Merūnas Vitulskis apie vaikystę: bendraamžiai tyčiojosi ir dėl išvaizdos

 

Merūnas Vitulskis – žymus dainininkas, operos solistas, kuris koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Nors vaikystėje patyrė daug sunkumų, Merūnas atrado save muzikoje ir dabar ragina visus vaikus, patiriančius nesėkmes ar patyčias, nepasiduoti.

Merūnai, esate ne kartą pasakojęs, kad mokykloje teko patirti patyčių. Dėl ko vaikai tyčiojosi?

Mokiausi ne vienoje mokykloje. Jau pirmoje klasėje pakeičiau mokyklą, bet joje nepritapau. Ateidamas į naują klasę turėjau įrodinėti, kad esu kažko vertas, privalėjau kažkuo būti, kad manęs neengtų. Aš labai to nemėgau ir su tuo kovojau. Man buvo nesuprantama, kodėl turiu būti atstumtas vien todėl, kad esu naujokas. Būta ir muštynių dėl to. Buvau kaip problema. Nors šeima stengėsi dėl manęs daug daryti, kad rasčiau vietą po saule ir dėl to labai neišgyvenčiau, bet vis tiek išgyvenau. Nuolatinių draugų neturėjau, jų radau jau paskutinėse klasėse. Tik vėliau mokykloje atėjo pripažinimas, kad esu vertas daugiau, ne vien gauti į kuprą.

Bendraamžiai tyčiojosi ir dėl išvaizdos. Mano šeima tuo metu neturėjo pinigų, todėl mano apranga buvo kitokia. Aš nesirengiau labai madingai, su tais pačiais batais vaikščiojau gal trejus metus. Taigi tas kitoniškumas ir kėlė pašaipas. Bet kuo toliau, tuo labiau supratau, kad mano kitoniškumas ir išsiskyrimas iš pilkos minios man davė daugiau vaisių nei tiems, kurie stengėsi ta pilka minia būti.

Ką patartumėte vaikams, kurie patiria patyčias, išgyvena, kad yra nepriimami, atstumiami kitų vaikų?

Nenuleiskite rankų, nes vieną dieną imsite ir įrodysite, kad esate žymiai geresni už tuos, kurie iš jūsų tyčiojasi. Tai faktas. Tos patyčios mokykloje yra labai laikinas etapas. Tie, kurie kažkada iš manęs tyčiojosi, dabar patys prieina ir paspaudžia man ranką. Kai kurie tapo draugais. Jei patiri patyčias, išgyveni skausmą, nusivylimą, žinok, kad ateityje būsi keliom pėdom aukščiau už savo skriaudėjus. Po tokių nelengvų patirčių pats tampi jautresnis ir supranti kito žmogaus skausmą. Tai labai gera savybė, nes gali suprasti ir padėti kitiems, taip pat turintiems sunkumų. 

Atlaikyti gyvenimo sunkumus jums padėjo ir Europos skautai. Kiek laiko skautavote? Ką ten patyrėte? Kokių dalykų išmokote?

Skautavau maždaug penkerius metus. Man tai davė labai daug. Bendravome su įdomiais žmonėmis iš kitų šalių, su vienuoliais. Buvome jauni žmonės, turintys tas pačias pažiūras, susidomėję gražiais tikslais gyvenime, pavyzdžiui, domėjomės gamta, mokėmės dalintis, o ne vien tik gauti. Tai gražiausios vertybės, kurias vaikams galėjo perduoti vyresni skautai. Dievui, Tėvynei, artimui – tai Europos skautų šūkis.

Skautiškos vertybės išliko visam gyvenimui. Jos nepakito. Europos skautai man padėjo nepasimesti gyvenime. Sunkiomis akimirkomis jie man teikė paguodą. Ten buvę žmonės buvo panašaus likimo. Vienų vaikų tėvai buvo išsiskyrę, kiti neturėjo mamos ar tėčio, treti šiaip sunkiai gyveno. Taigi mes stipriai vieni kitus palaikėme, domėdamiesi gamta, tikėjimu. Tai formavo mus kaip asmenybes.

Būdamas ten išmokau groti gitara. Ten į širdį atėjo muzika, nes mes labai daug dainavome. Dar vienas dalykas mane žavėjo – būdamas septintokas galėjau be įtampos kalbėtis, bendrauti su vienuoliktais, dvyliktokais. Jaunesniems skautams jie buvo tikras pavyzdys, kad pasitemptume.

Esate operos solistas, tenoras. Kuo jus sužavėjo opera ir kuo tenoras skiriasi nuo kitų balsų?

Operiniai balsai skirstomi pagal balso aukštį. Vyrų balsai skirstomi į tenorus, baritonus ir bosus. Tenoras yra aukščiausias vyriškas balsas, baritonas – vidutinio aukščio, bosas yra žemas vyriškas balsas.

Operos solistai yra senoviškos muzikos atstovai. Pasirinkau šią specialybę, nes man buvo įdomu apsirengti senoviniais drabužiais. Vaikystėje svajojau palaikyti kardą rankose, išgyventi panašių situacijų, kaip būdavo viduramžiais. Opera mane įkvepia, nes žinau, kad prieš šimtą ar du šimtus metų lygiai taip pat dainavo kitas žmogus. Tai kažkas nepaprasta.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode