Reklama 2

Ansambliui „Bočiai“ dvidešimt: „Mes dar jauni... dar dainuosim“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

1998-aisiais įsikūręs ansamblis „Bočiai“, kuriam nuo pradžios, nuo „Do“ gamos vadovauja Genovaita Jomantienė, šiemet švenčia savo 20-metį ir rugsėjo 16 d. įrodys, kad bočiai dar jauni. Iniciatorė, kad Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Mažeikių bendrija turėtų ansamblį, buvo bendrijos pirmininkė Monika Sprindienė, kuri pas kultūros namų direktorę atėjo su prašymu skirti vadovą.

Norą dainuoti šiame naujai įsikūrusiame ansamblyje pareiškė ir kitų kolektyvų dainininkai, kai kurie jų grojo kapelose – taip susirinko 23 atlikėjai. Šis skaičius iki šiol panašus, dabar dainuoja 20. Vadovė džiaugiasi, kad neseniai ansamblio gretas papildė dar vienas dainininkas – vyras, jų dabar aštuoni. „Yra dainuojančių po 15, 18, 20 metų, iš tų pirmųjų gal tik keli likę – daug jau išmirė, kiti dėl sveikatos išėjo, kaip mes dabar suskaičiavome, gal 14 kvietimų išnešiojome buvusiems ansambliečiams, atvyks, jei sveikata leis. Likusieji senjorai ir iki šios dienelės vargstame... dainuojame“, – juokauja ansamblio siela G. Jomantienė.

Kas, jei ne Genovaita, geriausiai žino ansamblio peripetijas, pažįsta ansambliečius, žino jų problemas, tad artėjančio jubiliejaus proga „Būdas žemaičių“ kalbina ansamblio vadovę.

– Gražus „Bočių“ ansamblio kelio etapas nužygiuotas su daina. Aktyviai koncertuojate miesto renginiuose ir šventėse. Palaikote glaudžius ryšius su Liepojos ir Saldaus miestų (Latvija) pagyvenusiais žmonėmis. Ar daug koncertų surengėte?

– Koncertų – oje, sunku suskaičiuoti... Per metus tokių stambesnių, kai išvažiuojame į kitus rajonus, didmiesčius: pabuvojome Vilniuje, Klaipėdos Jūros šventėje ir didžiojoje arenoje – svyruoja: vienais metais 18, kitais 14. Važiavome į Telšius, jungėmės prie chorinio dainavimo, varėm varėm, repetavom ir dainavom rajoninėje šventėje Telšiuose. Šiemet gal mažiau koncertų – mano operacija sutrukdė, be to, ir transportas brangiai kainuoja. Iš visų kelionių grįžtame sveiki, nė vieno nepametėme, visada su daina. Ir nesvarbu, kad didžioji dalis ansambliečių kitąmet 80-mečius švęs, daina jaunina, dainuoti sveika, net rūkančių nėra nė vieno.

– Ansambliui už aktyvų dalyvavimą meninėje veikloje įteiktas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padėkos raštas. Kokių dar įvertinimų turite?

– Įvertinimai... Nėr kur jų bedėti – padėkos raštų galybė, suvenyrų galybė. Gėlių prisirenku, kai atvažiuoja kolektyvai iš kitur. Jų ir namuose, ir čia pilna. Dabar jubiliejaus proga Mažeikių kultūros centras skyrė lėšų, pasisiuvome švarkelius – per koncertą puošimės kokius tris kartus.

– Atliekate ir sakralinę muziką, giedojote Šiluvoje, Tytuvėnų, Laižuvos, Mažeikių bažnyčiose. Kokie kūriniai sudaro pagrindinį ansamblio repertuarą?

– Repertuaras – iš ansambliečių, mano jaunystės, būna, nugirstu kokią melodiją, parašau instrumentuotę – pasitariame, graži daina ar ne, patinka – dainuojame. Ne tokia aš jau profesionalė, tad rašydama instrumentuotę vyrų prašydavau, kad pasižiūrėtų, ar gerai taktus užrašiau. Studijuojam, derinam, o paskui žiūrim, kad visai neblogai skamba. Repertuarui suteikiame daugiau šiuolaikiškumo, o tai nuvažiuojam į vieną koncertą – „Lakštutės“, į kitą – vėl „Lakštutės“. Na, jau ne, sakome, mes tokių dainų nedainuosime. Traukiame ir duetu, ir kvartetu, turime ir solistų – nedainuoja ištisai vien ansamblis. Dainuojame savo malonumui ir klausytojui ausį pamaloniname.

– Ar teko susidurti su problemom?

– Problemų... jokių. Tik galbūt reikėtų daugiau išvažiuoti koncertuoti. Nemokame gal siūlytis. Koncertuose apsilanko ir dainininkų anūkai, giminės, artimieji, anūkai su gėlėmis ir į sceną lipa. Didžiausias malonumas po koncerto, kai atsipalaiduoji, kai nebereikia jaudintis, o jei dar pasisekė ir sulaukei gerų plojimų – tai jau labai gerai. Reikia aplodismentų, gėlių – nebūtina.

– Kaip apibūdintumėte savo ansambliečius? Koks tarpusavio ryšys?

– Yra visokių charakterių, principų, susiožiuoja – mažiausiai kreipiu dėmesį, praeina ir vėl viskas gerai. Kolektyvas – draugiškas, jau suaugęs vaikas. Kai man padarė operaciją, lankė mane, o atėję pareiškė, kad nori dainuoti pas mane. Aš su ramentais prie pianino, ir visi traukiame dainas – susiėję be dainos neapsieiname. Įvairiomis progomis ne tik koncertuojame, bet ir dalyvaujame vakaronėse, minime šventes, nepraleidžiame gimtadienių – jubiliatams skiriami gražiausi žodžiai, dainos. Mes ir su kapela „Pagunda“ pagrojam, ir su ansambliu padainuojam. Vakaruškos vyksta su pasišokimais, anekdotais, pasakoriais, buvo ir romansų vakaras, į kurį atvyko ir svečių – iš Viekšnių, Pikelių ir kt. Ir mes, ir jie dainuoja, vakaroja. Kiekvienais metais advento laikotarpiu su „Bočių“ pirmininke priešaky su bočiukais susirenkame ir už mirusius Kalnus giedame. Beje, aš irgi priklausau bočiams.

– Kokias dar tradicijas puoselėjate?

– Tradicines šventes švenčiam – per Užgavėnes prie Kultūros centro, penkiese mokam su „armoškomis“, tai ir grojam, pasitinkam ir Tris karalius. Tradicija tapo paminėti Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, anksčiau vykdavome į Vilnių – koncertavome ir „Siemens“ arenoje, ir viename banke, bet, kadangi į Vilnių tolimas ir brangus kelias, paskutinius metus važiavome į Telšius. Ir čia minime Kultūros centro pramogų salėje – padainuojame, pašokame, ilgaamžius pagerbiame, kviečiame pasakorius. Minime Motinos, Tėvo dieną – didžiojoje salėje, mažoji salė nesutalpina žiūrovų, atvyksta kolektyvai iš aplinkinių rajonų. Jonines minime Bružų sodyboje, pas bičių karalių daržinėj su muzika, dainom...

– Dabar įtemptas laikas – ruošiatės jubiliejiniam koncertui.

– Noriu, kad viskas būtų gerai – tai paprašau atsistoti, tai palinguoti – vėl negerai, vėl iš naujo. To neapsikentęs vienas ansamblietis pareiškė, kad nusibodo, todėl eina namo, nes galvą pradėjo skaudėti – tada jau sakau: „Pailsėkim, pasišnekėkim, kaip apsirengsime, ką apie politiką, rinkimus nugirdome.“ Dar matome, kad liko dainų nedainuota, vėl varome toliau. Būna, kad repeticijos su visais kolektyvais kelias valandas užtrunka. Tada sakau, kad ir man jau zvimbia. Kartais naktį 3 val. atsibundi ir mąstai, kaip dainuosime, kaip atsistosime, kaip išeis – taip nuo 3 val. nebeužmiegu. Vadinasi, repeticijos ir 3 val. nakties... galvoje. Jei įstringa kokia melodija, vėl – neiškrapštysi, nors tu pasiusk, taip ir niūniuoji eidama.

– Pakalbėkime apie Jus. Be „Bočių“ dar vadovaujate kapelai „Pagunda“, moterų ansambliui „Gijundra“...

– Šiemet jubiliejų metas – kapelai „Pagunda“ – 10 m., „Gijundrai“ – 5, „Bočiams“ – 20. Reikia ruoštis koncertui „Rudens melodijos“, šioje šventėje dalyvaus ir „Bočiai“, kaip ansamblis. Yra „Bočių“ bendrijos šokių kolektyvas „Šarma“, kuriam dabar vadovauju. Nebuvo kam vadovauti – ką darysi, taip prašė, o aš nemoku atsisakyti. Pati parenku muziką, pati iš galvos, berods, penkis šokius pastačiau. Moku šiek tiek tą šokių raštą ir knygų turiu nemažai. Susižymiu figūras, šokant žiūriu, ir kai kas dar pasikeičia, taip lipdom ir išeina šokis. Dabar sakau, kad paskutinis kartas, kai ruošiu pasirodymui – tegu vadovauja kitas. Sveikatos būtų, jei ne tos kojos, nors dar pašoku... Ir šiandien – neišeina moteriškei, dėjau akordeoną ant žemės, lipau ant scenos parodyti (juokiasi).

– Jūs tiesiog gyvenate su muzika. Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?

– Jau esu senjorė, o su muzika gyvenu nuo 4 kl., kai tėvas nupirko armoniką – su broliu pasidalindami ją tampėme tampėme ir aš iš klausos pati pirmoji išmokau groti su „armoške“. Mano sesė dabar irgi traukia dainas, pradėjo Ginkūnuose kapeloje duetu dainuoti ir pas mus buvo atvykusi į šventę „Išbudinkime žemę iš miego“.

– Kodėl parvilko tą „armoškę“?

– Prisimenu, dar mažikė prie eglutės traukiau pagal savo melodiją sukurtą dainelę iš „Saulutės“ vadovėlio. Tėvukas sako: „Tegul groja mergaitė.“ Tėvai eidavo po baliukus, vesdavo dainas, giedodavo Kalnus ir mane vesdavosi, giedodavau ir aš. Esu iš Plungės, ten atsirado Muzikos mokykla, kai ėjau į 7 ar 8 kl., tėvas atrado tą Muzikos mokyklą, ir aš baigiau dvi akordeono klases. Paskui vakarinė vidurinė mokykla. Mat iš aštuonių norėjau eiti į sporto mokyklą, buvau liesutė, špagatus ištempdavau, per galvą versdavausi. Taigi, neinu į vidurinę – į sporto mokyklą noriu. Bet... patraukiau į vakarinę, ten kartu su Algirdu Gailiumi mokėmės, tai va – jis gydytoju tapo, o aš į Vilniaus  J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą įstojau, baigiau chorinį dirigavimą ir įgijau muzikos mokytojo bendrojo lavinimo mokykloje specialybę.

– Kokia buvo darbo pradžia?

– Dirbdama meno vadove Aleksandrave, Plungės rajone, dar mokiausi. Paskui išėjau į Tverus (Plungės r.) – metus dirbau kultūros namuose meno vadove ir mokinius nuo antros iki vienuoliktos klasės muzikos mokiau, senovės istoriją dėsčiau, penktą auklėjamąją klasę turėjau, vaikų šokių rateliui, vaikų chorui vadovavau. Vėliau pasikvietė į Kulius, 9 m. išdirbau kultūros namuose meno vadove. Čia net iš keturių kolūkių suveždavo žmones, reikėjo Dainų šventei paruošti chorą, o dar ir apžiūros. Ansamblius turėjau, į šokių ratelius eidavau, esu šokusi ir pati, folkloro ansambliui akompanavau, pramoginių šokių kursus ėjau Telšiuose, tad veiklos buvo per akis.

– Ištekėjote dirbdama Kuliuose, o kaip atsiradote Mažeikiuose?

– Vyrą „prišokau“ dar Tveruose, mes Keturių komunarų“ kolūkyje koncertuodavome, o jis dirbo vairuotoju. Mus į mašiną su „kūzavu“ (kėbulu, – aut. past.) sulaipindavo ir veždavo, o aš, kaip vadovė, prie to vairuotojo – taip ir susipažinom. Dabar jau 15 m. kaip našlė... Brolis Mažeikiuose dirbo, o, kai mirė tėvukas, mama atvyko pas brolį. Sakau, ir aš noriu į Mažeikius, pabodo nuomotis butus, maniau, gal vyras įsidarbins „naftoje“ – butą gausime... Kur tau, nenori jis į tą „naftą“, įsitrynė ligoninėje ūkvedžiu. Teko dirbti ir Kultūros namuose Mažeikiuose, ir Šerkšnėnuose. Vėliau pakvietė į Šiaulių namų statybos kombinato Mažeikių filialą, čia turėjau ansamblį, pradėjom organizuoti agitbrigadas – vykome ir į Vilnių, duetu su Jonu Šapkausku dainavome. Susigundžiau galimybe gauti butą, tad trejus metus šiame kombinate dirbau dispečere, sandėlyje visus blokus žinojau, skiedinius užsakydavau. Gavus butą mane pakvietė į ETG, sutikau su malonumu – tas dispečerės darbas man buvo... ne tas. Kiek ten ETG ansamblių ir kapelų grojo – ir vyrų, ir moterų, šokėjams akompanavau... Ir kur tik neteko dirbti – Mažeikių rajkopsąjungoje, Alaus darykloje, Miškų ūkyje, Sviesto gamykloje...

– Galima sakyti, namuose buvote reta viešnia?

– Namo pareidavau permiegoti, vyras pabambėdavo, bet priprato, aš dar ir į baliukus eidavau pagroti. Nieko jam iš anksto nepranešu, o šeštadienį pradedu puoštis – tik tada pasakydavau. Eidavau visur, nes nemokėdavau atsisakyti, na, prašo žmogus pagroti jubiliejaus, vestuvių proga – negi atsakysi. Iš savo muzikantų tai vieną, tai kitą pasikviesdavau. Eidavau ir viena pati, turėjau kojinį būgną – su kojele į būgną. Mikrofoną pasiimdavau – tai akordeonas, būgnas ir dar dainuodavau. Buvau trys viename – ir dainininkas, ir būgnamušis, ir akordeonininkas. Pamuščiau ir dabar, bet kojos po operacijos... Dar iki šiol pagroju, tik iš savo kapelos būgnamušį pasiimu. Šiemet du balius nugrojau – jubiliejų, auksines vestuves. Kartais reikia ir pravesti šventę, ne tik pagroti – tai ir pagrojam, ir pagiedam, ir dar pakukuojam.

– Ar turite širdžiai mielą dainą?

– Jei kuri daina gražiai suskamba, atrodo, kad ji gražiausia, brangiausia. Vienu metu tai buvo Balio Zakarausko „Metai pro šalį skubės“. Būna, susėdam prie kavos puodelio, sprendžiame, kokią dainą dainuoti, o visi – „Metai“. Gal ir galima sakyti, kad kažkada ji buvo vizitinė kortelė, ir šiame jubiliejiniame koncerte dainuosime – seniai bedainavome ją. Aš dažnai dainuoju savo kūrybos dainą – „Jau pavasaris ateina“. Ir savo ansambliečius išmokiau, tai ir traukiame kartu.

– Prasitarėte, kad kuriate dainas...

– Na, taip... kartais kuriu – „Tikėti tavim negaliu“ viena iš jų. Per vakaronę kartais ją traukiu, aplinkui taip tyku, ramu. Leonas Mitkus dabar atnešė savo eilėraščius, prašė priedainiui sukurti melodiją, po šventės reikės užbaigti, mėginsim gal ir ją padainuoti. Žodžiai turi paliesti širdį, kad lietųsi melodija. Kol pritaikai melodiją, kartais ir to poeto žodžiai atrodo taisytini. Lyg ir turiu melodiją, bet ji nesirimuoja su tekstu. Teko vienai kaimo bendruomenei pagal atneštus žodžius sukurti lyg ir himną. Jetus, kiek aš ten vargau, kaži ar jie dar dainuoja.

– Kokie ateities planai?

– Pravesti „Bočių“ ansamblio 20-metį, Pagyvenusių žmonių šventę atšvęsti ir Kalnus advento laikotarpiu giedoti. Dar reikia ruoštis ansamblių koncertui „Rudens melodija“ ir su „Gijundra“, ir su „Bočiais“. Pilnas tempas – tik spėk suktis. O sau ką čia benorėsi. Kol leidžia dirbti – dirbu, ką viena namuose veiksiu, kas manęs ten laukia – televizorius. Turiu kažkur save išbarstyti... Kad tik sveikatos būtų – dirbsiu, dabar jau sakau, kad tik gal reikėtų mažinti krūvį.

– Ar turite laiko pailsėti?

– Džiugiausios akimirkos – atostogos. Ir tas pačias šiemet susigadinau – per dvi dienas iškepiau taip, kad į saulę nebegalėjau išeiti. Po savaitės sesuo į Ventspilį išsitempė. Sesė ir į tolimesnes keliones išvilioja – buvome Turkijoje, Bulgarijoje. Dabar šiek tiek kojos ligos pristabdė. Nors sesė sakė, kad ieško kelionės – gal į Egiptą metų gale išvyksime, sako, kad nersim kur nors, kur pigiau, po visų „Rudens melodijų“. Kartais norisi ir tylos, net televizoriaus nejungiu, pabūnu ramybėje. Mėgstu klausytis klasikinės muzikos – klausau ir studijuoju, kaip gražiai vienas ar kitas instrumentas skamba.

– Ko norėtumėte palinkėti savo ansambliečiams?

– Savo „Bočiams“ noriu palinkėti sveikatos, kad galėtų dar dainuoti ir dainuoti... Ir mes dainuosim, kiek jėgų turėsim!

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode