L. Skabickienė: „Tokia ir yra maniškė laimė“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu laiminga, nes prieš akis Gyvybės medis, savo šaknimis padedantis traukti iš anapus gyvybingą prigimtį, kad kasdienybę transformuočiau į šakų aukštį, t. y. į šviesą. Bet būtų naivu sakyti, kad lengva būti mokytoja: kiekvieną dieną iššūkiai, ir tu negali sakyti, kad šita situacija man nepalanki, nepatogi... Betgi ką aš pati galiu pakeisti, kad būtų daugiau darnos ir pozityvo...“ – gyvenimo pilnatve džiaugiasi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatė, 2011-ųjų Metų mokytoja Laima Skabickienė.

– Esate 10 klasės Literatūros vadovėlio, kurį parengėte kartu su Klaipėdos Ąžuolyno gimnazijos mokytojomis ekspertėmis Violeta Dumčiuviene ir Vilma Dulevičiene, bendraautorė.

– Kaip aš atsiradau Violetos akiratyje? Tai, pasirodo, mane ši puiki lituanistė labai seniai pastebėjo Vilniuje, kai vykdėme bendrą projektą. Paskui matydavomės seminaruose, persimesdavome vienu kitu žodžiu, bet praėjusią vasarą pradėjo mirgėti žinutės feisbuke, tai žodis po žodžio, sakinys po sakinio ir taip buvau pakviesta būti dviejų dalių vadovėlio bendraautore. Tai be galo sudėtingas ir be galo atsakingas darbas, pareikalavęs ir dalykinių žinių, ir modernesnės metodikos susigaudymo. Iš tiesų mūsų vadovėlio pagrindas – etapinė analizė, kuri turi kontekstinius įvadus, nuoseklią veiklų eigą, vedančią įsivertinimo link. Tai ir yra visa, ko reikalauja dabartinė pamoka, dabartinė pedagogika.

– Tų pačių autorių parengtas vadovėlis 9 kl. tapo jau žinomas ir mokytojams, ir gimnazijos mokiniams. Kaip manote, ar sulauks populiarumo ši mokymo priemonė?

– Visi mūsų vadovėliai remiasi Bendrosios programos nuorodomis. Su šiais vadovėliais dirbdamas, mokytojas laisvas pasirinkti – gali susidaryti įspūdis, kad vadovėlyje labai daug medžiagos, bet mokytojas pats renkasi, kokių klausimų ar užduočių reikėtų konkrečiai klasei. Iš tikrųjų, 10 klasės literatūros kursas gana platus, apimantis Antiką, Bibliją, viduramžius net su Dantės „Dieviškąja komedija“. O kur dar Lietuvos viduramžiai – valdovų laiškai ir t. t. Iš tikrųjų, baimių būta, bet labai optimistiškai žiūriu į šiuolaikinį jaunimą. Jis gana įvairiapusis, imlus, įdomus ir neturėtume mes jo matyti tik sulindusio į telefonus ar kompiuterius. Kartais aš paprovokuoju savo antrokus: „Kažin ar čia jums tos Biblijos studijų reikėjo?“ Teko išgirsti gimnazistų apgailestavimų, kad kartais pernelyg skeptiškai manoma apie šiandienos jaunimėlį. Iš esmės jo esama įvairaus. Man patinka darbuotis su mąstančiais, nuoširdžiais žmonėmis, kurie turi kultūrinių ambicijų. Tad ir bandom. Manyčiau, kad mano darbo praktikoje ypač pasisekė Biblijos dėstymas. Manau, kad ir kiti Lietuvos mokytojai šį Literatūros vadovėlį priims kaip pagalbininką.

– Literatūra ir religija. Ar nebūna konfliktų tarp Biblijos ir vaiko, kuris netiki arba išpažįsta kitą tikėjimą?

– Mes, lituanistai, į šventraštį žvelgiame kaip į literatūros kūrinį ir galvojame apie dalykinių kompetencijų ugdymą, nors papuolame ir į bendrąsias kompetencijas. Ir ką mes laimime per šias pamokas?.. Skaitydami keletą Senojo ir Naujojo Testamento tekstų bandome šifruoti biblinius kodus ir aiškintis moralinius principus nebažnytinėje aplinkoje, ne tikybos pamokoje. Pasirodo, jaunimui gražus Himnas meilei, prasmingas sūnaus palaidūno pasakojimas ir, be abejo, Kalno pamokslas su Priešų meile, kurios atgarsių netrūksta autorinėje kūryboje. Nuostabu... Nėra lengva, bet, manau, lituanistas randa raktelį. O dėl tikėjimo... Norėčiau prisiminti dr. Dalios Čiočytės pastebėjimą: kanonas tam ir egzistuoja, kad su juo visą laiką kas nors diskutuotų. Štai artimo meilė yra kaip visuma ir tikinčiam, ir netikinčiam. Įsiminė vienos mergaitės refleksija, kuri skambėjo taip: „Kaip gerai, kad per literatūrą nebuvo tikėjimo tiesos brukamos, primetamos...“

– Padarykime didelį šuolį atgal, kai Jūs buvote dar vaikas... Kokia aplinka supo?

– Esu iš tuometinio Akmenės rajono antrųjų Tučių kaimo. Vienkiemis prie vienkiemio, Trimėsėdžio upelis, Mikuckio beržynas. Sovietlaikis mūsų sodybas nunešė... Gaila. Bet prieš akis anų dienų šviesus vaizdas su žydinčiom pienėm, su saule, debesimis, su pievom ir su be galo gerais, linksmais žmonėmis... Tai tipiškas sodžius, aprašytas M. Katiliškio ar R. Granausko. Mes turėjome savo papunį, bočių, babūnę ar mamunėlę... Jiems nereikėjo pavardžių, visi žinojo, kas tai jie. Aš šeimoje – mažoji, iš viso augome keturi vaikai. Mano tėvai – Stasė ir Ignas Šakiai – buvo labai geri ir dori žmonės – galėję ir norėję padėti, patarti, pavaišinti. Mama buvo garsi apylinkių šeimininkė ir siuvėja – labai gyvybinga, veikli moteris. Ir dabar, iš mamos išmokusi, pati pasisiuvu kokį drabužį...Tėtis buvo stalius, kaime vadinamas meistru, toks santūrus, tylus, mąstytojas.

– Kas Jums padėjo eiti literatūros kelio link?

– Mokiausi Sisojevo dvarelyje įkurtoje pradinėje mokykloje. Paskui keliaudavau pėsčiomis į kitus Tučius, kur aštuonmetei mokyklai vadovavo direktorius Jonas Žalys, mano dėdė – griežtas, reiklus mokytojas, turėjęs savo numylėtinę muziką, bet buvo matematikas. Įsivaizduokite, tais laikais aštuonmetė turėjo net chorą... Šviesiai prisimenu savo lietuvių kalbos mokytoją Fortunatą Kontenį. Jis ateidavo pas mus į pamokas, atsinešdamas didžiulį glėbį knygų. Būtinai atsiskleisdavo P. Širvį – skaito, susigraudina... Mes klausomės. Tyla. Mokytojas buvo mūsų kaimynas... Bet tada aš tikrai negalvojau, kad galiu pasukti į lituanistiką. O giminėje daug mokytojų. Ir mano vyras Jonas – mokytojas. Yra žinoma, kad tėtės giminės šakoje buvęs ne vienas daraktorius. Tai gal ta mokytojystė bus prilipusi iš Šakių linijos? Nuo mažumės mane traukė muzika. Juk daina, galima sakyti, – mūsų šeimos inkaras. Tėveliai buvo itin dainingi, brolis Jonas grodavo armonika, sesuo Albina iki šiol dainynų krūvas sukaupusi, o Benisė – kanklininkė. Mūsų šeimoje skambėdavo dainos, traukiamos dviem balsais. Norėčiau pridurti, kad mano slapta svajonė buvo muzikos kelias. Bet nebuvo lemta. Svarbu, kad ir dabar man gera muzika padeda gyventi. Štai folkloras taip ir suvedė su puikiais bičiuliais, kurie yra tapę mūsų šeimos draugais. Dėkinga likimui, kad mokiausi Naujosios Akmenės 1-ojoje vidurinėje – mat vyresnioji sesuo gyveno šiame mieste, tad jos šeimoje ir apsistojau. Papuoliau į labai stiprią klasę – puikūs mokytojai, įdomūs bendraklasiai išties mane augino kaip ant mielių. O kur dar kelionės... Ten radosi ir likiminis ženklas – susitikimas su savo lietuvių kabos ir literatūros mokytoja Gertrūda Venskienė, kurios šaknys – Laižuva. Tad lietuvių literatūros, rusų kalbos, istorijos, muzikos pamokos, kelionės, draugai, pirmoji meilė man atvėrė įspūdingą pasaulį, kuris pasirodė nepakartojamas.

– Jums likimas palankus – ir vėliau sutikote iškilių asmenybių...

– Toliau tuometinis Šiaulių pedagoginis institutas su itin stipria, dar vadinama geležine Lietuvių kalbos ir literatūros katedra. Esu dėkinga likimui, kad mane ugdė labai stiprūs dėstytojai, profesūros žmonės. Dažnai su savo kurso drauge Onute prisimename V. Sirtautą, K. Župerką, D. Striogaitę, J. Barauskaitę, J. Pabrėžą ir kt. Žodžiu, šita aukštoji mokykla buvo mums ypatinga: mes gavome kultūros pagrindus su dideliu gūsiu lietuvybės. Pro sovietinę uždangą gal ir nelabai prasišvietė tas laisvasis pasaulis, bet turėjome tokių draugų, su kuriais ir diskutuodavome, ir žygyje prie laužo aiškindavomės lietuvių reikalus, ir „Kur bėga Šešupė“ užtraukdavome... Džiaugiamės, kad mums nemelavo dėstytojai. Jie mus tiesiog įnešė į lietuvių kalbos lobynus, į literatūros įdomybes. Štai mūsų dėstytojas Jonas Adomaitis buvo B. Sruogos, V. Krėvės, Maironio studentas. Aš ir dabar mokiniams apie Vaižgantą galiu papasakoti remdamasi savo dėstytojo memuarais. Šitie Šiaulių laikotarpio inteligentai mus taip rengė gyvenimui, kad mes iki šiol jaučiame, kas yra tikroji kultūra, o kas ne, ir, žinoma, įpareigojo saugoti gimtąją kalbą, nešti kultūrą į žmones...

– Lituanistui, kaip ir bet kuriam mokytojui, turi būti įjungtas režimas – tobulėti, nesustoti, nepasenti...

– Tikrai... Svarbu domėtis, kas vyksta sociume, kultūros lauke. Juk dabartis yra kažko pasekmė. Dvasinės vertybės visais laikais buvo didžiosios žmonijos atramos. Jeigu jos traukiasi, vadinasi, kažkas su mumis negerai. Bet iš tikrųjų šiandien vis dar norėtų imti viršų žinios, protas, tačiau juk negalime atmesti ir širdies, galų gale proto ir jausmų jungties. Mūsų protėviai žinojo, kad žmogus stiprus, jeigu yra nuosaikus, darnus. Dažnai matau baimių apimtus jaunuolius, įsitempusius perfekcionistus, negalinčius įveikti nerimo. Ko gero, čia bus prisidėję suaugusieji, nuleidę ant jaunų galvų nepavelkamus reikalavimus, nepajudinamus standartus, kuriais laužomos prigimtys, ištirpdomas autentiškumas... Kai išvystu susitraukusius, susigūžusius, negalinčius atsakyti į paprasčiausią „labą rytą“, tai išties neramu. Kita vertus, kokia laimė bendrauti su nuoširdžiais, laisvais, diskutuojančiais jaunais žmonėmis. Tai štai kas dabar mano galvoje.

– Jūs daug kuo domitės, didelį dėmesį skiriate savo kraštui, istorijai...

– Man Lietuvos istorija pradėjo aiškėti Šiaulių institute per lituanistikos studijas, per kultūros kontekstų gvildenimą, bet tai buvo tik pradai. Istoriją man atvėrė Laižuvos senieji gyventojai ir bičiuliai istorikai, įtraukę net į Žemaičių akademijos darbus. Kas man yra istorija? Pirmiausia – regionas, jo praeitis, dabartis. Mano gyvenime atsiras toks žmogus kaip Povilas Šverebas – rimtas istorikas, įkvėpęs traukti kartu su gimnazistais ir savo dukrele Indre į žygius po rajono alkakalnius, piliakalnius, Lėlaičius, Tirkšlius ir kt. O kur dar Žemaičių akademijos leidinių redagavimas?.. Ir dar... Norėčiau priminti, kad labai svarbu mokytojui užsiauginti mokinį, kuris tave pavedžiotų. Kalbu apie Raimondą Baužytę-Ramanauskienę iš Laižuvos laikų. Su šia mergina užsimezgė ypatingas ryšys. Paskui, kai jinai jau parvažiuos iš Vilniaus, visada, būdavo, atvyks manęs aplankyti Laižuvoje. Juk reikia pridurti ir tai, kad Žemaitijos paribyje nebuvo paprasta gyventi. Vienažindys atsiras tik paskui. Taigi Raimonda mane maitino ne tik liaudies dainomis, ne tik traukė vėl į folkloro pusę, bet ji mane supažindino su tokiu inteligentu kaip Algirdas Vilkas. O jis savo ruožtu mane patraukė į kraštotyros laukus, į „Alksną“. Tik įsivaizduokite: kartais į ansamblio repeticijas važiuodavau dviračiu...

– Kaip likimas patraukė į Laižuvą?

– Gavau paskyrimą į Mažeikius, taip likimas susiklostė, kad turėjau iškeliauti į Laižuvą, o ne į miestą. Kelias į Laižuvą tądien pasirodė itin pilkas ir ilgas: pamenu, tėvukų kaimynas mane vežė iš Viekšnių per kažkokius miškus... Vaje... Užkampis didžiausias!.. Paskui daug kam primindavau, kad tai buvo ne kas kita kaip tremtis (kaip ir Vienažindžio ar Vaižganto). Tuo tarpu dabar esu labai dėkinga likimui ir tiems žmonėms, kurie nutiesė mano kelią būtent į Laižuvą. Ten sutikau savo vyrą Joną, tuo metu dirbusį mokykloje rusistu – puikų mano gyvenimo žmogų. Ten gimė mano nuostabios dukrelės Dovilė ir Indrė. Likimas man padovanojo gražią ateitį. Dauguma kolegų tapo bendraminčiais. Mūsų direktorius Saulius Šiurys – mano idėjų palaikytojas. O kur dar geografijos mokytojo Leonardo Zubio patarimai, jo kelionės po Latvijos kraštą... Man atrodo, kad tais laikais mes kūrėmės kažkokį kultūros kosmosą, kurio centre buvo ir Vienužis. Raimonda supažindino su tokiu keistuoliu kaip R. Gromnickas. Šis vis atvykdavo iš Mažeikių ir mes visi kartu su laižuviškiais, su tuometiniu viršaičiu Raimondu Jurkūnu pradėjome tvarkyti bažnyčios šventorių, galvoti, kaip čia sugrąžinus istorinę ir kultūrinę atmintį. O buvo jau prasidėjęs Sąjūdžio laikas. Kažkoks pakilimas, kažkoks ypatingas noras buvo viską, ką įmanoma, ištraukti iš senųjų laižuviškių prisiminimų. Ir pasisekė. Žmonės ne tik pasakodavo apie šešiolika metų Laižuvoje gyvenusį ir čia palaidotą Antaną Vienažindį, bet puikiai prisiminė ne vieną jo dainą. Sukome galvas, kaip čia paminėjus šio garbaus dainiaus jubiliejų. 1991 metais įvyko respublikinis nepakartojamas renginys. Tarp kitko, manau, kad aš ir mokykloje dirbau, ir pačiame miestelyje sukausi... Tiesa, man šiandien sunku kalbėti apie Laižuvą, nes nebėra ten mokyklos – atrodytų, kad tai didi neteisybė, bet faktas yra faktas.

– Buvo metas, kai nenorėjote į Laižuvą. Norėjote mieste, atėjo ir tas etapas...

– Taip, kažko pradėjau nebegauti, kažko trūkti klasėse, pradėjo retėti mūsų bendraminčių kompanija. Pamenu, kartą mane aplankiusi dėstytoja Dalia Striogaitė pasakė: „Vaikeli, reikėtų tau padirbėti su gimnazistais...“. Tad 1995-ieji ir išvedė mūsų šeimą į Mažeikius. Su vyru gavome pamokų „Ventos“ vidurinėje mokykloje. Po metų Jonas pradėjo dirbti Kalnėnų vidurinėje, o aš atsidūriau atsikuriančioje Merkelio Račkausko gimnazijoje. Čia jau dirbo kurso draugė Onutė, mano pažįstamas Martynas Januška. Buvo kažkas nauja, netikėta, ypatinga – energijos, minčių, darbų sūkurys įtraukė iš karto. Gimnazistai – asmenybės, puikūs kolegos. Ir vis tik darbuotis gimnazijoje nebuvo paprasta, nebuvo lengva įsitvirtinti. Reikėjo labai daug skaityti, daug laiko skirti rengimuisi pamokoms, bet man labai padėjo įvairūs seminarai Vilniuje, Kaune, konferencijos, bendradarbiavimas su kolegomis. Esu dėkinga buvusiam savo kolegai Martynui Januškai, su kuriuo esame padarę labai daug prasmingų darbų, o apie juos būtų galima kalbėti ir kalbėti. Iš tikrųjų darbas Merkelio Račkausko gimnazijoje – atskira tema, reikalaujanti prisiminti ypatingų dienų įvairovę, labai daug ką aprėpti. Džiugu, kad kiekviena diena šioje mokykloje man yra prasminga gyvenimo kelio atkarpa, įkvepianti ieškoti išminties, kantrybės ir optimizmo.

– Jūsų gyvenimas ir darbas glaudžiai susijęs su jaunimu. Koks yra šiuolaikinis jaunimas?

– Darbuotis su jaunimu – tai nuolat judėti, nes jaunimas – įvairus. Bet aš pozityviai apie jį galvoju... Man likimas dovanojo patirti didelį būrį intelektualaus jaunimo. Labai jam linkėčiau išlaikyti tyrą ir atvirą širdį ir tokį dabarties deficitą kaip autentiškumą. Nereikėtų visko suvesti ir į žinias. Turėtume suaugusieji kuo dažniau pastebėti ir tą, kuriam mokslas nėra pirmoje vietoje, bet gal jis ar ji turi nuostabią širdį ir puikią energetiką – tai bus geras šeimos žmogus, juo džiaugsis darbovietė. Argi ne puiku? Linkėčiau ir sau, ir kitiems į aplinkinius žvelgti tolerantiškiau ir nuoširdžiau.

– Ar lieka laiko ir kitiems pomėgiams?

– Aišku, negailiu laiko knygoms, bet, tiesą pasakius, jų dabar neskaitau – jas studijuoju. Nuo stalo taip ir nepatraukiu mitologijos, Lietuvos istorijos leidinių. Neseniai užverčiau S. Maitland „Tylos knygą“. Neįsivaizduoju savaitgalių be „Šiaurės Atėnų“. Vietoj meditacijos – poezijos skaitymas: dabar vėl man svarbus S. Geda. Jis šiemet tarsi atgimė, ko gero, abiturientų dėka. Tiesa, susitikę su bičiuliais traukiame žemaitiškas tęstines dainas arba romansus. Norėčiau pridurti, kad ne paskutinėje vietoje ir siuviniai. Na, o mūsų šeimos sodelis Viekšniuose, netoli Ventos, – tai jau tikra sielos atgaiva ir raumenų stiprinimo vieta.

– Galima sakyti, kad Jūs esate laimingas žmogus, nes niekada negalite pasenti?

– Na, taip. Jeigu galiu atsinaujinti, jeigu noriu keistis, o nedejuoti, jeigu be Europos norisi pažvelgti ir į Rytų kultūrą, jeigu ne važiuoju, o einu į darbą, kuris verčia mąstyti, jeigu turiu šeimą su dviem anūkais, jeigu bendraujame su giminaičiais, jeigu susitinku su bičiuliais, tai iš tikro yra laimė. Aišku, ji nėra saldi, nėra sentimentali, dažnai aštroka, deginanti, bet tokia ir yra maniškė Laimė.

Nuotrauka iš asmeninio albumo




Komentarai  

0 #15 Holly 2018-12-18 21:10
negative reaction to sildenafil
buy sildenafil: http://viagrabs.com/
sildenafil not working for me
sildenafil: http://viagrabs.com/
Cituoti
0 #14 Adelaide 2018-12-18 04:58
fake tadalafil blister pack cialis: http://genericalis.com
prices
tadalafil 5 mg costo mexico
Cituoti
0 #13 Faith 2018-12-12 21:56
sildenafil 100mg not working buy sildenafil: http://viagrabs.com/ pfizer viagra: http://viagrabs.com/ youtube.
Cituoti
0 #12 Annis 2018-12-11 23:45
200 mgs of sildenafil viagra for men: http://www.viagrapid.com/ can you legitimately
buy sildenafil online

My web-site - discount viagra: http://www.viagrapid.com/
Cituoti
0 #11 India 2018-12-08 12:45
buying sildenafil online scams
sildenafil: http://www.viagrabs.com/
jamie reidy hard sell the evolution of a sildenafil salesman
buy sildenafil: http://viagrabs.com/

My blog post; buy viagra: http://viagrabs.com
Cituoti
0 #10 Wilhemina 2018-12-07 19:19
generic viagra prescription http://viagrauga.com/ http://viagrauga.com/ should you take sildenafil with alcohol
http://viagrauga.com/: http://viagrauga.com/

Here is my weblog www.viagrauga.com: http://www.viagrauga.com/
Cituoti
0 #9 Adrienne 2018-12-04 12:17
sildenafil jelly beans
https://salemeds24.wixsite.com/dapoxetine over the counter dapoxetine
sildenafil in india online shopping
discount dapoxetine: https://salemeds24.wixsite.com/dapoxetine
what happens to a woman taking sildenafil

My blog ... clomid pills for sale: https://salemeds24.wixsite.com/clomid
Cituoti
0 #8 Christy 2018-12-04 08:32
tadalafil bruciore occhi generics cialis online: http://genericalis.com was ist tadalafil tadalafil
Cituoti
0 #7 Garland 2018-12-02 17:35
sildenafil for sale in belfast
viagra online without script: http://viagrabs.com
can you take sildenafil with morphine
side effects of generic viagra: http://viagrabs.com/

Here is my webpage ... buy sildenafil: http://www.viagrabs.com/
Cituoti
0 #6 Courtney 2018-12-01 20:06
do you stay hard after with sildenafil sildenafil: http://viagrabs.com/
how do take viagra.

Here is my website buy viagra: http://viagrabs.com
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode