzysztofo Zanussio „Hybris (Puikybė)“. Krzysztofas Zanussis – spektaklio režisierius ir pjesės autorius. Kostiumus ir scenografiją šiam spektakliui kuria Margarita Misiukova. Vaidina Vidas Petkevičius, Artūras Dubaka, Eleonora Matulaitė, Olita Dautartaitė, Albinas Kėleris, Julija Krutko, Eglė Špokaitė, Laimutė Mališauskaitė, Eleonora Koriznaitė, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė. Apie būsimą premjerą ir profesinę patirtį kalbamės su pagrindinio, profesoriaus Adamo, vaidmens atlikėju Vidu Petkevičiumi.
Kokie patys svarbiausi įvykiai, žmonės Jūsų aktorinėje karjeroje?
Tikriausiai pirmiausia tai būtų režisieriai, nuo kurių aš labiausiai esu priklausomas. Aišku, pirmasis šiame svarbiausiųjų sąraše - Eimuntas Nekrošius. Mes kartu pradėjome savo pirmuosius žingsnius teatre, kartu įstojome į vaidybą, tik tiek, kad Eimuntas išvyko į Maskvą studijuoti režisūrą, o aš likau aktoriumi. Mes kartu daug dirbome... Žinoma, kai galvoju apie kiną, tai tie svarbiausi žmonės būtų Algimantas Puipa, Vytautas Žalakevičius, taip pat mano „krikštatėvis“ kine - Almantas Grikevičius, jis pirmasis mane pastebėjo, kine debiutavau su jo 1976-ųjų filmu „Sodybų tuštėjimo metas“. Taip pat malonūs darbo su Jonu Vaitkumi prisiminimai, įsimintini du spektakliai – „Lėlių namai“ ir „Pagalvinis“. Negaliu nepaminėti darbo televizijoje ir, žinoma, Balio Bratkausko, su kuriuo kartu dirbome prie „Endhauzo paslapties“. Be jokios abejonės, į šį sąrašą turiu įtraukti Dalią Tamulevičiūtę, kurios aktorinio meistr
 iškumo kursą baigiau tuometinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir su kuria vėliau daug dirbau Jaunimo teatre. Taip pat ir aktoriai, su kuriais teko dirbti... Bijau, kad taip visų ir neišvardinsiu, visi, su kuriais yra tekę dirbti, man yra brangūs.
Kokie spektakliai, filmai, vaidmenys Jums yra palikę giliausią įspaudą?
Žinoma, pirmieji – Eimunto Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani...“ ir „Dėdė Vania“. Abu šie spektakliai buvo nominuoti SSRS valstybinei premijai, tačiau komisija atmetė „Porosmani, Pirosmani...“ dėl pagrindinio herojaus pomėgio išgerti, po to įtraukė „Ilgą kaip šimtmečiai dieną“. Daug buvo tų spektaklių, bet tikriausiai kaip rimčiausi minėtini šie, o kine pirmiausia – darbai su A. Puipa: „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Ir ten krantai smėlėti“, kuris liko nepastebėtas, neįvertintas Lietuvoje;  iš pastatymų televizijoje - jau minėtasis filmas „Endhauzo paslaptis“, Vidmanto Bačiulio „Heda Gabler“, Michailo Jevdokimovo „Mesje!”. Taip pat pirmasis Europoje ir antras pasaulyje miuziklo „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymas, kurį režisavo Kęstutis Antanėlis ir kuriame atlikau pagrindinį Jėzaus vaidmenį. Tikrai daug tų spektaklių buvo...
Kokie Jūsų pastarojo laiko stipriausi teatriniai ar kinematografiniai įspūdžiai?
Iš tiesų dabar retai lankausi teatre ar kine, žinoma, lankausi tiek „Scanoramoje“, tiek „Kino pavasaryje“, tačiau ne visada net ir šiuose kino festivaliuose atrandu tai, ko ieškau. Pastebėjau, kad šiuo metu daug kur „einama paviršiais“, orientuojamasi į formą, tačiau pamirštamas turinys, minties gylis.  
Jūs teatre jau daugiau nei keturis dešimtmečius, per kuriuos teatras, kaip reiškinys, labai keitėsi. Kaip tą kaitą matote ir vertinate Jūs?
Kaip jau ir minėjau, jeigu anksčiau, kad ir Jaunimo teatre, įvykdavo 4-5 premjeros per metus, dabar spektakliai yra tiesiog „kepami“.  Taip jie netenka kokybės, vertės ir tiesiog yra greita pašalinami iš repertuaro. Manau, kad spektaklis ar kitas meno kūrinys turėtų būti nelyg sunkiai išnešiotas kūdikis. Juk tokie spektakliai kaip „Kvadratas“, „Dėdė Vania“ būdavo rodomi dešimtmečiais ir sutraukdavo pilnas sales žiūrovų.
Neseniai su dar keletu aktorių buvote išvykęs į Krzysztofo Zanussio sodybą netoli Varšuvos, kur repetavote spektaklį „Hybris“. Kaip nusprendėte prisijungti prie kūrybinės komandos?
Tai Linas Marijus Zaikauskas manęs pasiteiravo, ar aš nenorėčiau dirbti su Krzysztofu Zanussiu. Atsakiau, kad tikrai noriu net nieko nežinodamas apie medžiagą, pagal kurią bus statomas spektaklis. Po to teko net kiek išsigąsti dėl teksto apimties, juk dabar kur kas sunkiau viską įsiminti nei jaunystėje. Tačiau dirbome dvi savaites be jokio poilsio, dieną naktį, ir sukūrėme spektaklio griaučius. Rugsėjo 18 d. Zanussis atvažiuos į Lietuvą ir mes tęsime darbus iki spalio 1 d. Išties turime neįtikėtinai mažai laiko repeticijoms, pirmą kartą tenka dirbti turint tiek mažai laiko. Iš pradžių mes, aktoriai, „juodai“ panikavome. Tačiau pats Zanussis į tai žiūri labai ramiai, jis jau yra pripratęs prie tokių tempų kine, šis susitelkimas, ramybė persidavė ir mums.
Koks režisierius Krzysztofas Zanussis?
Zanussis eina netradiciniu keliu, jis atranda savo temą ir ją nagrinėja iki galo. Gal, analizuojant vieną ar kitą temą, įmanomi ir kiti žiūros taškai, tačiau mane žavi tai, kad Zanussis nepalieka žiūrovo pusiaukelėje. Zanussis - puikus režisierius, tačiau jis pats prisipažino, kad šios repeticijos buvo antras kartas, kai jam buvo taip sunku. Pirmasis buvo su azerbaidžaniečiais Baku mieste, kada jis visiškai nesuprato kalbos, ir dabar - tas pats su lietuviais. Iš pradžių apie tai, kurioje mes teksto vietoje esame, jis orientavosi pagal tarptautinius žodžius, tačiau vėliau galėjo mus kuo puikiausiai sekti, duoti labai tikslingų pastabų. Zanussis yra ramus, neisterikuojantis režisierius, gerbiantis aktorių, darbas su tokiu režisieriumi itin gerai nuteikia. Labai nemėgstu isterikuojančių režisierių, tada aš, kaip vėžys, iš karto užsidarau, o kai dirbama geranoriškoje aplinkoje net save „peršokti“ galima. Zanussis myli aktorius, repeticij
 ų metu visada siūlydavosi mums aprodyti Varšuvą, sakydavo, kad yra puikus gidas. Tik mes nesutikome, juk tiek nedaug laiko turėjome.
Kuo Jums įdomi spektaklio medžiaga, vaidmuo?
Man įdomūs Zanussio dramaturginiai sprendimai, netradiciškai išspręsta mano personažo linija. Manau, būtina parodyti, atskleisti, kaip žmogus nuo mažų dalykų vis labiau ir labiau susiduria su savo neetiškų veiksmų padariniais ir tampa savo veiksmų įkaitu. Manau, kad „Hybris (Puikybė)“ – universali pjesė ir yra ypač aktuali postsovietinėms šalims.
Kaip manote, kuo spektaklis gali būti įdomus žiūrovams?
Savo universalia ir kartu į šiandieną nukreipta problematika. Tai nėra „pastatyminis“ spektaklis su ypatingomis situacijomis, čia daugiau viskas sutelkta giliai į žmogaus vidų, dėl to reikia būti itin atidžiam tekstui. Žiūrovas turėtų ateiti į spektaklį pasiruošęs, būti dėmesingas tam, kas vyksta scenoje.
Ko, pradėdamas naują darbą, tikitės iš kūrybinio proceso?
Visada ieškau kuo galiu būti kitoks nei iki tol. Nors nuo savęs sunku pabėgti, aš visada stengiuosi paimti kuo daugiau iš autoriaus, stebiu kas jam yra skaudžiausia ir perleidžiu tai per save.
Kas Jums suteikia įkvėpimo?
Pats gyvenimas įkvepia, žmonės, įvykiai, gamta. Nėra vieno recepto, atsakymo. Tiesiog manau, kad reikia būti atviram ir mokėti įsisavinti dalykus iš išorės.
Profesinė ir asmeninė patirtis išgrynino vertybes. Kas Jums yra vertybė?
Mano horoskope parašyta - tėvynė, darbas, šeima. Šie trys dalykai ir yra man patys svarbiausi, man tai nėra tuščios sąvokos ir aš visada pagal tai pasitikrinu save.
Kokias knygas, filmus labiausiai mėgstate?
Gilius.
Ką dar norėtųsi suvaidinti teatre, kine? Ar pagalvojate apie tai?
Niekada apie tai negalvojau ir negalvoju, nes tokios mintys aktoriui, manau, būtų tik mazochizmas. Nes kas yra aktoriaus darbas? Tu sėdi ir lauki pasiūlymų, o tada žiūri, nori tai daryti ar ne. O galvoti, koks puikus Hamletas galiu būti, – tai didžiulė nesąmonė. Aktorius yra labai priklausomas nuo autoriaus, režisieriaus, kompozitoriaus ir nuo kitų asmenybių ar aplinkybių. Nežinau labiau priklausomos specialybės.
 
***
Vidas Petkevičius (g. 1949 m. Žasliuose, Kaišiadorių rajone) - scenoje nuo 8 deš. Aktorius yra garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko auklėtinis (kartu su Kostu Smoriginu, Remigijumi Vilkaičiu, Algirdu Latėnu, Kristina Kazlauskaite ir kt.), jau 40 metų vaidina Jaunimo teatre. Jo sukurti vaidmenys teatre, kine ir televizijoje kalba už jį iškalbingiau nei gerbėjų žodžiai ar kritikų recenzijos. Daugelis dar prisimena jo žavingą Raganą iš „Bebenčiuko” (1975), tylųjį  Sargą iš „Pirosmani, Pirosmani…” (1981), Tansikbajevą iš „Ilga kaip šimtmečiai diena” (1983), Voinickį iš „Dėdės Vanios“(1986) ir kitus vaidmenis, dažniausiai kurtus režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. Dauguma vaidmenų, kartu su garsiais spektakliais jau įėjo į Lietuvos teatro istoriją.
Jaunimo teatro dešimtukas pasižymėjo ne tik jaunatviška energija, sceninės improvizacijos meistryste, bet ir ypatingu muzikalumu. Ne veltui V. Petkevičius roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje”(1982) turėjo net du vaidmenis – Tebaldo ir Lorenco. „Nebuvo geresnės dovanos, kaip du bilietai į Jaunimo teatro spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“, – sako žymus aktorius. – Šiame spektaklyje buvo neįprasta vaidinti. Tai visai kita vaidybos specifika, o aktoriui labai svarbu keisti žanrą.“
Ryškūs Vido Petkevičiaus personažai filmuose „Moteris ir keturi jos vyrai” (1984), „Amžinoji šviesa“ (1987), „Vilko dantų karoliai”(1997), „Elzė iš Gilijos”(1999), vienas paskutiniųjų – Gruinius režisieriaus Donato Ulvydo istoriniame nuotykių filme „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011). Paprašytas palyginti teatrą su kinu, V. Petkevičius atsako: „Kine mane žavi tai, jog dabar ir šią akimirką reikia duoti rezultatą. Jeigu nepadarysi tuoj pat, tai nepadarysi niekada. Aš visada galvojau, kad esu ir kino aktorius. Man vienodai įdomus ir teatras, ir kinas. Tačiau kine savęs per daug nenustebinsi, o teatre yra daugiau ieškojimų.“
„Nežinau, koks aš būčiau, jei nebūčiau aktorius. Toks dvilypis yra aktoriaus gyvenimas – stebėti, imti kiekvieną sekundę į save – gal kada nors prisireiks?” – apie savo pašaukimą kalba V.Petkevičius.

Juozo Miltinio dramos teatras

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode