Reklama 2

Justinai Kateivienei poezija – tai sielos muzika

Justina Kateivienė gimė Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje, mokėsi Klaipėdoje ir didžiąją gyvenimo dalį (30 metų) dirbo „Lietuvos draudime“. Sulaukusi brandaus amžiaus, baigė Vilniaus parapsichologijos akademiją. Savita, šarminga moteris domisi nepaaiškinamais reiškiniais bei įvykiais. Ji ir pati turi ypatingų galių, kurias išsiaiškino, atskleidė ir taip išsiugdė dažnam nesuvokiamų gebėjimų, padedančių žmonėms išspręsti sudėtingas gyvenimo situacijas. Pastaruoju metu Justina daugiausia laiko skiria kūrybai ir savo kūrybos leidybai.

Šįkart skaitytojams siūlome susipažinti su naujausia Justinos kūryba. Eilėraštis „Vėlinės“ parašytas 2014 metais ir dar niekur nepublikuotas, kiti kūriniai spausdinti Kaimo rašytojų sąjungos leidiniuose.

Poezija – pasikalbėjimas su savimi

Už teisybę visą gyvenimą kovojusi, jautrios sielos ir kūrybiškos prigimties moteris išėjusi į pensiją svajojo turėti daugiau laiko, kurį galėtų skirti kūrybai. Tiesa, Justina eiles rašo nuo vaikystės. Kaip ji pati sako: „Poezija – mano sielos muzika, mano nusiraminimas, pasikalbėjimas su savimi. Mano siela džiaugiasi ne tik pačiai ant popieriaus guldant savo mintis, bet ne mažiau palaimos patiriu skaitydama ir kitų kūrybą.“ Justina daug laiko praleidžia panirdama į skambių, išlaikiusių rimą ir ritmą eilėraščių gelmę. „Skaitydama laisvas eiles, parašytas kitu rimu ir metru, sunkiai įžvelgiu jų paslėptą, bet norimą pasakyti mintį. Mane kūrinys turi teigiamai veikti, o pats kūrybinis procesas prilygsta meditacijai. Rašau įvairiomis temomis, kurias įkvepia gilūs asmeniniai išgyvenimai, patirti, išgirsti ar matyti įvykiai, – apie kūrybinį įkvėpimą mintimis dalijasi Mažeikių rajono literatų sambūrio narė ir vienos knygelės autorė. – Dabar, pasikeitus geopolitinei situacijai, dažnas kūrėjas kažkodėl pasirenka politinę kryptį, tuomet aš mieliau rašau kūrinėlius vaikams ar palieku erdvę savo išgyvenimams.“ Šiuo metu Justina ruošia knygutę vaikams ir dar nori spėti išleisti poezijos rinkinėlį „Mano Tėvynė – mėlyno lino“. Tiesa, eilėraščiai jau atrinkti, liko tik paruošti juos spausdinimui.

Kūryba – kančia ir džiaugsmas

Kodėl Justina rašo? „Tai mano didysis pomėgis, nuo vaikystės mėgau eilėraščius, iki šiol mano pomėgiai nepakito. Rašau, kai jaučiu nerimą, kada reikia nusiraminti, ir man tai padeda. Kartais mintyse gimsta geros eilės, bet, jei tuo metu neturiu kur užrašyti, tas mintis pakeičia kitos ir jau prarasto nebesugrąžinsi... Galvoje mintys sukas ir sukas, bet žmogus, kaip rašė poetas Justinas Marcinkevičius, pasidarai lyg nebylys ir tai, ką jaučiame giliai širdyje, nebemokame išsakyti sklandžia, visiems suprantama kalba, bet aš mėginu tai daryti“, – kūrybos kančiomis ir džiaugsmais dalinasi pašnekovė.

J. Lesytė-Kateivienė savo lėšomis 2011 metais Kaišiadorių spaustuvėje „Printėja“ išleido poezijos knygą „Miražai“, į kurią surinko ir sudėjo posmus vaikams, eiles apie tėviškės gamtos grožį, savo eilėraščiuose išsakė subtilius jausmus ir dvasinių išgyvenimų įvairovę.

Taip pat jos eilėraščiai „Spindulys nemiega“, „Gervės dainuoja rudenį“ patalpinti Mažeikių literatų sambūrio „Aura“ išleistuose almanachuose, o Kaimo rašytojų sąjungos antologijose galima rasti Justinos eilėraščius: „Mūsų laisvė krauju apšlakstyta“, „Kai mūsų knygnešių keliai...“, „Jau saulelė...“. „Kadangi nuo 2011 metų visuose minėtuose leidiniuose spausdinami ir mano eilėraščiai, o mes visada knygas dovanojame miesto bibliotekai, pristatymų metu ir kitoms rajono bibliotekoms, tai norintys mūsų kūrybą visada gali paskaityti Mažeikių bibliotekoje“, – apie galimybę plačiau susipažinti su neprofesionaliąja kūryba kalbėjo poetė. Justina savo kūriniuose kalba apie Lietuvą, jos krašto grožį. Kalbėdama apie būsimas knygas, sakė paliesianti ir geopolitinę šalies padėtį, nes jai labai skaudu dėl nykstančio mūsų krašto.

Vaikams skirtoje pasakų knygutėje „Rapyros paslaptis“ šalia kitų autorių yra ir Justinos sukurtos pasakos, o kitoje apie mistinius reiškinius knygelėje vaikams „Nuotykiai Žemaitijoje“ Justina aprašė įvairius matytus ar pastebėtus nepaaiškinamus reiškinius.

Be kūrybos, Justina dar save realizuoja ir visuomeninėje veikloje. Ji – Socialdemokratų partijos narė, priklauso Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai, Šiaulių menų šaltinio, kurio veikloje dalyvauja ir Mažeikių rajono literatai, narė. Ji ir Mažeikių rajono literatų sambūrio narė.

   Vėlinės....

Ar lietus, ar sniegas

Jums vienodai šalta.

Trapią, gelsvą žvakę

Degsiu ant širdies.

Gal būties keleliai,

Vedantys aukštybėn,

Man tenai takus

Pas Jumis nuties?

Būkit prie pušelių,

Te jos Jums dainuoja.

Kai kada ir vėtros

Jums gražiai pritars.

Mano širdies jausmas,

Mintimis nuklydęs,

Jums ilsėtis amžiais

Ramybės palinkės.

Varva žvakių vaškas –

Ašaros tai mūsų.

Slegia jautrias širdis

Nežinios tamsa.

O gal greitai susitiksim?

Tyliai gal kalbėsim

Nebylia, nežinoma kalba.

Sava šalis

Aš išbučiuočiau kiekvieną

Žemės kampelį,

Kur augau, kur žmonės

Man buvo geri.

Džiaugiuosi, kad šitoj žemėj

Jaučiuosi tarytum

Liepužė laukų vidury.

Aplinkui matau

Aš šilojus, miškus ir pievas.

Stiprybę suteikia

Kiekvienas čia sutiktas rytas...

Ir po brydę palieka

Ne tik rasoje, bet ir širdy...

Mes ieškom tolybių,

Norim nuklysti

Į tolimas nepatirtas šalis...

Man rodos, kampelio

Gražesnio gimtinės

Mes niekur nerasim.

Likimo žvaigždė

Rugpjūtis... Dangaus aukštybėje

Mirga žvaigždės,

Ir tau viena skirta.

Žiūri, galvoji, nežinai,

Kuri, kuri tava dalia.

Gimei. Įsižiebė žvaigždė,

Kuri lydės tave keliais.

Ji švies per pūgą ir per liūtį,

Ir niekur niekur neapleis.

O kai ateis tau skirtas laikas,

Subyrės stipriausioj šviesoje,

Suskils į trupinius smulkiausius,

Išsisklaidys jie erdvėje....

Priklausome juk nuo Visatos,

Nors dauguma nežino apie tai.

Bet mus tu sauganti žvaigždutė,

Negesk ilgai, ilgai, ilgai...

 

Į kelionę

Aš lyg žuvėdra vienišoji

Prie jūros skrisiu mintimis,

Jei reiks kur nukeliauti,

Laivu nuplauksiu bangomis.

Ar lauks kas ten, kur nors toli

Svetimų kraštų oazėj?

Vis kviečia toliai dar neatrasti,

Pasaulio stebuklų šalys.

Gera keliauti ir žinoti,

Kad laukia ir savi namai.

Ramiau širdy palieka,

Kai tu Tėvynės nemainai.

Javapjūtė

Nutolstančios brydės palaukėj

Kvepia javo grūdo kvapu...

Laikas atėjo pjovėjui

Rinkt grūdus kombainų triumu.

Pasikeitė laikas, darbai laukuose.

Jauti – rugiapjūtė alsuoja.

Tą prakaito skonį pajunta tik tas,

Kuris tais laukais vis klajoja.

Čia duona gimtinės, kitur jos nėra,

Bučiuojame pirmąją riekę

Ir džiaugiamės laisve, kad galim turėti

Tuos arimus savo rankomis lietę.

Rudenėjant

Sujudino vakarinis vėjas

Virpančias smuiko stygas.

Įbridus į vakaro prieblandą,

Matuoju Visatos gelmes.

Iš vystančio krūmo išnyra

Vėjo gūsis smarkus.

Ruduo, suplasnojęs lapais,

Papuošė miesto vartus.

Gal ir gera rudenį eiti,

Surinkti minčių lapelius.

Paėmus rasos spindulėlį –

Sudėti į knygą žodžius.

 

Savos dalios beieškant

Pamilau laukų ramunę,

Ji išburs man laimę čia.

Ilgėjausi darnos, jaukumo,

Tik uosto sielai neradau, deja...

Gamtos dalis mintyse liko,

Nors braidom miestų blizgesy.

Nauji laikai pakeitė viską,

Jei kas ne taip – pritapti negali...

Išsklido žmonės po pasaulį,

Aerodromuos minios ūžia.

O Lietuva palikus verkia,

Kad jos vaikams tokia dalužė.

Kas Europoje, kas kitur

Savos dalios vis tebeieško.

Savoj šaly kaip prašalaitis.

Braška gyvenimo lieptas.

Ar grįžt galės, priims namai,

Kurie širdy giliai įaugę...

Kitoj šaly – kiti darbai,

Tik ašaros akis suspaudžia.

Janina SUČYLIENĖ

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode