Reklama 2

Marija Čyvaitė: kad žmogus galėtų save geriau suprasti, jis turi tarnauti kitiems

 

Marija, gal gali papasakoti apie save? Kur gyveni? Ką studijuoji?

Gyvenu Downers Grove miestelyje, apie 20 mylių į Vakarus nuo Čikagos. Esu jauniausia iš penkių vaikų, man ką tik sukako devyniolika metų. Tėvai mane ir sesę bei brolius leido mokytis į privačią katalikišką mokyklą. Du broliai ir sesuo jau baigė universitetus, vienas pradės ketvirtuosius studijų metus, o aš rugpjūčio mėnesį keliausiu atgal į Woosterį, Ohajo valstijoje, kur pradėsiu antruosius studijų metus. Studijuoju matematiką, bet dar nežinau, kokią specializaciją pasirinksiu. Universitete žaidžiu tinklinio komandoje.

Baigei katalikišką mokyklą, kurioje mokslas brangus. Kuo ši mokykla skiriasi nuo valstybinių? Ar šioje mokykloje gavai tai, ko nebūtum gavusi valstybinėje?

Aš labai pasiilgstu katalikiškos mokyklos. Ten pamokos prasidėdavo bendra malda. Gimnazijoje buvo koplyčia, į kurią užsukdavome turėdami laisvo laiko. Viso to man trūksta universitete. Mieste, kuriame mokausi, yra bažnyčia, į kurią aš einu sekmadieniais, bet trūksta koplyčios pačiame universitete. Katalikiškos mokyklos išsiskiria šeimyniškumu, bendruomeniškumu, atvirumu, visus ten besimokančiuosius sieja kažkas daugiau nei tik mokslas.

Pasiilgstu ir savo mokyklinės uniformos, dabar sunku kasryt išsirinkti, ką apsirengti, o mokykloje nereikėdavo apie tai galvoti.

Kodėl pasirinkai šį universitetą? Kokią vietą Tavo gyvenime užima sportas?

Gimnazija padėjo susirasti tinkamą universitetą. Žinojau, kad noriu studijuoti nedideliame universitete, svarbu, kad jame būtų katalikų, taip pat svarbu, kad nebūtų labai toli nuo namų ir galėčiau žaisti tinklinį. Žinodama tuos savo norus, aplankiau kelis universitetus ir Woosteris man labiausiai patiko.

Tinklinio sezonas prasideda rugpjūčio pabaigoje ir užtrunka iki lapkričio pabaigos. Kasdien po dvi–tris valandas treniruojamės. Kas savaitę vyksta po keletą varžybų. Visus metus intensyviai sportuojame, bėgiojame, lankome sporto klubus. Man toks intensyvus gyvenimas patinka, sportas mano gyvenime užima labai svarbią vietą. Tai ypač supratau praėjusiais metais, kai, tik atvažiavusi į universitetą ir pradėjusi treniruotis, patyriau traumą, trūko kelio raiščiai, turėjo operuoti, o po operacijos dar šešis mėnesius užsitęsė gydymas ir reabilitacija.

Kasdien man mama rodo gailestingumą, nors aš ir nesulankstau skalbinių, nesuplaunu indų, bet ji manęs neišvaro iš namų (šypsosi). Ji vis tiek mane priima ir myli. Reikia tik mylėti ir priimti kitą, net ir kai jis suklysta.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tinklinį žaidei ir gimnazijoje. Kokie Tavo pasiekimai šioje sporto šakoje?

Su gimnazijos komanda tris kartus laimėjome Valstijos čempionatą (State championship). Iš visų Ilinojaus valstijos moksleivių komandų, kurių daugiau kaip šimtas, mes buvome geriausi. Vieną kartą laimėjome antrą vietą. Mes kasdien intensyviai treniruodavomės.Kartais jautėmės kaip kariai, besiruošiantys karui. Buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir protiškai. Mus mokė galvoti kaip profesionalius sportininkus: „Šiandien aš laimėsiu“, „Negalima pralaimėt“. Bet man tai labai patiko.

Aktyviai dalyvauji lietuviškoje veikloje. Papasakok, kokioje. Ką konkrečiai veiki?

Džiaugiuosi, kad gyvenu Čikagos priemiestyje, nes čia nepaprastai stipri ir didelė lietuvių bendruomenė. Mano gyvenimo neina atsieti nuo Lemonte įsikūrusio Pasaulio lietuvių centro. Čia aš lankiau lietuvišką mokyklą, kartu su kitais lietuviais žaidžiau krepšinio komandoje, iki dabar, kai tik grįžtu iš universiteto pas tėvus, važiuoju į tautinių šokių repeticijas: „Spindulio“ tautinių šokių grupę lankau nuo 2002 metų. Kas sekmadienį, jei tik nebūnu išvykusi, dalyvauju lietuviškose Mišiose. Kai dar mokiausi mokykloje, savaitgaliais dalyvaudavau ateitininkų susirinkimuose, vėliau juos pati organizuodavau. Na, o kiekvieną vasarą keliauju į Mičiganą, kur mes, Amerikos lietuviai, stovyklaujame „Dainavos“ stovyklavietėje. Nors gimiau ir užaugau Amerikoje, bet mano širdis pilna meilės Lietuvai. Mano lietuviška šeima – pati svarbiausia mano gyvenimo dalis.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pavasarį su draugais iš universiteto vykai į kitą valstiją, kur savanoriavai. Papasakok daugiau apie šią iniciatyva. Kas tokius savanoriškus darbus universitete organizuoja? Ar daug studentų juose dalyvauja? Ką konkrečiai veikėte?

Kartu su grupe katalikų studentų iš universiteto kovo mėnesį vienai savaitei keliavome į El Salvadorą – vieną neturtingiausių kraštų Amerikoje. Čia ne tik daug skurdo, bet taip pat kraštas garsėja smurtu, skelbiama, kad būtent čia įvykdoma daugiausia žmogžudysčių. Vienoje iš mokyklų mes mokėme vaikus anglų kalbos, kalnuose statėme namelius. Ten esančios parapijos žmonės suranda vargingiausiai gyvenančiuosius, kurių namai (jei taip juos galima pavadinti) vos stovi, ir kviečia savanorius padėti juos suremontuoti. Šią kelionę organizavo universitete veikiančios organizacijos Newman katalikų grupės vadovai. Sekmadieniais kartu su katalikais studentais (Newman grupe) susirenkame į šv. Mišias, kiekvieną antradienį susirenkame kartu pasimelsti, padiskutuoti, planuojame savanorystės veiklas.

Esu jau anksčiau dalyvavusi tokiose savanorystės kelionėse, kuriose noras kažkur keliauti, padėti kitiems dar labiau išaugo. Šįkart keliavome aštuoniese – septyni studentai ir vadovas. Nėra labai daug norinčiųjų savanoriauti, bet, kurie pradeda tai daryti, tai tampa gyvenimo būdu, jie dažnai vyksta į tokias keliones ar kitu būdu prisideda prie kitų žmonių gyvenimo gerovės. Amerikoje savanoriavimas yra ugdomas nuo pat mažens. Ypač daug dėmesio tam skiriama krikščioniškose mokyklose, bendruomenėse.

Nors gimiau ir užaugau Amerikoje, bet mano širdis pilna meilės Lietuvai. Mano lietuviška šeima – pati svarbiausia mano gyvenimo dalis.

Minėjai, kad tai nebuvo pirmoji tokia Tavo išvyka? Gal panašios akcijos vykdavo ir gimnazijoje? Papasakok apie darbus, kuriuos dirbote.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tokiose išvykose esu dalyvavusi daug kartų. Besimokydama gimnazijoje du kartus vykau į Appalachia kalnus – vieną neturtingiausių Amerikos vietų, kur atstatinėjome namus. Ten savanoriauti mus pakvietė vietos organizacija, besirūpinanti skurstančiaisiais. Mes gyvenome savanorių namuose. Dienomis dirbdami bendravome su vietos gyventojais, o vakarais ilgai bendraudavome tarpusavyje. Vieną vakarą buvome pakviesti į miestelio šokius.

Su savanorystės misija buvai atvykusi ir į Lietuvą, dalyvavai „Vaiko vartai į mokslą“ organizacijos veikloje. Kur čia savanoriavai? Ką veikei? Kas labiausiai įsiminė? Ar išliko ryšys su vaikais, su kuriais dirbai?

Praėjusią vasarą mėnesį savanoriavau Lietuvoje, dirbau su rizikos grupei priklausančių šeimų vaikais. Su dviem draugėmis savanoriavome Vilniuje esančiame dienos centre. Kasdien po 6–8 valandas bendravome su vaikais, kartu su jais žaisdavome, vykome į ekskursijas, ruošėme maistą. Dienos pabaigoje vaikai šiltai atsisveikindavo vienas su kitu, nors per dieną ne kartą tarpusavyje susipešdavo. Jautėme, kaip bendravimas juos keičia, kaip jiems svarbu turėti bendruomenę, draugų.

Keli vaikai iš dienos centro surado mane per facebook, bet sunku yra išlaikyti ryšį tik internetu. Labai norėčiau sugrįžti į Vilnių ir aplankyti visus tuos vaikučius.

Kaip manai, ar tokie savanorystės darbai yra svarbūs? O kokia Tau asmeniškai nauda, kokią patirtį gauni, kur ją panaudosi?

Savanorystės darbai labai svarbūs. Kad žmogus galėtų save geriau suprasti, jis turi tarnauti kitiems. Aš save pažinau ir daug ko išmokau per savanorystę, ypač minėtų kelionių metu. Neapmokamas darbas, bendravimas su mažesniais, neturtingesniais, silpnesniais labai keičia, brandina. Į visas tokias keliones vykstu norėdama padėti kitiems, įsitikinusi, jog galiu būti jiems naudinga, bet paaiškėja, kad aš mokausi iš sutiktųjų. Ypač jie moko gyvenimo džiaugsmo – dažniausiai tie žmonės, kurie mažai ką turi, moka džiaugtis gyvenimu ir moko tai daryti mus.

Savanoriavimas nėra kažkoks didžiulis projektas – tai daug mažų momentų, kai žmogus gali laiko skirti kitiems, gyventi ne sau.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šie metai – Gailestingumo. Ką Tau jie reiškia? Ar esi numačiusi kokių nors gailestingumo darbų atlikti?

Jaučiu, kad mes, kaip katalikai, mažai kalbame apie gailestingumą. Tema labai svarbi, todėl šių metų paskelbimas gali mus paskatinti daugiau kalbėti apie tai. Sunku suprasti gailestingumą – kada kažkas gali tave mylėti, priimti, nors aš šimtus kartų esu paklydusi.

Ar gali gailestingumas pasireikšti be konkrečių darbų?

Gali. Kasdien man mama rodo gailestingumą, nors aš ir nesulankstau skalbinių, nesuplaunu indų, bet ji manęs neišvaro iš namų (šypsosi). Ji vis tiek mane priima ir myli. Reikia tik mylėti ir priimti kitą, net ir kai jis suklysta.

Koks jaunimo Amerikoje (studijų draugai, lietuviai) santykis su savanoryste? Ar daug kas dalyvauja? Ar tai yra tiesiog privaloma, ar tai jauni žmonės daro sąmoningai?

Ateitininkai Amerikoje dažnai savanoriauja ir vaikus nuo mažens skatina dalyvauti savanorystės projektuose. Yra daug organizacijų, kurios vadovauja tokiems projektams. Nėra būtina keliauti į kitą kraštą savanoriauti – gali nueiti pas kaimyną ir palaistyti jo gėles. Savanoriavimas nėra kažkoks didžiulis projektas – tai daug mažų momentų, kai žmogus gali laiko skirti kitiems, gyventi ne sau. Amerikoje savanoriavimas mokyklose nėra privalomas, bet labai skatinamas. Aš vykti į savanorystės keliones apsispręsdavau sąmoningai, kiti kartu keliavę tai darė taip pat ne dėl to, kad kažkas liepė, bet visi patys norėjo. Motyvai gal ir skiriasi, bet tikslas padėti kitiems lieka bendras.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kas motyvuoja padėti kitiems?

Žmogus nori padėti kitam tada, kai pats pajaučia kažkokį skausmą ar nemalonų jausmą. Jis nepamiršta to jausmo ir stengiasi padėti kitiems, nes žino, ką reiškia tai išgyventi. Gal skirtingos mūsų patirtys, bet bendraudami išmokstame suprasti kitus, atjausti. Manau, kad žmonės turi natūralų potraukį užjausti kitą, mes esame empatiški. Manau, jog nesame sukurti tik patys dėl savęs. Esame sukurti kaip bendruomeniškos būtybės ir turime vienas su kitu bendrauti, vienas kitam padėti.

Ar lengviau duoti, ar priimti? Kaip padėti kitam, kad jis neįsižeistų, nepasijustų menkesnis, silpnesnis?

Man duoti daug lengviau. Turbūt dėl to, jog pagaliau supratau, kad man daug ko nereikia, norint būti linksmai ir prasmingai gyventi. Kad kitas neįsižeistų, reikia elgtis su juo pagarbiai, kaip su sau lygiu, broliu ar geru draugu.

Ištiesk ranką kaimynui, pamokyk vaiką, aplankyk ligonį, surask vargingai gyvenančių ir padėk jiems pastatyti namus. Negalvok apie save, o tarnauk kitam.

Dažnai tėvai ir seneliai savo vaikams nesiūlo užsiimti papildomomis veiklomis, kad nenukentėtų mokslas. Ką Tu apie tai manai, ar tokios veiklos trukdo ar padeda?

Aš manau, kad vaikai turi kuo daugiau veikti. Žinoma, labai svarbu mokslas, bet per kiekvieną pasirinktą sporto šaką, klubą, grupę vaikas gali labiau pažinti save, atskleisti savo gebėjimus, talentus. Tai padeda labiau pažinti ir kitus, šalia esančius. Per įvairias veiklas galime ugdyti save, charakterį, formuoti savo pasaulėžiūrą.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kokios savanorystės tradicijos Tavo šeimoje? Ar Tave artimieji palaiko?

Kaip šeima visi kartu nesame įgyvendinę kokių nors didelių savanorystės projektų, bet visi atskirai turime tam tikrų tarnysčių. Tarnavimą kitiems mūsų tėvai labai skatina. Tarnystė pirmiausia ir prasideda šeimoje, kai padedi vienas kitam, kartu dirbi, patarnauji sergančiam ir t. t. Tėvai domisi visomis mūsų veiklomis, išklauso įspūdžius, paremia materialiai.

Koks Tavo palinkėjimas jaunam žmogui Gailestingumo metų proga?

Savanoriauk... Ištiesk ranką kaimynui, pamokyk vaiką, aplankyk ligonį, surask vargingai gyvenančių ir padėk jiems pastatyti namus. Jei šalia tokių nėra, nuvyk į kitą kraštą, tuomet bus daug įspūdžių ir tau, ir pagalba jiems. Negalvok apie save, o tarnauk kitam.

Būnant El Salvadore grupės vadovas mums sakė: „Mes vis meldžiamės už šiuos žmones, o dabar kartu su jais meldžiamės.“

REDA SOPRANAITĖ

2016 m. „Ateitis“, nr. 4

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode