Toks gyvenimo būdas

 

Fotografuoti moka beveik kiekvienas, o kurti fotografijos meną reikia dar ir talento. Šis pasakojimas – apie tokį žmogų ir jo pašaukimą.

Pašaukimo keliu

Mūsų rašinio herojus Sigitas Kazlauskas gimė Žemaičių Kalvarijoje, o šių metų kovo mėnesį minės savo penkiasdešimtąjį nueito gyvenimo kelio jubiliejų. Fotografas prisiminė, kad 1981 metais, vyresnių draugų paskatintas, pradėjo rimčiau domėtis fotografija. Būdamas trylikametis, tuomet įsigijo pirmuosius savo juostinius fotoaparatus ,,Vilija auto“, ,,Liubitel“, „Fed“, vis drąsiau fotografavo ir netgi buvo klasės fotografas. Pirmaisiais aparatais buvo įamžintos akimirkos iš klasės žiburėlių, klasiokai ir draugai, įvairios kelionės. Išfotografuotas juostas senuoju būdu (užtamsinta laboratorija, specialus didintuvas, ryškalai, fiksažas, džiovintuvai) apdorodavo ir gamindavo nuotraukas.

Fotografavimas gerai tiko prie kraštotyros būrelio, kuriam vadovavo mokytojas  Juozas Neniškis, veiklos. Tuomet teko bendrauti ir su kraštotyrininku Konstantinu Bružu. Būtent kraštotyra ir kalvotosios Žemaičių Kalvarijos grožis atvedė vaikiną į nesibaigiantį fotografinių ieškojimų bei atradimų pasaulį. Baigęs devynias vidurinės mokyklos klases, jaunuolis įstojo į Rokiškio kultūros mokyklą, kur buvo naujai atsiradusi kino-foto kolektyvų meno vadovo specialybė. Baigęs šią mokyklą, pasiliko joje dirbti, turėjo siuntimą toliau tęsti mokslus Leningrade (dabartinis Sankt-Peterburgas), bet Lietuvoje prasidėjo atgimimas...

„Pirmoji mano paroda buvo surengta 1986 m. Mažeikiuose, nes turėjau paskyrimą grįžti dirbti į Naftininkų kultūros rūmus, bet pasilikau Rokiškio kultūros mokykloje. 1990 m. grįžau į Mažeikius, o 1991 m. įsidarbinau Naftininkų kultūros rūmuose vaikų fotostudijos vadovu, fotografavau renginius. Tai truko trejetą metų. Vėliau dirbau UAB ,,Žemga'' fotosalono vadovu. Nuo 1996 m. dirbu pardavėju-vadybininku šeimos įmonėje „Mb Cedronas ir Ko“, kurios pagrindinė veikla yra fotografavimo paslaugos. Nuo 2001 m. su šeima persikėliau gyventi į Viekšnius“, – pasakojo fotografas.

Fotografija – pagrindinė gyvenimo dalis

Pasak S. Kazlausko, šiandien fotografija yra pagrindinė jo gyvenimo dalis: „Tai ir mūsų šeimos verslo dalis. Fotostudijoje-laboratorijoje dirba vyresnysis sūnus. Čia vyksta nuotraukų ryškinimas ir darymas, drobių spausdinimas, galima įsigyti fotoprekių. Mano žmona Loreta irgi fotografuoja. Dažniausiai rengia įvairias fotosesijas, nes geriausiai moka tai daryti. Ji labiau fotografuoja žmones, nes gerai sekasi pastatyminė fotografija, o aš esu labiau gamtininkas, tai kartu mes esame puiki komanda. Mėgstame kartu daug keliauti ir, žinoma,  fotografuoti, nes tai ir yra mūsų gyvenimo dalis ir laimė. Šių metų gegužę bus dveji metai, kai fotografuoju ir su dronu. Tai nuostabi galimybė pažvelgti į pasaulį iš paukščio skrydžio. Čia esu tikras savamokslis, nes nelabai buvo ko pasiklausti. Dabar šiek tiek praktikos jau turiu, esu jau kartą ir sudužęs, ir ne vieną filmuką susukęs. Kai Lietuvoje buvo paskelbti Piliakalnių metai, dronas man labai labai pravertė.“

Menininkas prisipažino, jog nepastebėjo, kada, bet kažkaip praėjo tas laikas, kai domindavo dalyvavimas įvairiausiuose konkursuose, bet paskutinis apdovanojimas, kuris jam svarbiausias ir labai prasmingas – tai Žemaičio sidabro ženklelis, įteiktas 2016 m. už Žemaičių kultūros tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką; žemaičių bendrystės žadinimą; Žemaitijos miestų ir miestelių istorinių, kultūrinių, gamtinių erdvių populiarinimą; kalbos, papročių ir tradicijų puoselėjimą; kultūrinės ir šviečiamosios veiklos mecenavimą, rėmimą ir globą, kurį gavo dalyvaudamas  Pasaulio žemaičių parodoje.

„Nors šiuo metu gyvenu Viekšniuose, tačiau manau, kad mažokai fotografuoju šį jaukų ir įdomų kampelį, bet viekšniškiai neturėtų pykti, nes gražios nuotraukos apie Viekšnius vis tiek retkarčiais paskleidžiamos į platųjį pasaulį, – sakė S. Kazlauskas. – Čia trejus metus esu organizavęs fotografų suvažiavimus ,,Viena diena prie Ventos“ (2014-2015–2016). 2017 metais to nebuvo, nes su klubu susiorganizavome kelionę į Ukrainą ir dar keturias šalis. Jei bus palaikymas iš Viekšnių, gal tie suvažiavimai tęsis ir ateityje. Taip atsirado proga pasakyti, kad aš nuo pat įkūrimo esu Plungės ir Rietavo krašto fotoklubo „Žybt“ narys ir aktyvus dalyvis. Mūsų klubas nuolatos organizuoja kūrybinius plenerus, parodas, išvykas. Sausio 19 d. pakviesime į parodos „Piliakalniai“ atidarymą Plungės viešojoje bibliotekoje.“

Fotografas teigė iš Mažeikių visai nesąs pabėgęs, čia liko verslo dalis, yra patalpos, vos ne kasdieną tenka būti mieste. Viekšniuose pirmam aukšte parduotuvė, o antrame patys gyvena.

„Būna taip, kad, kai geras oras ir įdomus apšvietimas, turi padaryti tai, ką reikia namams ar dėl šeimos, bet, apskritai, svarbu, kad tik noras būtų, o laiko galima visada surasti. Norėdamas  sėkmingai dirbti ir kurti, turi turėti sugebėjimą pajausti. Galima išsiugdytį ,,fotografinį matymą'' ir iš 1000 kadrų pagauti vieną vertingą, – pasakojo fotomenininkas. – Šiandien fotografija techniniu požiūriu lengvai prieinama, todėl savaime didelės vertės nebeturi. Jeigu jauno žmogaus širdis to vis tiek nori, tada gali pasišvęsti fotografijai. Tarp mano artimos ateities planų yra siekis išleisti keletą albumų apie savo kraštą (Mano kraštas Žemaitija). Suorganizuoti personalinę parodą apie piliakalnius, išvažiuoti į didelę kelionę ir susiorganizuoti ne vieną ,,fotožygį“.“

Įamžintu grožiu dalinasi su visais

Naujosios Akmenės kultūros rūmų parodų salone S. Kazlauskas pristatė fotografijų parodą „Laiko pėdsakai“, paįvairintą senų fotoaparatų ekspozicija (apie trisdešimt aparatų), kuriais autorius jau nebefotografuoja, nes naudojasi modernesne technika.

Parodos atidaryme autorius sakė, kad, kaip žvejai pailsi iškeliavę iš namų į gamtą, taip ir fotografas pailsi, ieškodamas gražių vaizdų. S. Kazlauskas stebina fotografijos kritikus ir gerbėjus, atrasdamas vis naujus, tikrus gamtos perlus ir šedevrus. Didelę savo kūrybos dalį pristato savo feisbuko paskyroje. Čia kaupiamas tikras gamtos vaizdų lobynas: Gondinga, Imbrės piliakalnis, Dautarų dvaras, Žemaičių Kalvarija, Juoda–balta ir t.t. Visa tai papildo nuostabios ir išjaustos fotonovelės: Gudai, Lokava, Sprūdė, Gyvoliai, Kivyliai, Agluonai ir kt.

Menininkas yra išleidęs fotoalbumus „Žemaičių Kalvarija iš paukščio skrydžio (2016–2017)“ ir „Viekšniai iš paukščių skrydžio (2016–2017)“.

S. Kazlauskas kas penkerius metus rengia ataskaitines parodas, o visų autorinių parodų skaičius jau siekia keturiasdešimt.

Dabartines ant drobės padarytas nuotraukas, kurios turėtų būti ilgaamžiškesnės už popierines, autorius kaupia į archyvą – kaip eksponatus, gana greitai galinčius būti kokiame muziejuje prisimenamai istorijai.

S. Kazlauskas kaip brangią relikviją saugo šimtametę nuotrauką, kurioje įamžinti jo seneliai. „Jie tą vienintelę nuotrauką pasidarė galbūt už parduotą karvelę, o dabar mes tai darome, palyginus su ano laiko kainomis, beveik veltui“, – sakė fotografas.

Kitas fotografas Osvaldas Balodis pastebėjo, kad daugelis tų fotoaparatų ir šiandien vertingi, kadangi tinka naudoti iki šiol – tik reikia įdėti juostelę.

Prasminga kelionė tęsiasi

Šiandien S. Kazlauskas taip pat daug keliauja, jo nuotraukose – gamta, miestai, žmonės, gyvūnai, daiktai. Pernai su Plungės fotomenininkų klubu „Žybt“ dalyvavo projekte „Viena diena prie Ventos“,  po kurio gimė didžiulė paroda apie Ventos regioninio parko gamtą.

Fotografas nevengia dalyvauti įvairiuose susitikimuose, projektuose ir renginiuose. Viename susitikime mokiniai susidomėję klausėsi, koks įdomus fotografo darbas, tačiau S. Kazlauskas, priešingai nei kiti mokyklos projekto „Drąsinkime ateitį“ svečiai, nepatarė rinktis šios profesijos, nes, kaip sakė, fotografų šiuo metu Lietuvoje tiek daug, kad gali būti sunku rasti laisvą nišą duonai užsidirbti. Tačiau fotomenininkas mokiniams nuoširdžiai linkėjo, kad fotografavimas taptų jų pomėgiu, skatinsiančiu keliauti, pamatyti ir fiksuoti įdomius kadrus, kurti meną.

2017 m. gegužės 3 d. Platelių dvaro svirne atidaryta paroda „Pasižvalgymai po Žemaitijos nacionalinį parką“. Parodos atidaryme dalyvavo fotografai iš Plungės, Viekšnių, Rietavo, Klaipėdos. Tuomet S. Kazlauskas džiaugėsi, kad Žemaitijos nacionaliniame parke galima „surasti savo objektą“. Vieniems įdomi gamta, kitiems – kuriantis žmogus, kultūra. Bendradarbiavimą ir „pasižvalgymus“ nuspręsta tęsti ir ateityje. Šiais metais kartu su fotografais planuojama surengti ne vieną žygį po parko piliakalnius, „saulutininkų“ keliais.

Kad būtų aiškiau, projekto metu fotografai  keliavo po Žemaitijos nacionalinį parką, fiksavo tradicinę architektūrą, tautodailininkų dirbtuves, menininkų kūrybą, amatus, šventes, kraštovaizdžio elementus, gamtines vertybes ir kt. Viena išvyka buvo gegužės pabaigoje, kita – vėlyvą rudenį. Pamatytas Žemaitijos nacionalinis parkas įvairiais metų laikais. Kai kurie fotografai parke lankėsi ir žiemą.

Puslapį parengė Vytas  ALEKNAVIČIUS

Nuotrauka iš asmeniniuo archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode