Vidas Bareikis: Lietuva tarytum klausia – kam aš čia esu?

 

Kiekvieną savaitę atlikėją Vidą Bareikį galima sutikti vis kitoje Lietuvos vietoje. Šiais metais dainininkas pasiryžo aplankyti net 50 šalies miestų ir miestelių – juose ne tik rengia pasirodymus, bet ir kalba moksleiviams apie patyčias.

Paklaustas, kodėl susitikimams mokyklose pasirinko patyčių temą, V. Bareikis sako, kad nepagarba sau ir kitam užaugina visus kitus skaudulius: atskirtį, alkoholizmą, depresijas, savižudybes. O juk dabartinė Lietuva, pasak daininko, kaip tik ir primena depresija sergantį žmogų, kuris kartais nebežino, kokia prasmė jam būti.

Apie mūsų šalies skaudulius, o kartu apie lankant mokyklas patiriamą įkvėpimą ir susižavėjimą jaunais mūsų šalies žmonėmis, interviu pasakoja Vidas Bareikis.

Esate iniciatyvos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius. Ko reikia, kad Lietuva būtų saugi?

Man labiausiai norėtųsi, kad šeimose vaikams nuo mažų dienų būtų diegiami motyvacijos, savivertės ir pagarbos sau bei kitiems principai. Vaikai turi žinoti, kad jų egzistencija turi prasmę, juos reikia drąsinti realizuoti save ir kartu padėti kitiems tą padaryti. Saugi Lietuva – tai šalis, kurios vaikai turi didelių svajonių ir tikslų, ir drąsos jų siekti.

Tikrai per dažnai Lietuvoje vaikai girdi suaugusiųjų liūdnus svarstymus: kam aš čia esu, kam dirbu, kodėl neišvažiuoju iš šitos šalies, kokia prasmė čia gyventi. Ar gali vaikas užaugęs kitaip mąstyti, jei vaikystėje aplink vien toks pesimizmas? Pažiūrėjus į Lietuvą iš šono, atrodo, lyg ji klaustų: kam aš čia esu? Lyg nesuprastų, kokia prasmė jai būti. Dažniausiai tokiais dalykais abejoja ir tokį klausimą užduoda depresija sergantis žmogus, galbūt net mąstantis apie savižudybę.

Bet, kita vertus, važinėdamas po mokyklas ir matydamas jaunus žmones, kur kas pozityviau ir ramiau žvelgiu į ateitį, nes tikrai ateina nuostabi nauja karta. Tai labai motyvuoti jauni žmonės, turintys aiškių tikslų, žinantys, kaip jų sieks, norintys likti dirbti Lietuvoje. Jie jau dabar sugalvoję, kaip studijuos regionuose ir steigs verslus savo gimtuosiuose miestuose. Šitie jauni žmonės, manau, bus pajėgūs savo darbais išvalyti tą vyresniųjų kartų nešiojamą beprasmybės geną.

Iniciatyvos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriams mokyklose siūloma kalbėti daugeliu skaudžių temų: patyčių, alkoholizmo, atskirties, skurdo. Kodėl pasirinkote kalbėti apie patyčias?

Visuomet esu linkęs pirmiausia ieškoti problemos šaknų. Man atrodo, kad patyčios ir nepagarba sau ir kitam užaugina žmogui bei visuomenei visus kitus skaudulius, kaip savivertės stoka, alkoholizmas, skurdas, depresijos, savižudybės. Todėl šnekėdamas su jaunais žmonėmis noriu juos įkvėpti keisti savo požiūrį ir elgesį.

Viešumoje nesutariama, kas yra patyčios ir kuo tai skiriasi nuo sarkazmo, ironijos ar kokio kito visiems priimtino būdo naudotis žodžio laisve. Kaip jūs sau atsakote, kas yra patyčios?

Juokelis – kai juokinga visiems, o patyčios – kai bent vienam iš kompanijos tai, kas sakoma ar daroma, yra skaudu ir žeidžia. Žinoma, riba visada be galo slidi, nes labai skiriasi mūsų gyvenimo patirtys, ir visi skirtingai suvokiame humorą. Ir, gink dieve, nesakau, kad baimindamiesi patyčių turime dar labiau susiraukti, negu jau dabar esame ir negu Lietuva yra susiraukusi. Bet gal galime vadovautis visai paprastu principu: pagalvok, ar norėtum, kad su tavim taip pasielgtų, jeigu būtum to kito žmogaus vietoje?

Ar sutiktumėte, kad Lietuvoje įsigalėjusi patyčių kultūra?

Tikrai taip, bet ne mažiau ir ne daugiau nei visur kitur pasauly. Tai yra bendražmogiška.

Iš kur kyla patyčios?

Iš žmogaus neužtikrintumo ir neišsipildymo. Dėl to, kad jis pats yra nuskriaustas, nelaimingas ir savo vertę bando įrodyti, pakelti kito sąskaita. Juk jeigu žmogui viskas gerai gyvenime klojasi, jis kaip tik norės kitam padėti, o ne kritikuoti bei smukdyti ir per kito galvą lipdamas metru aukščiau atsistoti.

Aš pats didžiausią pergalę prieš patį save pasiekiu rytais prisiversdamas anksčiau atsikelti ir nueiti pasportuoti, man visai nereikia kitų, kad žinočiau savo vertę. Labai teisingas man atrodo sportininko ir aktoriaus Arnoldo Švarcnegerio požiūris, kad, kol priešai leido laiką jo nekęsdami ir apkalbinėdami, jis nuo ankstyvo ryto įtemptai sportuodavo salėje. Jis sakė paprasčiausiai neturėdavęs laiko klausytis, ką apie jį kalba visokie pavyduoliai.

Ir aš panašiai galvoju. Jeigu sąžiningai, man šitam pasauly tikrai rūpi tik trijų žmonių nuomonė: žmonos, sūnaus ir tėvo. Kitų konstruktyvi kritika, žinoma, svarbi ir ją priimu, bet jei kažkokiam užkabory prie kompiuterio sėdi piktas ant savęs ir viso pasaulio žmogus ir rašo komentarus – aš tam tiesiog neturiu laiko.

Bet ar visada buvote atsparus patyčioms, ar pavyko tik pamažu nuo jų atsiriboti?

Seniau man rūpėdavo ir žeisdavo, bet kai gyvenime artimųjų būry susidūriau su labai sunkiais ir sukrečiančiais dalykais – tiek per dideliu alkoholio vartojimu, tiek savižudybe – supratau, kokia nesvarbi iš tikrųjų yra ta visa smulkmė.

O moksleiviams, kurie šiuo metu patiria patyčias ir sunkiai jas išgyvena – ką per susitikimus patariate?

Kiek save atsimenu mokykloje, visuomet bandydavau patyčias stabdyti. Man ir dabar atrodo, kad tokiais atvejais būtina parodyti ribas ir sukaupus visą drąsą pašaipūnui pasakyti: viskas, nustok, tu daugiau iš manęs nebesityčiosi, nes kitaip apie tai sužinos visi suaugusieji arba aš su tavimi niekad nebebendrausiu. Žmogus, kuris tyčiojasi, dažnai turi kietesnę odą, ir jam patyčios atrodo viena bendravimo formų – jis pats tokio tono ar tokių žodžių gal net nelaiko patyčiomis, todėl gali pakakti pasakyti: alio, ar tu supranti, kad mane skaudini?

Dar mokyklose pasakoju, kad dirbdami su studentais aktoriais praktikuojame tokią taisyklę: galvoti apie žmogų, kuris labai nervina, kaip apie savo artimiausiąjį. Vadinasi, kai sunervina koks nors vyresnės kartos keistas funkcionierius, reikia mėginti galvoti – o jeigu taip elgtųsi mano tėvas, ar tikrai aš jį pasmerkčiau, o gal pradėčiau ieškoti jo elgesiui pateisinimų? Bet kuriuo atveju juk neapšaukčiau iškart savo dideliu priešu, nepradėčiau staiga artimojo nekęsti. Toks mąstymas gali padėti taikiai išspręsti daugelį situacijų.

Bet pats svarbiausias dalykas – kad per mokyklos ar universiteto slenkstį žengiantis žmogus gerai suprastų, dėl ko visa tai daro: koks jo tikslas, kur link jis eina, ir tikėtų, jog visa tai turi didelę prasmę, išliekamąją vertę, ir kad geri darbai niekad nenueis veltui.

Ar tai ir yra pati svarbiausia žinutė, kurią perteikiate Lietuvos moksleiviams – gerai žinoti savo tikslą ir jo siekti?

Pagrindinė žinutė – tai žodis pagarba. Pagarba sau, šeimai, vieno kitam, valstybei. Apie tai daugiausia ir šnekame. Tai, mano nuomone, yra viso ko pamatas.

O kokį įkvėpimą išsivežate iš aplankytų mokyklų?

Kiekvienąsyk išsivežu žinojimą, kad iš tikrųjų galiu kitiems žmonėms padėti, jog kiekviena mano pastanga pagelbėti nėra beprasmiška, o net ir mažas geras darbas gali virsti pradžia didelei gerų darbų ir iniciatyvų lavinai. 

Ar sekasi su moksleiviais užmegzti ryšį, atvirai pasikalbėti?

Kol kas labiausiai mane sukrėtė nutikimas, kai 200 mokinių akivaizdoje aktų salėje atsistojo aštuntokė ir paklausė, ką daryti, jei dėl patiriamų patyčių imi galvoti apie savižudybę. Dar paklausiau jos, ar kalba apie save, o ji linktelėjo ir pradėjo verkti. Tas atvirumas ir skausmas jos balse mane pribloškė, aš sutrikau, bet padėkojau, kad apie tai išdrįso pasakyti viešai, ir paprašiau nedelsiant šnekėtis pirmiausia su manim iškart po renginio, bet ir su kitais atsakingais žmonėmis mokykloje, su suaugusiaisiais, kuriais ji pasitiki.

Taigi, moksleiviai tikrai atvirai su manimi bendrauja, o svarbiausia, kad tikrai nuoširdžiai vieni kitų klausomės. Matyt, taip jau yra, jog visiems daug lengviau išgirsti ir priimti kad ir tas pačias jau seniau girdėtas tiesas, bet iš svečio lūpų.

Tik, aišku, nereikia norėti, kad kartą apsilankius mokykloje visi ten nustos tyčiotis. Tai turi pamažu tapti nauja tendencija, kuri kaip lavina nušluotų susikaupusias negeroves. Tam reikia ir laiko. Skaičiau, kad dideliems socialiniams visuomeniniams pokyčiams įvykti gali prireikti 40 metų. Man dabar 32, tad būdamas 72 metų turiu vilties pamatyti tą visą švarų mūsų šalies istorijos lapą ir gal galėsiu pasakyti, jog bent truputį prisidėjau, kad jis būtų švarus.

Aplankęs daugybę mokyklų savo feisbuko paskyroje parašėte, kad visgi apie patyčias, motyvaciją ir ateities perspektyvas reikia kalbėti labiau su mokytojais negu su mokiniais. Kodėl taip sakote?

Pagal tai, kokie darbuotojai ar mokytojai pasitinka įėjus į mokyklą, galima labai tiksliai nuspėti, kokius jaunus žmones po kelių minučių sutiksiu salėje. Pedagogų įtaka vaikams yra didžiulė ir labai aiškiai juntama. O juk kartais tai vyresnės kartos žmonės, kurie negiamai žiūri ir į moksleivius, ir į savo darbą, o ir apskritai elgiasi labai neprofesionaliai, nes yra beveik visiškai neįsisąmoninę formalaus ir neformalaus bendravimo skirtumų.

Būna ir tokių, kurie apie sovietinius metus pasakoja neslėpdami ilgesio, vadina auksiniais laikais, ir jų mokytojavimo metodai, aišku, iš senesnių dienų užsilikę. Kadangi dvejus metus mokiausi Maskvoje ir apskritai pakankamai gerai išmanau rusišką kultūrą, mokyklose dažnai atpažįstu slaviško stiliaus auklėjimą ir bendravimą su moksleiviais – mokytojai griežti, lyg iš aukšto ir pakeltu tonu įsakinėja, laikosi dogmų, vis nori sumenkinti, pažeminti, nubausti kad ir už menkus prasižengimus.

Galbūt tai ir yra liudijimas, kad turime dvi Lietuvas – didmiesčius ir provinciją?

Yra dvi Lietuvos, bet tai ne provincijos ir miesto skirtis, o mentaliteto – provincialaus ir neprovincialaus mąstymo – klausimas. Provincijoje galima sutikti tiek visišką provincialą, riboto mąstymo žmogų, tiek ir patį didžiausią šviesuolį, kokio mieste nerasi. O mieste pasitaiko, vadinkim, absoliučių kaimiečių, kurie daro gėdą ne tik miestui, bet dar ir visai šaliai.

Aš mėgstu moksleiviams pabrėžti, kad gyvenimas provincijoje turi privalumų. Iš tikrųjų, gyvendamas sostinėje su tokia galybe veiklų, pagundų ir trukdžių, aš jiems kartais pavydžiu to laiko ir tos erdvės, kurią jie turi savo gimtuosiuose mieteliuose. O galų gale visi pripažįsta, kad nuvažiuoti į kokį renginį, pavyzdžiui, mėgstamo atlikėjo koncertą Vilniuje norint visai nėra sudėtinga.

Tai aš moksleiviams ir sakau: jūs gyvenate kaip kokioje superstovykloje, turėdami gražią aplinką, švarų orą, galėdami ramiai mokytis bei tobulėti ir nepatirdami didelio miesto streso. Tai viskas, ko reikia, norint pasiekti net ir pačių didžiausių tikslų. Tik svarbu mokėti įvertinti tai, ką turi šalia.

Kaip atrodo jūsų dienos važinėjant po Lietuvą?

Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio su komanda važinėjame po miestelius, viename pabūdami po vieną dieną. Iš viso iki gegužės mėnesio jau būsime aplankę apie 50 miestų ir miestelių.

Kadangi labai mėgstu sportą, ryte stengiuosi apsilankyti miestelio sporto klube – pasimankštint ir susipažinti su vietiniais. Kiekviename jų ryte susitinku su mokiniais – kalbam, dainuojam, fotografuojamės, po to kai kada dar ir su mokytojais pabendraujam ar apžiūrim miestelio lankomas vietas. Galiausiai vakare rengiu savo koncertą.

Atsimenu, kad jau aplankius 12 vietų man buvo kilusi pirmoji krizė, pagalvojau, kaip toliau pačiam rasti motyvacijos kas kartą šnekėti tomis sunkiomis temomis. Bet tikrai labai pasistiprinu gaunamu atgaliniu ryšiu – aiškiai matau vadinamąjį lašo efektą, kai mažam lašui nukritus į vandenį jis sukelia bangavimą. Tai, kad po mano apsilankymo mokyklose prasideda įvairios iniciatyvios ir toliau tęsiasi – mane labiausiai įkvepia.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode