D. Grigutė: „Kas nenužudo, tas užgrūdina...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Niekas – nei šeima, nei artimieji, nei draugai – iš tiesų nežino, kokie jausmai grumiasi ypatingo vaiko mamos širdyje... Tai žino tik jos širdis. Viena iš tokių mamų – Dovilė Grigutė, auginanti sūnų su Dauno sindromu, kuri ne tik kineziterapeutė, nuoširdžiai padedanti pacientams įveikti ligas, bet ir energinga, jaunų idėjų nestokojanti visuomeninės organizacijos „Gerumo galia“ pirmininkė.

Esi jaunas žmogus, bet su savimi nešiesi didelį karčios patirties kraitį. Artėjant mamos dienai norisi paklausti – kas Tu pirmiausia esi?

– Pirmiausia esu dviejų nuostabių vaikų mama, paskui stengiuosi būti gera žmona, o trečia – aš labai stengiuosi daug savęs atiduoti kitiems, kad mane prisimintų kaip gerą specialistą, gerą žmogų, gerą neįgaliųjų „saulyčių“ ir jų tėvų draugą.

Kaip Tavo šeimoje švenčiama Mamos diena?

– Mamos diena skirta mano mamai, kol kas – tai jos diena. Visada praleidžiame kartu visa šeima, tai ypatinga diena. Kai mano vaikai paaugs, tikiuosi, ir jie mane taip pat įvertins, supras, mylės ir skirs tiek pat laiko, kaip ir aš savo mylimai mamai.

Esi ypatinga mama – ypatingo vaiko mama. Sugrįžkime į tą metą, kai gimė Gustas – ar nesusiūbavo žemė?

– Žemė siūbavo ištisus metus, verkiau diena po dienos... Iškart, kai tik gimė sūnus, sužinojau, kad jis turi Dauno sindromą, be to, ir sudėtingą širdies ydą. Kol nebuvo atlikta operacija, buvau kaip mirimo stadijoje – tai buvo be galo skausmingas gyvenimo tarpsnis. Gerai, kad šalia buvo tie žmonės, kurie tai išgyveno – jie padėjo morališkai atsitiesti, bet pirmiausia visus išgyvenimus perleidi per save. Nuo tada sakau: „Kas tavęs nenužudo, tas tave užgrūdina – liepia keltis ir eiti į priekį.“ Dabar jau nebekyla klausimas – kas, kodėl, už ką... Tiesiog ateina kitoks gyvenimas – išmoksti gyventi kitaip. Taip, mes, neįgaliųjų mamos, tarp jų ir aš, turime tokį įspaudą – kovingumo ženklą – tai faktas ir jo nepaneigsi, visos pasiruošusios apginti savo vaiką, kovoti dėl jo. Ir dar vieną ženklą turime, kad mes mokame džiaugtis mažais vaikų pasiekimais, tai užmiršta sveikų vaikų

mamos, nes jų vaikai daro savaime, o mūsų vaikai savaime nedaro – tu turi daug darbo įdėti, kad gautum rezultatą. Aš tai žinau, auginu ir sveiką mergaitę, ir kitokį berniuką – visiškai kitokios pamokos.

Ar buvai jaunystėje ar vaikystėje susidūrusi su kitokiu vaiku?

– Susidūriau studijų metais... Pamenu praktikos metu sutiktą mergaitę su Dauno sindromu, ji buvo taip arti manęs ir spinduliavo savo meilę. Sėdėjau sustingusi ir galvojau: „Ačiū Dievui, kad mano dukrai viskas gerai“, ir kartu nupurtė toks šaltukas, net subariau save, kaip galiu taip galvoti, kokios negražios mintys. Laukdamasi Gusto, visa esybe jaučiau, kad bus berniukas... Ir dar žinojau, kad kažkas bus kitaip – bet ne taip... Viduje jaučiau šilumą, gėrį ir pati spinduliavau jį, nors jau tada nebebuvo santarvės namuose. Tikėjausi, kad ateis gėris... Pasirodo, atėjo tas gėris, tik kitokiu pavidalu.

Sunkiausiu metu nusisuko vyras, likai viena su mažais vaikais. Kas tada buvo šalia?

– Šitas gyvenimo tarpsnis buvo itin sunkus. Tėvui galėčiau tik palinkėti visa ko geriausio... Šiandien aš be galo laiminga, kad jo nėra šalia, nes, kas bloga, reikia patraukti, o kai pasitraukia pats, dar lengviau. Ir jo pasirinkta taktika nebendrauti su vaikais nebekelia jokio pykčio. Labai arti manęs buvo mano tėvai – nuo pat gimimo apgaubė tą vaiką begaline meile ir niekada man neleido patikėti „gerų žmonių“ pastebėjimais, kad jis nesulauks operacijos... Visada vedė mus į priekį. Ir dabar jie atiduoda begalinę meilę sūnui ir Gustas juos labai myli.

O draugai. Ar nepasikeitė jų ratas?

Mane numušė ant žemės, kai nebeliko draugų. Prisimenu, buvo Gusto dešimtasis gimtadienis – klausiu, ko jis nori dovanų, o jis man atsakė – draugų. Ir, kaip tyčia, kuriems skambinau, nė vienas negalėjo ateiti. Vėl teko pereiti visus jausmus, tada buvo antroji banga, kai vėl viską iš naujo išgyvenau – tai privertė vėl pervertinti vertybes. Jie nesupranta, kad tai svarbu man, mano vaikui... Ir vėl pradedi mokytis iš naujo tai, ką jau mokėjai, vėl kitu kampu pažiūri į savo gyvenimą. Taip ir nesupratau... Kol vaikas buvo mažas, gal tų draugų ir buvo, paskui... Augo vaikai, išsiskyrė ir keliai, gal todėl, kad mano sūnus nepavijo jų savo amžiumi. Laikui bėgant viskas atsirinko – nieko neliko netikro, šalia liko tik tikri žmonės, patys artimiausi, šeimos nariai, kurie

supranta ir palaiko. Turiu, kas mane ramina, būtent sūnus ir jo nuoširdumas, gudrumas. Ateina rytais tas vaikas ir taria tokius žodžius: „Kaip aš tave myliu, kokia tu graži, gera... Mamyte, duosi kompą?“ Tada supranti, kad tie netikri žmonės neverti nei tavo ašarų, nei pykčio. Pradėjau mokytis nebepykti – vaikas išmokė, jis atėjo, pasakė ir tuo viskas pasibaigė, o ką mes – nešiojamės tą pyktį, kaip akmenį po širdim pasirišę.

Dabar esi suradusi ramybės uostą, mat sukūrei kitą šeimą. Kaip pajautei, kad jis Tavo žmogus?

– Ar aš rinkausi? Ne, jis pats atėjo pas mus (juokiasi). Su vyru susitikome boulinge, bet tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tiesiog tai buvo tas žmogus, kuris turėtų būti su mumis. Ne kiekvienas priimtų neįgalų vaiką – tai galima sakyti, kad ir vyras ypatingas. Iš tiesų daugiau dėmesio reikia Godai, nes Gustas išspinduliuoja meilę pats, o sveikam vaikui reikia ją parodyti. Gustas duoda labai daug meilės, jis vienija visą šeimą – mes įnešame gyvybės jam, jis mums.

Dabar lyg ir aprimo Tavo gyvenimas. Gal tokia idilė primena vaikystę?

– Šiuo metu gyvenimas gražus ir primenantis vaikystę, o ji buvo nuostabi. Mes trys vaikai – dvi sesės ir brolis – gimėme paprastų mažeikiškių šeimoje. Buvau pagrandukė, tad sulaukiau daugiausia dėmesio, buvau lepinama. Visas vasaras leisdavau netoli Palangos pas močiutę, kuri labiausiai mylėjo, gražiausiais žodžiais, vardais mane vadino, sūpavo, lingavo. Mano močiutė buvo „kriaučka“ (siuvėja), visas kaimas pas ją ėjo siūtis – tai matydavau ir aš. Vis nukirpdavau audinio gabalėlį ir už tai gaudavau pylos. Ji manęs niekada nemokė siūti, išmokau žiūrėdama – mačiau, kaip daro iškarpas, kaip kerpa, siuva. Visą laiką galvojau, kad būsiu siuvėja,

bet močiutė sakė, kad tai nerimta profesija – teko ieškotis rimtos... Niekada nenusėdėjau vietoje, visada besikeičianti, reikėjo daug aktyvaus veiksmo, draugų – bėgti, lėkti. Daug metų šokau, tik dainuoti nemokėjau, nors visą laiką norėjau. Kažkada gal būtų patikę ir vaidinti, bet per tą savo neramų, besikeičiantį būdą visur po truputį save barsčiau... Gal iki šiol šiek tiek išlikę. Beje, šią savybę atpažįstu ir savo vaikuose – aktyvūs, judrūs, žaismingi. Tada niekada nepagalvojau, kad man toks sunkus kelias teks. Kartais mama pajuokauja: „Čia tau už tą jaunystę, už dykumą.“

Baigei „Ventos“ vidurinę mokyklą. Kokia linkme pasuko tos neramios mergaičiukės kelias?

– Patiko daryti, kurti – bet išėjo taip, kad įstojau į inžineriją VGTU, bet suvokusi, kad iš manęs inžinierės nebus, įstojau į Klaipėdos kolegiją studijuoti kineziterapiją. Besimokydama jauna, dvidešimtmetė, ištekėjau, greitai gimė dukra, mokslus tęsiau gimus ir antram vaikui – jau Šiaulių universitete, paskui buvo daug stažuočių. Su vaikais daug pasiekiau – galima sakyti, su jais baigiau mokslus. Atsirado didelis stimulas mokytis, kirbėjo mintis – ką aš paskui duosiu savo vaikams, kas bus, jeigu bus. Nesinorėjo vien prisirišti prie šeimos – Gustui buvo mėnuo po širdies operacijos, kai išėjau į darbą... Tada taip reikėjo. Kas dar kilstelėjo į viršų? Darbas, o su juo ir nauja patirtis. Kaip ir daug ką, taip ir svajonę, kur dirbti, pakoregavo sūnaus gimimas – norėjosi būti arčiau tėvų, kad sulaukčiau pagalbos, tad sugrįžau dirbti į Mažeikius, nors visą laiką svajojau apie Palangą. Sėkmingai čia gyvenu bei dirbu, o Palanga... Jos nebereikia, nebent sulaukus pensijos (juokiasi).

Seniau buvo skeptiškas požiūris į mankštą, jos naudą, o dabar, kaip pati juokauji, pacientų turi tiek, kad nors vežkis pas save namo...

– Turiu labai mylimą darbą ir nežadu kitur blaškytis. Juokiuosi, kad, ko gero, ten ir pasensiu. Nereikia net sakyti, matai iš jų veidų, kad jiems šiandien reikia pagalbos, reikia mano rankų, ir, kai matai jų didelį norą sveikti, tu negali kitaip, turi jiems padėti. Pirmiausia, reikia labai didelio darbo, dirbti ir negailėti savęs. Kaip dėl „pliusiuko“ pacientų – bent jau pas mane jie ilgai neužsilaiko... Pasitaiko tokių pacientų, kurie ateina jau su suformuota išankstine nuomone, neaišku, ar prieš mane, ar prieš kineziterapiją – tiesiog nesurandi ryšio, atsimuši kaip į sieną, o kai nėra tarpusavio ryšio, tu negali jam padėti. Tai verčia grįžus susimąstyti, kodėl tam žmogui negalėjau padėti, kodėl neradome bendros kalbos. Nemoku uždariusi kabineto duris už jų palikti ir darbą. Likusi viena, viską ramiai sudėlioju į „stalčiukus“ – nugula problemos, bet išties viską perleidžiu per save, ką blogai padariau, kaip galima padaryti geriau, o gal aš suklydau...

Už tą atsidavimą, norą padėti ir pacientai Tave labai vertina. Daug stažuojies, kodėl?

Ačiū jiems, kad manimi pasitiki. Aš daug studijuoju bei stebiu žmones ir, kai pritrūksta žinių, energijos, kaip motyvuoti pacientus, ką naujo jiems pasakyti – ieškau žinių, važiuoju tobulintis, tenka ir daug skaityti. Jei turiu sunkesnį ligonį, berods, viską išbandei, o rezultato nėra, nors vakarais ir neturiu laiko, bet, matydama tokį norą pasveikti, vėl gilinuosi, ieškau naujovių, kaip iš naujo pritaikyti. Vien žmonės tau neleidžia sustoti, verčia tobulėti. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad pavasarį ir rudenį aš ruošiuosi studijuoti iš naujo (juokiasi).

Turi savo mėgstamą darbą, su plačiais užmojais vadovauji organizacijai, statotės namą. Kaip visur suspėji?

Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau spėji. Iš tikrųjų, šiandien dukra, sužinojusi, kad duosiu interviu, pareiškė, kad norėtų būti kartu, kad galėtų pasakyti, kokia mama gera, kaip ja didžiuojasi, bet... norėtų, kad galėtų daugiau dėmesio skirti jiems. Laiką turbūt atitraukiu nuo vaikų, bet stengiuosi atsigriebti savaitgaliais, tam yra atostogos. Turbūt tas maksimalizmas varo – ir darbe stengiuosi daug savęs atiduoti, ir organizacijai, ir šeimai.

Koks jausmas vadovauti organizacijai, vienijančiai šeimas, kurios augina vaikus su Dauno sindromu, švelniai vadinamus saulytėmis?

Kai išrinko pirmininke, nesupratau, kas bus, dabar už patirtį galiu padėkoti tiems žmonėms, kurie pasitikėjo manimi. Pradžioje galvojau, kad tai sunkus kelias, bet dabar manau, kad tai – nuostabi patirtis, kurios niekur neįgysi, jos nenupirksi, kuri tave augina kaip žmogų. Tik pradėjusi vadovauti savęs klausiau, kada ateis ta garbė, kada ateis tas gėris (juokiasi). Dabar žinau, kad visų pirma reikia įdėti labai daug darbo, o kuo daugiau dirbi, tuo labiau gali pamatyti, kad ir pro šalį gali nuvažiuoti. Supranti, kad turi labai stebėti, kaip žmonės reaguoja į tavo darbą. Kai po metų, dvejų tu pradedi pažinti tikrus veidus, kai pamatai, kaip tėvai džiaugiasi, atėję į šventes, užsiėmimus, kai pamatai džiugius vaikų veidus – tai ir yra tikrasis gėris, tikrasis atpildas už tai, ką tu darai. Neįkainojama matyti vaikų akis – jos tokią meilę spinduliuoja... Supranti, kad jiems to labai reikia, ir darai, gal klysti, bet vėl darai.

Kaip jaunas vadovas daug naujovių įnešei, užsibrėžei tokių tikslų, į kuriuos kai kurie nepatikliai žiūrėjo – ar pajėgs vaikai...

Reikėtų pamatyti jų akis užsiėmimų metu. Nereikia jų gailėti, nereikia sakyti, kad jie nemoka – jie viską moka ir gali, tik jiems reikia nuolat besikeičiančios veiklos. Jie ir sportuoja, ir šoka, ir keliauja, o kaip jie moka džiaugtis. Jiems tik reikia didesnės pagalbos. Jaučiuosi atsakinga už tai, kad vaikai būtų laimingi, kad tėvai galėtų atsipalaiduoti atėję, susėsti pakalbėti. Tik mes vieni kitus suprantame, nes, kol pats to neišgyvenai, tol nesuprasi. Ir nereikia stengtis suprasti, tik palaikyti... Mes neprašome užuojautos. Tiesiog gyvename, džiaugiamės, liūdime – viską darome kaip ir visi, tik vaikų meilės mes gauname daugiau...

Kaip Tu atsipalaiduoji po visų darbų ir kokių turi pomėgių?

Geriausias atsipalaidavimas – bendravimas su vyru. Mes daug kalbame, jis mane nuramina, jei nesiseka – paguodžia. Kitas poilsis – tai fizinis darbas, įkišu rankas į žemę... Ne tiek to fizinio darbo reikia, matyt, kiek tos vienatvės, kad galėčiau sudėlioti mintis. Pomėgiai – jei atvirai, jiems nebeturiu laiko, nors be galo mėgstu siūti, bet tiesiog neturiu kada. Paskui, žodžiu, viskas paskui. Visą laiką siuvimas su manim ir mano širdyje. Vakarais bent po pusvalandį stengiuosi paskaityti. Skaitau daugiausia psichologines knygas, kurios į mano gyvenimą atėjo su Gustuko gimimu. Atostogas dalinu, kad galėčiau jas praleisti ir su visa šeima, ir dviese su vyru – laikas dviese ir su vaikais neįkainojamas.

Kokie charakterio bruožai Tau trukdo gyventi ir kokie padeda?

Esu be galo užsispyrusi ir siekianti tikslo, o tai ir padeda, ir trukdo. Darbe užsispyrimas – mano stiprioji pusė, kuri padeda ir man, ir kitiems pasiekti rezultatų. Kalbant apie vadovavimą organizacijai – kartais man pakiša koją... Labai daug reikalauju iš savęs ir kitų. Labai norėčiau, kad kartais sugebėčiau būti lankstesnė, kantresnė. Jaučiu, kad trūksta ir... patirties, o kai labai jos pritrūksta, imu ir paklausiu protingesnio už save (juokiasi). Viską stengiuosi pasiekti nuoširdumu ir dideliu darbu.

Šiuolaikinis žmogus nuolat kažkuo nepatenkintas. Ar teko sutikti blogų, piktų žmonių?

Turbūt nėra blogų žmonių, yra tik nenuoširdžių. Sutikau tokių žmonių, kurie pavydi matydami, kad man šiek tiek labiau sekasi, nei jiems. Skaudu, kai toks žmogus kalba už nugaros. Tiesiog viskas laimima per nuoširdumą. Žmonės patys susikuria sau negatyvą, jo labai daug yra. Priklauso nuo to, kaip tu pažvelgsi į susidariusią situaciją – žiūrėk, vienas sveikas yra nelaimingas, kitas ir sergantis džiaugsmu trykšta. Trūksta pozityvo, nuoširdžios šypsenos, kuri nieko nekainuoja. Gerumo trūksta, žmonės gal nepasitiki vienas kitu.

Daug bendrauji su jaunimu, organizacijos savanoriais, koks šiuolaikinio jaunimo požiūris į kitokius vaikus?

Savanoriai – jau susiformavusios asmenybės, jie nebijo, kad mūsų vaikas gal ir nepiktybiškai pastums, ir nuoširdžiai apkabins. Pas mus ateina tik tie, kurie patys nori, ir jie natūraliai priima mūsų vaikus, nelaiko jų kitokiais, kad jie kažko negali, nemoka – tokiu pat tempu liepia šokti, sportuoti. Jaunimas yra gražus, jie tokie nuostabūs, turime ko iš jų pasimokyti.

Dovile, o kokie Tavo ateities planai?

Kol nebuvo organizacijos, visada sakiau, kad įkursime senelių namus, ten dirbs visi mano šeimos nariai, tarp jų ir Gustas. Tai buvo rimtas siekis. Bet dabar, kai turiu didelę sodybą, sukurti ten savo vaikui darbo vietą – privalau... Gavau ūkininko pažymėjimą. Vis kaskart naują veiklą sugalvoju, gal auginsime šilauoges ar kitas uogas, o gal paukščius auginsime – žodžiu, esame ieškojimų kely. Labai svajoju, kad ten dirbtų didžioji dalis mūsų organizacijos vaikų – ne tik žaistų, bet pagal galimybes realizuotų save. Mano svajonė ir yra, kad vaikui būtų gerai, būtų užtikrinta galimybė jaustis naudingam.

Artėja Mamos diena, ko palinkėtum mamoms?

– Kiekvienai mamai linkiu, kad nenumaldomai bėgantis laikas išmokytų mus dar labiau vertinti tai, ką turime dabar... Linkiu būti mylimoms ir mylinčioms, reikalingoms... Sveikatos, kantrybės ir vaikų pagarbos, o tiems, kurie toli nuo mamų, sugrįžti apkabinti, pabūti, nes tai taip svarbu kiekvienai ...

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode