P. Noreika: „Permainos – tai gyvenimo variklis“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu linkęs į pokyčius... Manau, jei žmogus nekeičia veiklos ir netobulėja – užguja rutina, jis nebemąsto, dirba kaip automatas. Ne veltui japonai sako, kad žmogus kas septynerius metus turi keisti – arba darbą, arba profesiją. Išėjęs į kitą sferą kitaip mąsto ir save atiduoda maksimaliai“, – į pavasarinius ūkio darbus paniręs kalba ekonomistas, politinis bei visuomenės veikėjas Pranas Noreika, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo medžioklės, bitininkystės ir visuomeninės veiklos.

– Sunku būtų vienu žodžiu apibūdinti Jūsų profesiją, nes save išbandėte daugelyje sričių. Kokia Jūsų gyvenimo kelio pradžia?

– Esu mažeikiškis – tėvukas kilęs iš Skuodo, mama iš Šerkšnėnų. Pirmoji įstaiga – darželis Klaipėdos gatvėje, kuriame išbuvau tik vieną dieną, nes labai nepatiko, tad užaugau namuose – Laižuvos gatvėje, prie miško. Buvau geras vaikas, visada padėdavau mamai – tokia drausmė, be darbo mudu su broliu nelaikydavo (sesuo tik po 14 m. gimė), tai agrastus nuskinti, tai kažką sutvarkyti. Nuo vaikystės buvau taikdarys. Baigęs aštuonmetę mokyklą, 1971 m. išvažiavau mokytis į Vilniaus geležinkelių transporto technikumą, kurį baigiau su pagyrimu ir įgijau techniko-elektriko specialybę.

– Kas lėmė pasirenkant geležinkeliečio specialybę?

– O buvo taip. Baigęs aštuonmetę norėjau išvažiuoti iš Mažeikių, kuo toliau nuo tėvų, kad jie nebeaiškintų – amžinas tėvų ir vaikų konfliktas. Mano tėvelis buvo griežtas, seno „kirpimo“, jis kitaip suprato vaikų auklėjimą, faktiškai auklėjimu užsiėmė mama. Nors, kai pagalvoji, nė vieni tėvai nelinki blogo savo vaikams, bet... Taigi, padaviau prašymą į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, prisigalvojau tapti šaldymo įrengimų mechaniku. Buvau jaunas, neįsiskaičiau į reikalavimus – žodžiu, blogai pasiruošiau egzaminams. Konkursas didelis – neįstojau, grįžau į Mažeikius ir be jokio entuziazmo padaviau dokumentus į Mažeikių 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Merkelio Račkausko gimnazija). Po mėnesio gaunu laišką – atplėšiu, o ten kvietimas mokytis Vilniaus geležinkelių transporto technikume. Pamaniau, kodėl gi ne – vis iš namų. Bet ir čia buvo nesusipratimų – nuvažiuojuį polikliniką, reikia pereiti medicinos komisiją (tai buvo privaloma dar prieš egzaminus)... gi, pasirodo neturiu asmens dokumento. Vakare sėdau į traukinį, o ryte tuo pačiu traukiniu vėl atvažiavau į Vilnių. Viskas baigėsi laimingai: per dieną ir medicinos komisiją perėjau, ir tris egzaminus išlaikiau – ir aš jau priimtas.

– Gal pabandykime pavardyti, kokiose srityse išbandėte savo jėgas.

– Pirmosios darbovietės – Radviliškio geležinkelio stotyje – stažą pertraukė šaukimas į sovietinę kariuomenę. Metus tarnavau Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), antrieji tarnybos metai nukėlė į šaltąjį kraštą – Vakarų Sibirą, kai teko patirti net 52 laipsnių šaltį. Radviliškis buvo tarpinė stotelė, tad po kariuomenės įsidarbinau Mažeikių geležinkelio stotyje elektromechaniku, kilau karjeros laiptais – tapau vyriausiuoju mechaniku. Pradėjus statyti naftos perdirbimo gamyklą, buvo statoma ir Bugenių geležinkelio stotis – ten dirbau įrengiant automatiką, tapau ruožo viršininku – nuo Kužių iki Lūšės ir iki Rengės.

– Buvo toks etapas, kai kardinaliai pakeitėte savo profesiją...

– Dirbdamas geležinkelyje, kadangi buvau judrus, vis ieškantis naujų veiklų, surinkau futbolo komandą „Varduva“, kurią daugiausia sudarė geležinkeliečiai iš Bugenių, Mažeikių geležinkelio stoties – žaidėme už geležinkeliečius. Tada mane pastebėjo pirmasis sekretorius S. Giedraitis ir pakvietęs paklausė, ar nenorėčiau keisti profesijos, pasiūlė dirbti Telšių gelžbetonio konstrukcijų gamyklos Mažeikių filialo direktoriumi. Kardinaliai pakeičiau darbą – iš geležinkeliečio į statybas. Taigi, japoniškas stilius su manimi eina visą gyvenimą. Ten dirbant prasidėjo ir žymioji „Perestroika“ – sujungus visas kaimiškąsias statybos organizacijas, Mažeikiuose tapo RSO, kur beveik metus dirbau profsąjungos pirmininku. Vis neradau savęs – norėjosi daugiau veiklos, tad trejetą metų dirbau Mažeikių autokelių valdyboje vyr. dispečeriu. Vėliau pasukau dar viena netikėta linkme – tapau Žemalės kolūkio pirmininko pavaduotoju, ten dirbdamas įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultetą, įgijau ekonomisto organizatoriaus specialybę.

– Savo biografiją papildėte ir politine karjera...

    – Žemalėje dirbant prasidėjo Sąjūdis, Atgimimas, čia sutikome Baltijos kelią. Nuo 1990 m. esu politikoje: vienmandatėje apygardoje buvau išrinktas Mažeikių rajono tarybos deputatu. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariu buvau renkamas keturias kadencijas. Palikęs Žemalę išbandžiau dar vieną specialybę – dirbau Mažeikių rajono privatizavimo tarnybos vyr. specialistu. Gal užkrėtė kitų pavyzdys, tad nėriau ir į privatų verslą – turėjau parduotuvę, kavinę. Išbandžiau savo kailiu, bet turtų nepavyko užgyventi. Tais laikais žmonės dar tebemąstė, kad čia yra valdiška... Ir, svarbiausia, privačiame versle negali būti geras, tu gailiesi, o žmogus moka apsimesti turįs daug problemų. Čia aš, gailėdamas žmogaus bei norėdamas padėti kitam, ir suklupau – pradedi prarasti pajamas.

– Jau keturiasdešimt metų su Jumis greta per gyvenimą eina ir žmona. Kaip susipažinote?

– Mes su Angelina susipažinome 1978 m. vasario mėn., buvau ką tik grįžęs iš kariuomenės. Buvome jauni vaikiai – trys draugai. Dažnai nueidavome į šokius, lankydavomės ir kino teatre. Aš vienas tada buvau be poros, kai draugai paprašė nupirkti bilietus į kino teatrą „Draugystė“, vietoj penkių susirinkome šešiese, mat draugo mergina atsivedė draugę, su kuria kartu gyveno bei kartu dirbo vaikų darželyje – tai buvo Angelina. Susipažinome paskutiniai, o vestuves iškėlėme pirmiausia. Beje, visi trys su tomis merginomis ir susituokėme. Ilgus metus dirbusi darželyje, dabar mano žmona dirba ūkvede Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje.

– Paminėjote, kad mėgote futbolą. Kokių pomėgių dar turite?

– Nuo pat mažumės labai patiko futbolas – Laižuvos gatvės gale, pamiškėje, įsirengdavome aikštelę ir spardydavome kamuolį. Sportas visada buvo prie dūšios. Technikume irgi žaidžiau futbolą, nors didelių profesionalumo aukštumų nepasiekiau. Buvo laikas, kai kolekcionavau degtukų dėžutes, rinkau ir pašto ženklus. Degtukų dėžutes kartais atsiminęs ir dabar pasižiūriu... Esu savamokslis muzikantas. Prisimenu, dar vaikas buvau, apsirgau gripu, pareina tėvas iš turgaus... nešinas armonika. Tėvelis, kaip tikras batsiuvys, mėgo linksmumus. Kaimynystėje gyveno Gricius, kuris mokėjo groti armonika, tai mėnesį pas jį vaikščiojau, jisai pamokė, galima sakyti, esu savamokslis. Ligi šios dienos savų draugų, pažįstamų rate pagroju. Nepažįstu natų, groju iš klausos – matyt, meška nelabai užlipo ant ausies.Bręstant atsirado ir naujų pomėgių. Matyt, kraujo genuose užkoduota – tapau medžiotoju, jau per 30 metų medžioju. Mano senelis irgi buvo medžiotojas. Paskiausiai, maždaug prieš 10 m., atsirado bitininkystė, pradėjau draugauti su bitelėmis.

– Dviprasmiškas jausmas apima – esate gailestingas, norite žmonėms padėti... ir medžioklė – gyvai būtybei atimti gyvybę...

– Ne čia esmė. Man medžioklė – pabūti gamtoje, kartu su žmonėmis. Man reikalingas kolektyvas, vienas turbūt neišgyvenčiau, numirčiau iš nuobodulio – esu komandos žmogus. Kaip medžiotojai sako – nesu mėsininkas. Sumedžioti žvėrį – vienas iš paskutinių tikslų. Prieš šaudamas, gerai pamąstau, ar verta... Kartais kompaniją palaiko ir žmona. Medžioklė būna dviejų rūšių – su varovais, kai medžioji bendram būry, o kita vasaros metu, kai gali pasėdėti bokštelyje, patyrinėti gamtą, „pašerti kuisių“. Va, tada atsigauni, žmogau. Sėdi bokštely, šalia lakštingala čiulba, žiūrėk, čia zuikis išbėgo, ogi va, ir stirnelė į pamiškę išėjo. Kaip gražu pamatyti natūraliai bėgantį zuikį, turiu nuotrauką – vakaras, leidžiasi saulė, zuikis išbėgęs į palaukę, ištempęs snukutį į saulę, gaudo spindulius... Ir tu šauk į tokį, besigėrintį gamta. Mėgstu įamžinti tokias akimirkas. Kartą su žmona sėdint bokštely išėjo didelis elnias dideliais ragais, visą valandą vaikštinėjo. Čia yra natūrali gamta, čia ne aptvaras – pasikrauni tokios geros energijos. Aišku, sumedžioju, nesu vienas iš blogiausiai šaudančių, bet ne tai pagrindinis mano tikslas. Žinoma, reikia daryti selekciją. Pavyzdžiui, vien mūsų būrelis per 2017 m. sezoną sumedžiojo 77 lapes (rajone per 400 jų sumedžiota), 30 usūrinių šunų. Jei nebūtų sumedžiota tiek lapių, o jos atsiveda po 2, kartais po 3 jauniklius, tai pagalvokite, po metų mieste vaikščiotų lapės ir dabar jos miesto pakraščiais šmirinėja.

– Jūsų Purvėnų medžiotojų būreliui priklauso apie 50 medžiotojų. Kokias tradicijas puoselėjate?

– Šiam būreliui vadovauju trejus metus, o visus renginius, medžioklių grafikus deriname būrelio valdyboje. Norisi, kad būtų ne tik medžioklė, bet ir kolektyviškumas, tad sveikiname jubiliejų proga, turime nemažai tradicinių renginių. Lapkričio 4 d. minime šv. Huberto, medžiotojų globėjo, dieną. Jau septinti metai ją minime Laižuvos bažnyčioje, kartu pašventinami šautuvai. Rago garsas paskelbia kiekvieno sezono pradžią, iškeliama būreliovėliava, kartu pagerbiame išėjusius anapilin. Turime gražią tradiciją – po kiekvienos medžioklės renkame medžioklės karalių, jis renkamas pagal įvairius kriterijus – gal medžiotojas padarė kilnų darbą, pvz., išbėgo šernė su vaikais, bet jis nenušovė, nors pagal įstatymą galėjo, o gal net ir reikėjo. Karaliumi galima tapti ir sumedžiojus didelį gyvūną. Karalių paskelbia medžioklės vadovas – kiekvieną medžioklę turime kitą vadovą, jo žodis lemiamas, gali net iš medžioklės išvaryti. Varovinės medžioklės sezono pabaigoje renkame Karalių Karalių, kuriuo tampa daugiau kartų buvęs medžioklės karaliumi. Po medžioklės kartais kepame žvėrienos kepenėles. Netiesa, kad moterys nemoka skaniai paruošti žvėrienos – mano žmona, nors pati ir nelabai mėgsta, šauniai pagamina. Beje, mūsų būreliui priklauso ir viena moteris.

– Ar renkate medžioklės trofėjus ir kokie jie?

– Dalinai renku, turiu namuose nedidelį kambariuką, ten yra ir iškamšų – fazanas, pelėda, kėkštas, varna, turiu lapių, bebrų, usūrinių šunų kailių, puikuojasi stirnų, elnių ragai. Daug neturiu, tai ir yra atsakymas, kad šaunu retai. Kas yra trofėjus – stirnų, elnių ragai, šernų iltys ir pan. Praėjusiais metais būrelis gavo šešias licencijas tauriajam elniui sumedžioti. Sunku sumedžioti elnią su gražiais ragais, tai ne vienos dienos darbas, o visas procesas. Vien sumedžioti elnią nėra didelė problema, bet visi nori išskirtinio, su gražiais ragais ir dar reikia atskirti, kurį galima medžioti, o kurį ne. Praėjusį medžioklės sezoną būrelio vyrai sumedžiojo visus šešis tauriuosius elnius ir su gražiais ragais.

– Koks Jūsų laisvalaikis, o gal sutampa su pomėgiais?

– Laisvalaikį, kiek įmanoma, stengiamės praleisti kartu su žmona, nors dar pradėję draugauti susitarėme, kad vienas kito nesekiosime, vienas kito nepavydėsime – džiaugiuosi pragyventu laikotarpiu ir pasitikėjimu vienas kitu. Esame savaitę buvę ir Gruzijoje, ir Turkijoje, ir Ispanijoje, vasarą traukiame į Šventąją, be to, vykstame į ekskursijas, kurias šauniai organizuoja Gražina Tamašauskaitė. Visiems draugams juokiuosi: žiemą mano laisvalaikis – medžioklė, vasarą – bitės. Nuvažiavus pas bites, apima toks malonumas... Kiek su jomis reikia kalbėti – ir pabaru, ir pagiriu, ir paprašau, kad geresnės būtų. Bet reikia ir daug darbo, juodo darbo įdėti. Štai ir užvakar viena įgėlė, netyčia prispaudžiau, bet turėjau tokių šeimų, kur tik atidarai avilį, tuojau ant tavęs supuola – kaip tokių nebarti...

– Ar norėtumėte laiką atsukti atgal?

– Turbūt ne, kardinaliai tai nieko nekeisčiau. Gal būtų gyvenimas pasikeitęs, jei būčiau įstojęs į Jūreivystės mokyklą, bet, matyt, gyvenimo taip buvo lemta. Nors turėjau skaudžių patirčių, kai dar buvau versle – kartais labai arti prisileisdavau žmogų... Gal ir mano kaltė buvo, nėra taip, kad vienas kaltas. Dar labai stiprus yra pavydo jausmas – jei tau pradeda sektis, į akis šypsosi, o nusisukęs velnią galvoja. Už daug ką dėkoju Aukščiausiajam, jaučiu, kad mane visur kažkas lydi, globoja... Kartais dirbdamas iš impulsyvumo padarai nepagalvojęs, paskui už tai tenka kentėti, bet – nėra padėties be išeities. Jei jau kas atsitiko, tu turi neužsisklęsti – nebėgti nuo problemos, bet ją spręsti.

– Jau dvi kadencijos kaip nesate rajono Taryboje. Ar labai atitolote nuo politinio gyvenimo?

– Visada domiuosi tiek rajono, tiek respublikos aktualijomis, žinau politinę sistemą, politinį katilą. 16m. buvau Tarybos narys, bet save politiku laikau nuo 1990-ųjų pradžios. Stebiu žmones ir išryškėjo akivaizdi tiesa: mes, lietuviai, labai mėgstame guostis, zysti – viskas blogai, valdžia bloga. Aš klausiu, ką tu pats padarei, kad būtų geriau. Šaukia – blogas Seimas, klausiu, o tu buvai rinkimuose – ne. Pirmiausia pradėkime nuo savęs, yra Seimo rinkimai – einu į juos, nepatinka nė vienas – išbraukiu visus, bet aš dalyvauju. Aktyviai dalyvauji savivaldos, Prezidento, Europos Parlamento rinkimuose – tada tu esi pilietiškas, tada gali reikalauti. Bet ne, kad tik manęs neužkliūtų, o aš pasakysiu, kad jie nevykę, vagys – o ką tu pats padarei. Reiškia pretenzijas, kad visi kyšininkai, o ką pats daro – duoda kyšį politikui, policininkui, medikui ir pan. Niekam visi neduokime, ir jie neims. Lengviausia pasakyti – visi vagys... Ant kito mėgstame matyti šapą, o ant savęs ir dramblio nepastebime.

– Jūsų nuomone, kaip kinta mūsų rajono politika, infrastruktūra ir pan.?

– Galiu pasakyti – džiaugiuosi Mažeikiais. Net draugai čia atvykę pastebi, kad Mažeikių miestas yra pasikeitęs ir sunku jį beatpažinti. Sutinku, kad kažkur yra brokas, ne taip padaryta, bet... miestas gražus. Štai vakar su žmona važiavome į bityną, žiūrime – sakuros žydi, džiaugiamės, kad gražiai sutvarkyta, gražioje vietoje, o kokios gražios bus, kai jos suaugs. Turime savo sakurų parką – kodėl nesidžiaugti. Infrastruktūros sutvarkymas – čia ne nuo vieno asmens, mero ar kito darbuotojo priklauso. Nesuvokiama, kodėl mes turime matyti tik tai, kas bloga. Sutinku, yra politikų, kurie naudojasi savo privilegijomis, kad tik būtų išrinkti, žadėdami daug nuveikti – ateina ir nieko nepadaro, taip atsitiko ir su klasteriu, jeigu rajonas nebuvo tam pasiruošęs, kam tu tada su ta vėliava eini į rinkimus. Pasirodo, to klasterio natūraliai negalėjo pastatyti, nes tam nebuvo žemės skirta, o Akmenės rajonas tam žemės buvo prieš 10 m. ar dar seniau išskyręs. Reikia daugiau jaunimo pritraukti į savivaldą ir bendrai į politiką. Yra riba, juk ne veltui nustatytas pensinis amžius, didesnę dalį valdžioje turėtų sudaryti jaunimas, taip – reikalinga ir patirtis. Aš visada už jaunimą ir manau, jei eini į politiką, vienokius ar kitokius valdymo organus, tai tu turi ir dirbti, o ne tik imituoti, reikia turėti tvirtą nuomonę, sugebėti ją apginti. Vienas nuėjęs tu nieko nepadarysi, reikalinga komanda – ji turi būti jauna, veržli ir joje trečdalis turėtų būti su patirtimi.

– Krislo ieškojimas kito akyje jau tapo įprastas mūsų visuomenėje. Ko Jūs palinkėtumėte žmonėms?

– Daugiau optimizmo, nematyti vien bloga, ir sunkiausioje situacijoje pamatyti gėrį – padarė kažką ne taip... na, kodėl jis tai padarė, gal kažkas netiko, gal taip tuo metu reikėjo, taip susiklostė aplinkybės. Nematykim vien tik bloga. Nepavydėkim net blogiausiam žmogui – geriau palinkėkim sveikatos, sėkmės, kad jam visur sektųsi. Nebijoti permainų – tai gyvenimo variklis, jei sustojai – tai ir apkiautėjai. Aišku, nereikia nerti stačia galva, reikia apsvarstyti, pergalvoti. Visada ėjau pas žmones, mano gyvenimo tikslas – ne tiek gauti, kiek padėti. Aš nebijojau permainų, tai įrodo ir įvairiapusė darbinė patirtis – ėjau, rizikavau, kai kur nukentėjau, kai kur pasisekė... bet aš ėjau, dirbau, nestovėjau vietoje. Jei tik yra galimybė, eik, rodyk, daryk ir negalvok – kas bus, jeigu bus.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentarai  

-1 #1 Vilytė 2018-05-14 09:30
Nuostabi pora, abu koja kojon, po tiek metų pragyventų kartu vadina vienas kitą mažybiniais žodžiais, tai verta pasimokyti iš jų bendravimo, pagarbos vienas kitam. Sėkmės jums abiem visur ir visada
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode