„Visi keliai atviri – tik turėk bendraminčių...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Šiandien, kaip ir visi Lietuvos žmonės, gyvenu šviesiom, gražiom ir iškiliom mintim. Didžiuojuos, kad esu šio krašto pilietis, kad gyvenu man gražiausioje Lietuvos vietoje – Žemaitijoje. Visada rūpėjo, rūpi ir rūpės mūsų miesto kultūra ir visa savo veikla stengiuosi prisidėti prie jos puoselėjimo. Svarbiausia žmogaus paskirtis šioje žemėje ir yra kurti grožį ir tokią aplinką, nuo kurios ir kitiems gyventi būtų geriau bei maloniau. Gal tam aš ir buvau prieš 38 metus pakviestas į Mažeikius... Praktiškai grįžau į savo gimtą kraštą“, – kalba ilgametis „Draugystės“ choro vadovas Ričardas Grušas.

– Baigęs mokslus dirbote Kelmėje ir butą ten buvote gavęs. Kaip Mažeikiai Jus paviliojo?

– 1972 metais, baigę Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (dabartinis Edukologijos universitetas), Muzikos fakultetą, pagal paskyrimą abu su žmona Janina atvykome dirbti į Kelmės vaikų muzikos mokyklą. Nuo 1976 metų rudens pradėjau vadovauti Kelmės kultūros namų mišriam chorui, klarnetu grojau pučiamųjų orkestre ir kapeloje. 1979 m. gruodžio 31 d. sulaukiau labai netikėto tuometinio Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Romano Songailos skambučio ir išgirdau kvietimą atvažiuoti vadovauti Muzikos mokyklai ir atgaivinti mišrų chorą ,,Draugystė“. Palikti Kelmę iš karto buvo nelengva, juk jau aštuonerius metus čia su šeima gyvenome, dirbome, butą turėjome ir jau buvome gavę paskyrą lengvajam automobiliui. Viliojo atsiveriančios naujos vadybinės veiklos galimybės, nes vienus metus buvau pavadavęs direktorę Kelmės muzikos mokykloje, mėgstamas darbas su choru ir reikalinga parama tėvams bei uošviams, gyvenusiems Ukrinų kaime.

– Kiek man žinoma, R. Songaila rinkosi tik pačius geriausius specialistus. Turbūt neatsitiktinai ir Jus pasirinko?

– Taip, jis labai atsakingai rinkdavo specialistus, rasdavo laiko nuvažiuoti į aukštųjų mokyklų katedras, susipažinti su jais, viską sužinoti apie kviečiamą žmogų. Romanas Songaila, turėdamas aukštąjį kultūrinį išsilavinimą, buvo visiems švietimo ir kultūros darbuotojams didelis autoritetas ir labai geras žmogus. Mums, kultūros darbuotojams, tai buvo aukso amžius. Jis mokėdavo išklausyti, išgirsti, padėti ir paskatinti. Apie mane ir mano darbą visai atsitiktinai sužinojo vieno choro vakaro metu: šokdama su R. Songaila, prakalbo sesuo Marytė, kuri dainavo chore. Jis jos nieko neklausinėjo, bet viską apie mane sužinojo, paskambinęs į Kelmės Švietimo bei Kultūros skyrius. Sužinojo ir kokie mano vadovaujamo choro pasiekimai, buvome laimėję antrąją vietą respublikiniame konkurse rajono centrų kategorijoje. Sužinojo, kad metus Muzikos mokykloje pavadavau direktorę. Apie mane viską žinojo, tik aš nežinojau, ką jis žino.

– Prieš Jums atvykstant Mažeikių muzikos mokyklos direktorius buvo Edmundas Dačka. Kodėl jis nebevadovavo mokyklai?

– Šviesiausios atminties direktorius buvo nepartinis, o tada buvo spaudžiama, kad vadovas turi priklausyti partijai, bet jis nesutiko. Aš jį gerai pažinojau, todėl, gavęs pasiūlymą, pirmiausia nuvažiavau pas E. Dačką. Pamatęs mano dvejones, jis atsakė, kad būtų laimingas, jeigu atvažiuosiu dirbti. Kadangi žinojau, jog jį planuoja perkelti į 3-iąją vidurinę mokyklą dirbti muzikos mokytoju, pareiškiau, kad atvyksiu dirbti tik su viena sąlyga – jis turi čia dirbti tol, kol jam leis sveikata. Visi liko patenkinti, kad aš šito noriu. Jis man davė daug patarimų, bet vieną ypač prisimenu: „Kai norėsi nubausti mokytoją ar darbuotoją, palauk savaitę, po savaitės tu nebenorėsi bausti.“ Ir iš tikrųjų, iškilusias problemas sprendžiau be nuobaudų ir tuo labai džiaugiuosi, gaila, bet vieną mokytoją teko nubausti. Nubausti žmogų lengviausia, bet, jei gali su juo rasti geranorišką problemos sprendimą, išlieka žmogiška pagarba. Dažnai po darbo susėdę pasišnekėdavome. Buvusį mokyklos vadovą menu kaip aukštos kultūros ir labai geros širdies žmogų, labai gražiai bendravusį su mokytojais ir mokiniais. Miesto parke voveraitės iš jo rankų ąžuolų giles paimdavo.

– Grįžkime prie pagrindinės Jūsų misijos Mažeikiuose – atgaivinti „Draugystės“ chorą...

– Po nesėkmingo pasirodymo 1980 metų respublikinės Dainų šventės konkurse choras iširo. Norint atgaivinti chorą, pirmiausia reikėjo jį susirinkti. Bandžiau pakviesti buvusius choristus. Iš pradžių žmonės nepatikėjo, kad 30-metis vadovas gali prikelti chorą. Pirmaisiais metais taip ir nepavyko surinkti, žinoma, rajono vadovai nebuvo patenkinti, o man „zlastės užejė – sukėla žemaitėšks užsispėrėms – reik padarytė“. Švenčiant Muzikos mokyklos kūrybinės veiklos 25-mečio jubiliejų, parašiau dainą, kurią mūsų žemietis kompozitorius Konradas Kaveckas pavadino ,,kantatėle“. Ją dainavo visas mokytojų ir mokinių choras. Pamačiau, kad tai gali būti choro atgaivinimo pradžia. Paprašiau mokytojų, kad atsikūrimo pradžioje jie padėtų, atėjo ir dalis buvusių choristų. Po keturių mėnesių turėjome dalyvauti konkurse Šiauliuose, nuo kurio priklausė, ar paliks Pavyzdinio choro ,,Draugystė“ vardą ir etatus. Kai pasirodėme tame konkurse, komisijos narys prof. Lionginas Abarius nuramino: „Nepergyvenkite – choras skamba ir ilgai skambės.“ Taigi, nuo 1981 m. rudens iki šiolei – 37 metai, kaip mes kartu.

– Bet choras jūsų gyvenime atsirado daug anksčiau, o ir kitiems menams nebuvote abejingas...

– Chore pradėjau dainuoti nuo penktos klasės Ukrinų aštuonmetėje mokykloje, kuriam vadovavo muzikos mokytojas Robertas Paulauskas. Vėliau dainavau Židikų vidurinės mokyklos mišriame chore ir ansambliuose, kuriems vadovavo muzikos mokytojas Vytautas Olberkis. Taip pat šokau liaudies ir pramoginių šokių kolektyvuose, vadovė Aldona Gaubienė. Su šiais kolektyvais dalyvaudavome rajoninėse Dainų ir šokių šventėse Mažeikiuose, koncertavome Vainodės ir Rengės (Latvija) vidurinėse mokyklose, su kuriomis mokykla draugavo. Studijų metu susidomėjau daile, piešimu. Turiu savo piešinių albumėlį. Didžiulį įspūdį ir susižavėjimą mišriu choru paliko dainavimas instituto mišriame ir kameriniame choruose, kuriems vadovavo prof. Antanas Jozėnas. Atsispausdinau didžiulį pluoštą mūsų dainuotų natų, galvodamas, kad gyvenime tikrai turėsiu savo mišrų chorą ir tai bus jo repertuaras. Jau esu atlikęs visą sukauptą repertuarą, išskyrus du kūrinius, kurių nepavyko dar padainuoti – V. Solovjovo-Sedojaus „Lakštingalos“, laukia dar ir Franco Šuberto ,,Mišios“ G-moll.

– Tą dvasią, kad negalėjote nedainuoti, atsinešėte iš vaikystės. Kas Jums įskiepijo meilę muzikai?

– Gimiau Pakempinių kaime, Akmenės rajone. Vėliau Konteikiuose baigiau dvi pradinės mokyklos klases, kur mūsų visų penkių vaikų pirmoji mokytoja buvo mama, kuri buvo baigusi Viekšnių progimnaziją ir neakivaizdiniu būdu Šiaulių pedagoginio instituto tris kursus. Mama labai gražiai dainavo ir jaunystėje grojo mandolina, mokėjo daug dainų, kurių mokykloje mokė savo vaikus. Iš vaikystės labai įstrigo mamos, kaip labai mylinčios savo mokinius, pedagoginė bei aktyvi visuomeninė, burianti kaimo žmones veikla. Kokios įsimintinos liko atmintyje jos organizuojamos Naujųjų Metų sutikimo šventės, kur Seneliu Šalčiu būdavo kolūkio pirmininkas Bronius Kvietkus, o dvi dienas grodavo tėvo pakviestas pučiamųjų orkestras iš Mažeikių. Kaip ji režisuodavo populiarias lietuviškas komedijas, prisimenu Žemaitės „Trys mylimos“, kaip ji taikliai parinkdavo aktorius iš kaimo mokinių tėvų, kurdavo atitinkamo laikmečio aprangas! Mokyklos salė lūždavo nuo juoko ir žiūrovų gausos. Tėvas buvo geras muzikantas, kurį groti smuiku, klarnetu, baritonu, triūba išmokė jo tėvas, turėjęs savo dūdų orkestrą Tirkšliuose. Tada populiarūs buvo pučiamųjų orkestrai, kiekvienas kaimas turėdavo nedidelį penkių ar šešių muzikantų kolektyvą. Mano muzikantiškoji pusė, matyt, paveldėta iš tėvo, o pedagoginė – iš mamos. Kai mes pradėjome groti šeimos kapeloje, nei aš, grodamas gitara, vėliau mandolina, nei sesuo Aleksandra, kuri grojo gitara, dar tada nėjome į mokyklą. Brolis grojo balalaika, vėliau puikiai grojo akordeonu bei armonika. Prisimenu, kaip atsirado pas mus vienas instrumentas – Tirkšliuose, atvykę į giminės šventę, užėjome į universalinę parduotuvę ir tėtė pamatė mandoliną. Mūsų paklausė, ką perkame – saldainių ar mandoliną, žinoma, visi buvome už mandoliną. Labiausiai džiaugiausi aš, nes žinojau, kad ja grosiu aš, o sesuo perims gitarą. Mūsų penkių žmonių šeimos kapela jau turėjome smuiką, gitarą, mandoliną, balalaiką ir būgną, mokėjome daug kūrinių. Kartais tėvas vietoj smuiko paimdavo akordeoną, o kada ir kur juo išmoko groti, nežinau. Manau, jis išmoko pats.

– Jūsų vaikystė susijusi su trimis kaimais – Pakempinių k., Akmenės r., to paties rajono Konteikių k., vėliau persikėlėte į Bukončius, Mažeikių r. Mama dirbo mokytoja, o tėtei teko ir prie statybų, ir akmens skaldyklose paplušėti, dirbo ir parduotuvės vedėju. Kur Jūs muzikuodavote?

– Konteikiuose vakarais susėsdavome ant didelių mokyklos ir mūsų namo, kuriame gyveno 12 šeimų, laiptų ir grodavome, o kaimynai šokdavo. Paskui sužinoję, kad grojame kiekvieną šeštadienį, susirinkdavo jaunimas ir suaugusieji iš viso Konteikių kaimo apie 100–150 žmonių. Šaltuoju metų laiku šokiai persikeldavo į didžiąją Borusų salę. Teko mūsų kapelai groti šokiams ir kultūros namuose, kurie tęsdavosi net iki penktos valandos ryto. Žinoma, pavargdavome, bet, kai pradėdavo eiti miegas, tėvas tuoj bumpt per pakaušį su stryku ir miegai greit išgaruodavo. Nebuvo lengva, bet tas nuovargis užsimiršo ir paliko prisiminimų džiaugsmas, kai žmonės eidavo ir dėkodavo. Teko mums ir Akmenės pušyne vykusiame mokinių sąskrydyje savo programą groti, tada ir laikrašty apie mus rašė, ir šiek tiek per radiją transliavo. Dar prisimenu, kaip grojome vienose vestuvėse tris dienas. Niekaip negaliu suvokti, kaip mes, tokie mažiukai, tas tris dienas atlaikėme... Didžiausias iš to prisiminimas, kai mums už grojimą į gitaros, mandolinos, balalaikos skyles kišo žmonės pinigus, suskaičiavus – jų daug buvo. Tėvas kiekvienam iš mūsų po šio grojimo nupirko po didelę metalinę saldainių dėžę. Tai buvo mūsų pirmasis uždarbis, o pinigai buvo panaudoti šeimos reikmėms.

– Iš kur imdavote repertuarą?

– Tėvo namų mokykla ir buvo mūsų grojimo mokykla, bet nelengva – tėtei patikdavo, kada pagrodavome švariai ir tiksliai ritmiškai. Per repeticijas turėdavome atidžiai klausytis ir labai sekti, kad kartu įstotume, laiku pakeistume akordus, jei ne – tuoj gaudavome su stryku per pakaušį. Tėtė iš savo tėvo buvo išmokęs daug melodijų – tai valsai, fokstrotai, polkos, „Padispanas“, „Vengerka“ – visi jie senoviniai šokiai ir visus mokėjome. Vyresnieji jaunimui parodydavo žingsnelius ir visi susirinkusieji šokdavo. Tėvas mėgdavo naujoves. Jis pirmas visame name Konteikiuose nupirko ir pastatė, kaip kaime sakydavo, dinamą, kuri gamino elektrą ir apšviesdavo mūsų kambarį, arba pirmas nusipirko radijo aparatą ir pirmoji daina, kuri suskambėjo iš jo, buvo Balio Dvariono ,,Kur Nemunas teka“. Tėvas, išgirdęs gražią melodiją, tuoj ją išmokdavo ir mus išmokydavo. Taip kaupėsi mūsų repertuaras. Tėvo namų muzikavimo mokyklos patirtis labai praverčia šiandien man, ieškant naujo, įdomaus repertuaro chorui ar muzikuojant kartu su anūkais. Tai nepakartojamos mūsų bendravimo akimirkos.

– Kuo dar mėgote užsiimti vaikystėje, jaunystėje?

– Nuo pat jaunų dienų aktyviai sportavau, ypač mėgau slidinėjimą. Ukrinai–Židikai buvo pagrindinis maršrutas, kai mokiausi Židikuose. Dalyvaudavau 10 ir 5 km rajoninėse slidinėjimo varžybose. Turėjau pasiekęs trečiąjį atskyrį. Žiemą, kai užšaldavo upė Kvistė, žaisdavome ledo ritulį. Kai pustydavo ar būdavo bjaurus oras, į mokyklą važiuodavome autobusu, tačiau reikėdavo anksti išvažiuoti, mokykloje būdavome 7.30 val., o pamokos tik 9.00. Mokykla uždaryta, tai eidavome į katilinę pas kūriką pasišildyti. O vasarą dviračiais arba pėsčiomis po pamokų pareidavome – 45 min. ir namie, ir autobuso nereikia laukti po pamokų. Mūsų kolūkyje sportas buvo labai populiarus, nes ten sporto organizatoriumi dirbo didelis entuziastas ir puikus sportininkas Stasys Lapinskas. Vasarą net dvi futbolo komandos susidarydavo. Vakarais susirinkdavome tinklinį žaisti, jaunesni stovėdavome eilėje, kol patekdavome į aikštelę. Vėliau atsirado krepšinis, bet man labiau patiko stalo tenisas. Ir dabar su malonumu su sūnumi Gediminu ar anūku Nedu pažaidžiu ledo arenoje. Dabar su vaikais ir anūkais dažnai važiuojame pasivaikščioti į Tirkšlių pušyną, Renavo dvaro parką ar prie Daubarių piliakalnio.

– Metams Jus nuo šeimos, muzikinio gyvenimo atitraukė tarnyba kariuomenėje...

– Šaukimas į kariuomenę pasivijo dirbant Kelmėje, miesto Karinio komisariato komisaro rekomendavimu tarnybą atlikau Rygoje, Pabaltijo štabo orkestre. Nors galėjau čia ir nepatekti, mat pirmas atvyko generolas, kuriam į tankų divizioną reikėjo 60 žmonių. Jis be jokių išlygų sukomandavo – 6 eilės su manim, gerai, kad aš 7 eilėje buvau. Mūsų štabo orkestrą sudarė apie 60 muzikantų profesionalų ir tik 13 būtinosios karo tarnybos. Įdomi buvo tarnyba – reikėdavo orkestrui sutikti aukščiausiąją vadovybę, atvykstančius garbius svečius, todėl tekdavo daug treniruotis, kad išmoktume darniai žygiuoti ir groti Garbės sargybos orkestre. Niekas nežiūrėjo, ar lyja, ar sninga, ar šalta, net nuospaudos ant kulnų susidarydavo. Batai odiniai, ploni, apranga graži, paradinė. Žiemą kartais nei kojų, nei rankų pirštų nebejausdavome, todėl, kai duodavo spirito, kad neužšaltų instrumentai, pildavome ir į instrumentą, ir į save – kitaip neįmanoma būdavo pagroti. Kiekvieną dieną po 5 val. grodavome, ruošdavome labai rimtas programas – koncertuodavome Rygos filharmonijoje, Latvijos televizijoje, operos teatre, o per Spalio šventes turėdavome daug užsakomųjų grojimų Karininkų namuose ir taip užsidirbdavome iki 50–60 tuometinių rublių. Juos visus išleisdavau papildomam maistui, knygoms, natoms ir lauktuvėms dukrytei Ingutei bei žmonai Janinai. Pusę metų buvau orkestro laiškininkas, tai po pietų išeidavau parnešti spaudos, laiškų ir maisto draugams, o sugrįžti neskubėdavau. Rygą pėsčiom išvaikščiojau skersai ir išilgai, aplankiau visus muziejus, parkus, nuostabų senamiestį. Rygos filharmonijoje klausėmės pianisto Emilio Gilelso, o pajūrio „Dzintars“ koncertų salėje – Leningrado filharmonijos simfoninio orkestro, kuriam dirigavo pats Jevgenijus Mravinskis.

– Vaikai jau užaugo, turite tris anūkus. Kaip susipažinote su žmona?

– Su žmona pažįstami nuo 10 metų. Kartu, bet skirtingose klasėse mokėmės Ukrinų aštuonmetėje mokykloje, draugystės užuomazga gal aštuntoje klasėje, kai mes kartu šokome tautinių šokių kolektyve, buvome vienoje poroje. Abu baigėme Židikų vidurinę mokyklą. Kartu įstojome į institutą ir jau 47 metai, kaip susituokę. Ne paslaptis – jeigu šeimoje yra dailininkų, muzikantų, mokytojų, tai dažnai ir vaikai pasirenka tas profesijas, matyt, tai lemia genai ir aplinka, kurioje jie auga ir formuojasi jų gabumai, pomėgiai ir svajonės. Dukra Inga baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir dirba Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykloje. Ji puiki pianistė, Fortepijono skyriaus metodinės grupės pirmininkė, visą save atiduodanti mėgstamam, bet nelengvam pedagoginiam darbui. Jau daug metų yra Kultūros centro mišraus choro „Draugystė“ bei daugelio Muzikos mokyklos ir bendrojo lavinimo mokyklų ,,Dainų dainelės“ solistų ir ansamblių koncertmeisterė. Sūnus Gediminas įgijo elektriko inžinieriaus specialybę Klaipėdos universitete. Dirba UAB ,,Emas“ inžinieriumi, labai atsakingai atliekantis savo tiesioginį darbą, taktiškas, gebantis bendrauti su žmonėmis, mums visiems auksinių rankų meistras ir pagalbininkas. Didelis romantiškos muzikos ir melodingų dainų mėgėjas. Labai daug laiko bendraujantis su sūnumi. Žmona Janina Muzikos mokykloje buvo Chorinio dainavimo skyriaus vedėja, vadovavo šio skyriaus chorui ,,Daina“, su kuriuo dalyvavo visose Dainų šventėse, koncertavo Vokietijoje, Mindeno miesto muzikos mokykloje. Jos paruoštos dainininkės sėkmingai pasirodydavo per televiziją ,,Dainų dainelės“ koncertuose. Šiuo metu vadovauja Mažeikių TAU mišriam chorui bei globoja anūkus.

– Laisvalaikiu mėgstate keliauti tiek po savo šalį, tiek ir po svečias šalis ir tai užfiksuoti, užrašyti. Kokia kelionė buvo įsimintina?

– Labai svarbus savo gimtojo krašto pažinimas. Jeigu išvykstu toliau, viską aprašau, fiksuoju, kartais eiliuota forma, fotografuoju. Kodėl tai darau? Kai dirbau Muzikos mokykloje, tuo naudojausi kaip unikalia vaizdumo bei pažintiniam bendravimui su mokiniais skirta medžiaga. Šią medžiagą kaupiu, dalinuosi su vaikais, draugais, choristais, publikuoju spaudoje. Nepamirštamos liks trys kelionės į Italiją, susitikimas su Popiežiumi Jonu Pauliumi II, giedojimas prie Vezuvijaus ugnikalnio kraterio, nepakartojamas Armėnijos kalnų spalvingumas ir didybė, Makedonijos senovės kultūros paminklai ir kelių tūkstančių metų nameliai ant polių Ochrido ežere, Permės ir Sverdlovsko miestų slaviška architektūra ir tremtinių Sibiro traktas, nuostabi jūrinė kelionė Talinas–Helsinkis–Stokholmas. Nuostabias keliones su žmona turėjome Turkijoje, Kroatijoje, Danijoje ir kt. Būnant su choru Italijoje mes konkrečiais pavyzdžiais pajutome Dievo buvimą ir sielos nemirtingumą, kolektyvinės maldos stiprybę, kuri padėjo ir pagelbėjo mums. Vienintelis kraštas, iš kurio man net pabuvus dvi savaites nesinorėjo grįžti namo, buvo Italija... Dvasiškai jaučiau, kad vaikštau po man jau pažįstamą miestą ir nesvarbu, ar tai būtų Venecija, ar Verona, ar Roma – kažkoks keistas jausmas. Suvokti tai sunku, bet pajausti malonu.

– Užsiminėte apie tikėjimą, ar eidavote į bažnyčią – mama juk mokytoja buvo?

– Prisimenu, kai pirmą kartą mama mus, vaikus, nusivedė į Pievėnų bažnyčią, buvau gal kokių penkerių metų. Susėdome bažnyčioje, staiga užgrojo vargonai – man ta didinga muzika, sklindanti iš aukštai, atrodė lyg iš dangaus, aš net su baime atsisukęs pasižiūrėjau aukštyn. Tas pirmas įspūdis paliko labai ryškų pėdsaką. Tais laikais mama, kaip mokytoja, negalėdavo eiti į bažnyčią, tai mes iš vakaro atvažiuodavome su arkliais. Anksti ryte, 5 val., eidavome į Pievėnų bažnyčią. Šv. Velykos ten teatralizuotos, su bandymais pavogti Jėzų Kristų, kareiviais, žydais. Pradėjus švisti, kad nesulauktume nemalonumų, su mama grįždavome į jos tėvų namus arba pas jos seserį Bernadetą ir dėdę Adolfą. Čia iki šiolei renkasi mūsų giminė susitikti po Dievo Kūno atlaidų, pabendrauti. Ir dirbdamas mokyklos vadovu su mama ir sesutėmis važiuodavome aplankyti mirusiųjų kapus, uždegti žvakeles, pasimelsti už juos bažnyčioje. Per laidotuves visada eidavau į bažnyčią. Dievas mane globojo.

– Jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo choro, išvykų su juo. Teko girdėti, kad visos Jūsų išvykos susijusios su vienokia ar kitokia gera emocija, neplanuotu koncertu?

– Pernai važiavome į Briuselį, Briugę, Gentą, Amsterdamą,Goslarą, Berlyną. Buvo numatytas koncertas Europos Parlamente, bet, kadangi su mumis susitikti neatėjo nė vienas parlamentaras, nutarėme nekoncertuoti, bet pagiedoti nuostabioje Briuselio katedroje. Tai buvo nuostabu. Žmonės dėkojo mūsų chorui už puikų giedojimą, klausinėjo, iš kur mes, o mes jiems pasakojome apie Lietuvą ir mūsų Mažeikių miestą. Kelionės Goslaro mieste (Vokietija) metu Rotušės aikštėje stebėjome istorinio namo palėpėje sekmadieniais rodomą tradicinį medinių figūrėlių spektaklį, skambant tradicinei vokiškai muzikai. Jam pasibaigus du profesionalūs smuikininkai aikštėje pagal fonogramą grojo Clodeu Francois populiarią pasaulyje dainą „My Way“ („Mano kelias“). Mes iš visų aikštės kampų, artėdami į centrą, dainavome ją lietuviškai, tuo labai nustebindami ir sužavėdami ne tik muzikantus, bet ir aikštėje susirinkusius žmones iš daugelio pasaulio šalių. Ši mūsų improvizacija sulaukė neregėto dėmesio, audringų plojimų ir net džiaugsmo ašarų. O tokių improvizuotų pasirodymų būna beveik visose mūsų kelionėse.

– Studijas baigėte „raudonu“ diplomu, galėjote pasirinkti likti sostinėje, dėstytojauti Klaipėdoje. Ar nenusivylėte atvykęs dirbti į Žemaitiją?

– Tokias galimybes turėjau, bet niekada savo pasirinkimu nenusivyliau. Aš ir visa mūsų šeima esame laimingi, kad gyvename ir dirbame čia, Žemaitijoje, mums brangiame ir mielame Mažeikių mieste. Čia mes dirbame mėgstamus darbus, manau, kad nieko nenuviliame savo veiklos rezultatais, esame visi kartu, neišsiblaškę. Čia visas mūsų džiaugsmas – vaikai, jų šeimos, mūsų anūkai. Visiškai nesvarbu, kur tu gyveni, svarbu, ką tu darai, ko sieki ir ką padarai. Jonas Avyžius savo romaną ,,Sodybų tuštėjimo metas“ rašė kaime, savo sodyboje, ir gavo aukščiausią apdovanojimą. Marcelijus Martinaitis savo prozą ir poeziją irgi kūrė savo sodyboje kaime ir sulaukė visos tautos pripažinimo. Mano vadovaujamas Kultūros centro mišrus choras, turėdamas gerą ir meniškai brandų repertuarą, buvo pakviestas atvykti į Vatikaną. Kas galėjo patikėti, kad giedosime popiežiaus Jono Pauliaus II aukojamose šv. Mišiose, kuriose dalyvaus tik trys kolektyvai iš Europos – Florencijos konservatorijos pučiamųjų kvintetas, mūsų choras iš Mažeikių ir folkloro ansamblis iš Italijos Alpių. Kokią didžiulę Dievo malonę pajutau, kai teko laimė paspausti popiežiui ranką ir pabučiuoti žiedą. Dėl to verta dirbti, gyventi. Niekur ir niekam nėra uždaryti keliai, tik turėk kilnią idėją, puikų jos įgyvendinimo rezultatą ir tokius bendraminčius kaip „Draugystės“ choras. Vienas nieko nepadarysi.

– Kokių neįprastų tradicijų laikėsi Jūsų šeima?

– Mano tėvai gyveno prie miško, netoli Ukrinų, kolūkio name, kuris vadinosi Kumetynas, toliau buvo Kremlius (Danilevičiaus buvęs dvaras). Justinas Marcinkevičius yra pasakęs, jog kiekvienas žmogus turi turėti savo Dainų kalnelį. Aš nutariau surasti tokį kalnelį, į kurį atėję mes su vaikais padainuotume, pasikalbėtume, pasigrožėtume gamtos Didybe... Kai vieną kartą labai gražiu, vingiuotu, aukštyn kylančiu miško keliuku nusivedžiau 5 ir 7 metų mūsų vaikus už miškelio ir parodžiau didelį akmenį šalia labai storos eglės, užkėliau ant jo ir pasakiau: ,,Vaikai, jei Jums čia patiks, nuo šiandien čia bus mūsų Dainų kalnelis ir mes atvažiavę pas Babą ir Bočių, visada jį aplankysime, susikursime lauželį, pasikalbėsime, padainuosime, pasigrožėsime ir grįšime valgyti Babos iškeptų blynų („naliesninkų“ – su uogienės ir varškės įdaru).“ Ši nuostabi tradicija tęsėsi keletą metų. Ir koks buvo kartą nusivylimas, kai nuėjome... didžioji eglė buvo ką tik nupjauta, aplinkui dar penkių gražių didelių eglių nelikę... Mes trise stovėjome ir verkėme...

– Kaip atsipalaiduoja ir kas nuramina širdį?

– Sekmadienį malonu nuvažiuoti į mūsų Ukrinų bažnytėlę, ten pagiedoti, aplankyti tėvų ir artimųjų kapus, pavaikščioti Varduvos pakrantėmis, nueiti į pušynėlį, susikurti ant skardžio nedidelį lauželį, pasikrauti gimtinės energijos. Labai mylime jūrą, jos pasiilgstame, tiesiog išsikrauname dažnai lankydamiesi prie jos. Kiekvieną vasarą važiuojame pailsėti į Šventąją. Su anūkais statome smėlio pilis... tas svajonių pilis. Tiek vaikus, tiek anūkus mokau ieškoti ir rasti saulės akmenį, t. y. akmenuką su skyle. Niekada negrįžtame be tokio akmens – man tai yra laimės akmuo. Namuose jų turiu labai daug. Kartais būna, kad nieko nebespėji – atrodo, viskas griūva... Tada viską meti ir išvyksti į gamtą nors kelioms valandoms. Grįžti pasikrovęs ir viskas kažkaip savaime išsisprendžia – gamta mums duoda tokių energijos syvų, o širdžiai mielų pojūčių – mes juk gamtos vaikai.

– Cituojate tai vieną, tai kitą autorių. Kada randate laiko skaityti ir kokią literatūrą mėgstate?

– Dabar turiu truputį daugiau laiko, todėl man didelis malonumas bendrauti su knyga, jausti jos poveikį sau, dar vis neužgesinti pažinimo džiaugsmo ir nesustabdyti amžinos kelionės. Pastaraisiais metais perskaitytos knygos netelpa į didelį glėbį, tai ir filosofo Arvydo Juozaičio „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“, „Ryga – niekieno civilizacija“, „Karalių miestas be karalių“, „Kraštai ir žmonės“, „Tėvynės tuštėjimo metas“, Pauliaus Klovo „Gyvenimas audroje“, Giedriaus Kuprevičiaus „Koncertas“, Viktoro Gerulaičio „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau..“, „Kupė su Johannu Straussu“, Sonios Purnel Clementine Churchill „Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“ ir daugelis kitų.

– Jūsų iniciatyva prie Savivaldybės atsirado paminklinė kompozicija, įamžinusi Lietuvos vardo paminėjimo 1000-metį. Kokius dar planus ar svajones norėtumėte, kad įgyvendintų?

– Tai buvo visos Mažeikių miesto ir rajono bendruomenės, daugelio įstaigų ir individualių žmonių nuopelnas. Žinoma, nebūtų pavykę įgyvendinti šios idėjos, jei manęs nebūtų palaikęs ir didžiausią darbą atlikęs Dailės mokyklos direktorius skulptorius Zenonas Steponavičius, Mažeikių Rotary klubas, Mažeikių rajono savivaldybė, UAB ,,ORLEN Lietuva“. Labai norėjosi, kad reikšmingu akcentu mieste būtų pažymėtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Pagal projektą mikrorajone turėjo būti pastatytas amfiteatras. Apvali aikštė prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios ir buvo paruošta amfiteatrui ir projektas, kiek žinau, buvo parengtas, tik nebuvo įgyvendintas. Mažeikiai turėtų puikų lauko koncertams amfiteatrą, kurį jau turi Telšiai. Būtų prasmingas ir nepavėluotas akcentas, jei šiais metais būtų parengtas projektas pagal šiandieninius reikalavimus, o kitais metais įgyvendintas. Žinoma, tam turi pritarti miesto bendruomenė! Perskaičiau knygą apie V. Čerčilį, jis yra pasakęs gerą mintį: „Kai nori padaryti iki galo, neprarask entuziazmo.“ Šiandien reikia tik visų mūsų entuziazmo ir tai, kas atrodo neįmanoma, pasidarys įmanomu. Vasario 16-osios koncertas lauke parodė, kad tokia stacionari koncertinė erdvė klausytojams ir atlikėjams labai reikalinga. Čia būtų galima numatyti ir Tarptautinio meno festivalio koncertus, čia galėtų gimti naujos kultūros tradicijos, jaunimo meno festivaliai, operų pastatymai ir t. t. Noriu tikėti, kad sulauksime ir pamatysime visi šios svajonės įgyvendinimą.

– Dažnas nepatenkintas viskuo, bet nesugeba konkrečiai įvardinti problemos. Kokių turite Jūs pastebėjimų?

– Šiandien visi matome, kad Lietuvos valstybės valdyme daug problemų. Kokie liks Mažeikiai, priklauso ir nuo mūsų – neturėtume ramiai stebėti, kai viena po kitos valstybinės įstaigos iškeliamos iš Mažeikių, reikėtų ir protestų, didelio žmonių sujudimo. Pažiūrėkim, kaip Latvija saugo savo periferinius miestus, kaip gražiai jie tvarkomi, kiek lėšų skiriama naujiems kultūros, švietimo objektams. Norėtųsi, kad Mažeikiai būtų augantis, besivystantis ir patrauklus miestas gyvenantiems ir atvykstantiems jauniems specialistams. Štai Juodpelkių parkas, kaip ten gražu pasivaikščioti, kada nelyja, saulėta, bet nueikim tenai po lietaus arba kada yra pašalę ir saulutė pašviečia – visi takai telkšo balose, pareini purvinas kaip „biesas“, su vežimėliais vaiko nepavažinėsi, reikia keisti takų dangą. Penki kalnai – fantastiška, sakrali vieta, o palipti į kalną nelengva, kodėl nepadarius spiralės formos medinių laiptų, o kodėl ant kalno nepadarius aukuro. Baltų vienybės dieną ten galėtų degti laužai, reikia daryti, reikia idėjų. Sutvarkytas ir Senamiesčio parkas, nors kai kur jau reikia eiti per balas, nėra vaikams žaidimų aikštelių, sūpynių, kad atėjus ir mažam, ir dideliam, jaunam ir pagyvenusiam būtų vieta aktyviam poilsiui, kad kiekvienas turėtų kuo užsiimti. O šiaip gražiai sutvarkyta, tik tos akmeninės sienos mane baido, nepuošia, gal kam gražu, bet man baisu.

– O kas džiugina?

– Mažeikiuose daug gražių dalykų – daug įdomių kultūrinių programų, labai aktyvi jaunimo kultūrinė veikla buvusioje geležinkelio stotyje, iškiliai paminėtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo datos. Fantastiškas vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studijos ,,Kauškutis“ jubiliejinis koncertas Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Vasaros pradžioje Senamiesčio parke nuaidės rajoninė Dainų, šokių ir muzikos šventė ,,Miestas upės vingyje“ bei Lietuvos dainų šventė ,,Vardan tos...“ Vilniuje. Ateis ruduo, vėl visomis spalvomis nušvis XII tarptautinis meno festivalis ,,Mažeikiai 2018“. Gyvenkim su menais, arti jų, kiek galima, dalyvaukime, kiekvienas raskime širdžiai mielą veiklą, tik nereikia užsidaryti namuose su televizoriumi, kompiuteriu. Ir pats miestas, norim tai pripažinti ar ne, bet gražėja, tvarkomi šaligatviai, prižiūrimi parkai, skverai, pagerėjo gatvių apšvietimas naktį – išeikim, pasivaikščiokim ir pasižiūrėkim. Tik reikia mūsų pačių aktyvumo, nebijoti kelti problemas, o tada atsiranda ir sprendimo būdai. Pažiūrėkim ir dabar – patvirtintas naujas rajono biudžetas, kur pajamos prilygsta išlaidoms. Neatsimenu tokio biudžeto. Vadinasi, mes dar turime potencialo, tik reikia jo nepaleisti, neišbarstyti. Nuostabus ir mūsų rajonas – gražūs dvarai, tvarkomi piliakalniai, gražėjantys kaimai ir miesteliai ir t. t. Tik naudokimės tuo, pamatykim tai. Labai džiaugiuosi, kad, mažėjant mokinių skaičiui bendrojo lavinimo mokyklose, neformaliojo švietimo mokyklose vaikų nemažėja. Tai kultūringo miesto požymis.

– Liepos mėnesį vyks Dainų šventė. Kaip sekasi ruoštis ir kokia veikla dar užsiimate?

– Dabar ruošiamės Lietuvos dainų šventei – repertuaras labai sunkus. Niekaip šito nesuprantu. Greitai Dainų šventėse dainuoti pajėgūs bus tik profesionalūs kolektyvai. Kodėl Valstybės atkūrimo 100-mečio proga nebuvo galima surinkti gražiausias, populiariausias dainas, kurias malonu būtų dainuoti ir klausyti. Dabar net dvi dainos lotyniškais tekstais. Liūdna – nėra nė vieno latviško nei estiško kūrinio – mes, Baltijos valstybės, švenčiame valstybių atkūrimo, estai sukūrimo šimtmečius ir negalima įtraukti bent po vieną kūrinį... Štai estų chorų atliekamas dainas dainuoja ir klausytojai. Kad pakliūtų į latvių chorų generalinę repeticiją, reikia susimokėti po 1 eurą, per šventes Dainų slėnis sausakimšas, o pas mus per Dainų šventę Vingio parke tuščių vietų lieka. Vadinasi, kažkas ne taip. Džiaugiuosi, kad mažeikiškiai labai aktyviai dalyvauja įvairiose mieste organizuojamose šventėse, šiltai palaiko atlikėjus. Džiaugiuosi, kad Kultūros centro mišrus choras ,,Draugystė“ po sėkmingo pasirodymo perklausoje jau atrinktas į Lietuvos 100-mečio Dainų šventę Vilniuje! Po 30 metų vėl pradėjau groti klarnetu. Savo mėgstamiausiu pučiamuoju instrumentu groju Mažeikių TAU kapeloje, kuriai vadovauja Antanas Erlickis. Pagal galimybes padedu Tirkšlių kultūros centro kapelai – malonumas pačiam po tiek metų.

– Ko palinkėtumėte savo kraštiečiams?

– Mūsų gyvenimas priklauso nuo mūsų pačių, todėl norėčiau palinkėti posakiu: „Dirbk ir turėsi.“ Žinoma, yra aplinkybių, kurios mums padeda arba trukdo, bet reikia pakreipti taip, kad jos dirbtų mums. Svarbiausia, kada sunku, neprarasti optimizmo, nepasiduoti negatyviai nuotaikai ir rasti nors mažą malonumą sau ir kiek galima prisidėti prie to, kad Mažeikiuose ir Lietuvoje būtų gera gyventi. Nepamirškime mūsų žemiečio kompozitoriaus Vytauto Klovos priesako mums visiems: ,,Jausmų ir garsų, svajonių ir darbų harmonija žymi asmenybės brandą.“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode