Reklama 2

Ji labai jaudinosi, kai jos draugės paauglė dukra tapo nėščia, bet jos patarimas buvo genialus!

 

Mano draugė neseniai man papasakojo apie siaubingą sceną namuose, kai jų dukra prisipažino, kad laukiasi. Buvo priekaištai, kaltinimai, moralai tema: „Kaip tu galėjai su mumis taip pasielgti?“ ir t.t. Man skaudėjo širdį už juos: buvo gaila ir tėvų, ir dukters. O kiekvienoje panašioje situacijoje aš prisimenu mamos patarimus. Mano mama visada sakydavo: „ Jeigu vaikui bėda, užsičiaupk burną ir paruošk glėbį“.

Aš visada stengiausi vadovautis šiuo patarimu kai auginau savo vaikus. Tai buvo sunku, nes man sunkiai sekėsi laikyti liežuvį už dantų ir buvau labai nekantri.

Atsimenu, kai mano vyresniajai dukrai buvo 4 metukai, miegamajame ji sudaužė lempą. Kai aš tai pamačiau, aš pradėjau jai „skaityti moralą“ apie tai, kokia ta lempa senovinė ir brangi, kad ji buvo perduodama šeimoje iš karto į kartą, ir kad jai reikėjo būti atsargesnei… Bet paskui aš pamačiau baimę jos akyse. Akys buvo plačiai atvertos, o lūpos virpėjo. Ji žengė žingsnį atgal. Ir aš prisiminiau mamos žodžius. Nebaigusi sakinio, ištiesiau dukrai rankas.

Ji „ atskrido“ į mano glėbį verkdama ir sakydama: „ Atsiprašau, atsiprašau, mama“. Mes dar ilgai apsikabinusios sėdėjome ant lovos. Aš jaučiausi šlykščiai todėl, kad išgąsdinau dukrą ir vos neįrodžiau jai, kad lempa brangesnė…

„ Tu taip pat man atleisk, – pasakiau aš dukrai. – Tu man brangesnė už tą lempą. Labai džiaugiuosi, kad nesusižeidei“.

Šis nutikimas išmokė mane geriau „ laikyti liežuvį už dantų“, negu paskui gailėtis ir bandyti | „atsiimti“ savo žodžius.

Kai mano vaikai tapo paaugliais, situacijų, kuriose galėjau pritaikyti mamos išmintį buvo vis daugiau: problemos tarp draugų, pažymiai, elgesys… Bet mamos žodžiai saugojo mane nuo sarkazmo, kandumo, pykčio ir ypatingo griežtumo. Mano vaikai niekada nebijojo manęs ir nebandė nuo manęs „atsiginti“, todėl, kad aš niekada jų niekuo nekaltinau. Mes visada galvojome apie tai, ką mes galime padaryti esamoje situacijoje, vietoj to, kad užstrigtume ties klausimu, kaip mes ten patekome.

Neseniai dukra atėjo pas mane į virtuvę ir pasakė: „ Mama, aš padariau kvailystę…“.

Mes aptarėme problemą, o paskui stipriai stipriai apsikabinome.

„ Ačiū, mama. Žinojau, kad tu man padėsi“.

Tiesiog nuostabu, kokia išmintinga aš tampu, kai paprasčiausiai užsičiaupiu ir išskleidžiu rankas.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode