Reklama 2

I. Dulkienė: „Gyvenimas – dar neprašoktas tango“

 

Tik įžengus į Irenos Dulkienės butą pasitinka visas būrys katinų – vieni besikarstantys sienomis, kiti prigulę sekcijoje, treti pasislėpę virtuvėje, paskutiniai suradę vietą dėžėse. Prieš septynerius metus jų gal per 4 000 buvo. Kaip jie telpa tokiame nedideliame vieno kambario butuke? Ogi tai kolekcininkės sukaupti daiktai, kurių kiekvienas turi akcentą su katinu. O tikras katinas buvo tik vienas, išėjęs į katinų vaivorykštę prieš 10 metų.

Čia rasime ir praktiškų daiktų:  puodelių, ant kurių pavaizduoti katinai, tai prigulę, tai nugaras išrietę, pieštukinė, apie kurią apsirangęs katinas, laikrodis, kur valandas žymi vis kitokiomis pozomis besipuikuojantys katinai, o kur dar kalendoriukai, atvirutės ir net papuošalai. Virtuvėje, ant šaldytuvo, sienų išsislapstę katinukai stebi, kaip ties siuviniu palinksta jų draugės galva – tai kitas Irenos pomėgis. Moterų pamėgtoje karalijoje ne įmantrūs puodai, gėlių kompozicijos, o stelažas su daugybe spalvų siūlų, flomasteriai, kurių spalvą pasirenka pagal tądien vyraujančią nuotaiką, siuvinys, daug adatų ir, žinoma, rašto schema. Pradėjusi nuo katinų, kuriems pritvirtinti tikri jos katino ūsai, siuvinėjimo, tikėjosi vien juos siuvinėti, bet, išsiuvinėjusi 18 paveikslų, kitų paprašyta ėmėsi siuvinėti ir kitką. Gal Dautarų dvaro dvasia suteikė Irenai menišką sielą, mat dvare tuo metu  buvo pradinė mokykla, kurią ji ir baigė. Interviu su autore:

– Kada prasidėjo tas pomėgis rinkti daiktus, kuriuose pavaizduoti katinai?

– Labai seniai, net nepamenu – gal prieš 25 metus. Sesė tada dar studijavo, parvežė patį pirmąjį katiną – tai juodas katinas-žvakutė su geltonu kaspinėliu. Nuo to viskas ir prasidėjo.

– Bet kodėl būtent su katinais?

– Man, kaimo vaikui, meilė katinams atėjo iš vaikystės. Mama dirbo kolūkio veršiukų fermoje ir ten maitino katinus, kurių vienu metu buvo net 33. Už tai, kad gaudavo pienelio, jie prižiūrėdavo šieną – ir mėsytės pasigaudavo, ir pelių nelikdavo. Drąsesnieji net ant galvos užlipdavo, o ir namuose jų turėjome. Atrodo, kad su katinais mes akimis susišnekame, vienas jų mane palydėdavo iki autobuso ir grįžtančios ateidavo pasitikti – jausdavo, kada parvažiuosiu.

– Užsiminėte, kad abu tėvukai dirbo kolūkio fermose. Gal Jums, kaip turėjusiai vaikystėje sveikatos problemų, neteko dirbti ūkio darbų?

– Nieko panašaus. Po pamokų visada padėdavau tėvukams fermoje, grįžus namo laukdavo kiti ūkio darbai, tik po to jau sėsdavau prie pamokų. Prisimenu, kaip man, keturiolikmetei mergaitei, kai fermose nebūdavo elektros, tekdavo ir karves mamai padėti pamelžti – pamelždavau po 12 ar 15 karvių. Visi keturi vaikai dirbome.

– Iš pradžių katinukus kolekcijai pirkdavote pati, nes seniau jų mažai tebuvo. Minėjote, kad kolekcijoje daugiausia atvirukų – per 2 000. Kokie daiktai dar atkeliavo į Jūsų kolekciją ir kiek jų turite?

– Reikėtų klausti, kokių daiktų su katinais nėra – tai būtų paprasčiau. Prieš septynerius metus bandžiau suskaičiuoti – buvo apie 4 000 eksponatų. Kolekciją sudaro įvairios skulptūrėlės: molinės, stiklinės, metalinės, pliušinės ir pan. Dar yra eilėraščių, atvirukų, kalendoriukų, liniuočių, pieštukų, trintukų, žiebtuvėlių, degtukų, piniginių, megztinių, patalynės, rankšluosčių, pirštinių, kojinių, puodukų, lėkščių, vazelių ir dar daugelį kitų.  Net tikrų savo katino ūsų turiu. Tiesiog man sunku pasakyti, ko neturiu.

– Tai, ką parvežti lauktuvėms, Jūsų artimiesiems ir pažįstamiems nekyla klausimas?

– Taip, jiems nereikia sukti dėl to galvos. Iš Amerikos parskrido katinas su Amerikos vėliava ant galvos. Štai gimtadieniui vėl gavau dvi skirtingas liniuotes su katinukais. Prie mano nusipirktos katino taupyklės kolegos dar dvi kitos spalvos padovanojo – ir išėjo visa kolekcija. Turiu katinuką – akinių laikiklį. Darbe net katinų motina mane vadina. Iki kolekcijos pilnatvės dar puodų, peilių bei šakučių trūksta. Deja, taip ir nerandu.

– Gal kuris kolekcijos eksponatas turi įdomią atsiradimo istoriją?

– Buvo toks begalinis noras pildyti kolekciją. Prisimenu, Vienoje pamačiau ant beržo tošies gulintį katinuką, padarytą iš kailio – naktis, vietinės valiutos pinigų neturiu, o taip jo noriu. Su prekeiviu kalbame aš savo kalba, jis irgi savąja, bet susišnekėjom ir aš jį gavau! Net už litus man pavyko nusipirkti. 

– Pomėgis kolekcionuoti daiktus su katinais atvedė dar prie vienos aistros – siuvinėjimo kryželiu, kuris prasidėjo 2002 m. Kas paskatino?

– Tebeturiu pirmąją knygutę, davusią pradžią šiam pomėgiui, kurią pamačiau eidama pro kioską. Tai buvo mažas žurnaliukas su atverstu puslapiu, kuriame du katinai sėdi ir žiūri į mėnulį.  Niekada nebūčiau patikėjusi, kad aš siuvinėsiu... ir dar kryželiu. Jokio supratimo apie tai neturėjau, o tame žurnale net aprašymų nebuvo, tik schema. Turgelyje prisipirkau siūlų, gabaliuką medžiagos, namie susiradau adatą ir ką... tą patį vakarą pradėjau siuvinėti. Mano laimei ar nelaimei, nes tai brangus malonumas – šis pomėgis galutinai mane įtraukė.

– Prasitarėte, kad Jus lydi atsitiktinumai. Kokią įtaką jie turėjo Jūsų pomėgiams?

– Mane likimas tiesiog atveda ten, kur ir gimsta vienoks ar kitoks pomėgis. Vienos kelionės Vilniuje metu apsilankiau Parodų rūmuose ir ten pamačiau karpinius – neturėjau jokio supratimo, kaip juos iškarpyti, bet suvokiau, kad aš galiu tai padaryti, ir ilgus metus karpiau. Vėliau susižavėjau aplikacijomis, kuriomis, kai dirbau bibliotekoje dailininke, dekoruodavau parodas. Buvo mano gyvenime ir žaislų, kuriuos pamačiau parodoje, siuvimas. Norėjo mane įtraukti ir į vėlimą, atsispyriau, gal todėl, kad tam pomėgiui reikia turėti daug vietos, o gyvenant vieno kambario bute tai neįmanoma.

– Gal po mokyklos baigimo ne ta linkme pasukote ir reikėjo rinktis su menu susijusį darbą?

– Dar mokydamasi Mažeikių 2-ojoje vidurinėje mokykloje pradėjau lankyti dailės būrelį. Pradžioje piešiau tik nespalvotu pieštuku. Vėliau mokslus tęsdama Židikų vidurinėje mokykloje į rankas ėmiau jau ir spalvotus pieštukus, tik akvarelės ir panašių priemonių nepripažinau. Piešiau gamtos vaizdelius, dalyvavau konkursuose. Labiausiai mėgau piešti žvėris, nežinau, kodėl, nors mylėjau katinus, bet piešdavau zuikius. Norėjau pasirinkti dailę, bet mama kategoriškai uždraudė mokytis baigus tik 8 klases, mat stojant į dailę reikėjo pirma baigti technikumą. Tėvukai pasuko mano likimą. Baigusi vidurinę lyg ir agronome norėjau būti, bet... įstojau į pedagoginį institutą, įgijau biologijos mokytojo specialybę.

– Jei jau prakalbome apie studijas, reikėtų paminėti ir kur dirbote.

– Su mokytojos darbu atsisveikinau tik šiemet, sukauptas 35 metų pedagoginio darbo stažas. Visada dirbau po du darbus, greta mokytojos darbo buvo tai darbas Kultūros skyriuje, tai Vykdomajame komitete (sovietiniais laikais), o nuo 2000 m. – bibliotekoje. 

– Dirbote daug, kaip radote laiko savo pomėgiams? Kiek laiko užima vieno paveikslo siuvinėjimas?

– Tikėjausi šito klausimo, kaip pavyzdį parodysiu du paveikslus, vieno jų dydis 200 iš 200 kryželių (t .y. 40 tūkst. kryžiukų), jis siuvinėtas 414 valandų, o kitas – 300 iš 300 kryželių – 731 val. Prieš 7 m. buvau suskaičiavusi apie 200 išsiuvinėtų paveikslų (tiek didelių, tiek mažų). Dabar siuvinėju tik didelius, per metus tokių paveikslų, kurių kiekvieną sudaro apie 40 tūkst. kryžiukų, galima padaryti tris. Vidutiniškai per dieną dirbu 4,5 val., yra dienų, kai siuvinėjau 14 ir net 17 val. Nemėgstu be reikalo gaišti laiko parduotuvėse ar kur kitur, be to, kruopščiai planuoju laiką.

– Kaip taip tiksliai žinote?

– Aš pradedu darbą ir užfiksuoju laiką. Tai darau todėl, kad pradėjo klausinėti, kiek laiko siuvinėju. Jei sakysiu, kad tris mėnesius – kaip tada įsivaizduosite, kiek valandų per dieną, juk šiam malonumui laiką skiriu tik po darbo, todėl užrašau ne tik valandas, bet ir dienas.

– Rodėte schemą, ten vieni skaičiukai ir simboliai. Kaip nepaklystate skaičiuodama?

– Nėra jokio skaičiavimo, turiu savo sistemą ir nepadarau nė vienos klaidos. Raštas duotas kaip ir mezgimo raštui. Schemoje kiekviena spalva pažymėta numeriu, o ženklai reiškia siūlo numerį. Yra paveikslų, kuriuose 97 spalvos, kitame 47. Turiu regimąją atmintį ir mintinai žinau, koks skaičius kurią spalvą reiškia. Kad būtų patogiau, pasidariau stelažą, kuriame dabar beveik visa siūlų spalvų paletė. Negadinu siūlų, kad būtų taupiau, siuvinėju net keliais siūlais iš karto (keturiais ar net septyniais), o kiek siūlų – tiek ir adatų.

– Kiek kainuoja toks malonus pomėgis? Gal tai papildomas pajamų šaltinis?

– Tai brangus malonumas – vien siūlai kainuoja apie 75 Eur, medžiaga paveikslui – 15 Eur, o jei dar įskaičiuotum išlaidas elektrai ir pan., susidarytų visas šimtas. Paveikslų neparduodu, pomėgis toks stiprus – tik duokite medžiagas ir aš išsiuvinėsiu.

– Koks jausmas apima atliekant šį kruopštų darbą?

– Labai geras. Tai atpalaiduoja ir suteikia nusiraminimą. Mano paveiksluose jūs nerasite pykčio momentų, į juos sudėti vien tik geri jausmai. Manau, kad nepažįstu nei ilgalaikio liūdesio, nei depresijos. Man ypač brangus paveikslas – gėlių puokštė. Jame yra viena mažytė ryškiai geltona vieta, tik keli kryželiai, būtent jos siuvinėjimą ir nutraukė skambutis, pranešęs apie mamos mirtį – lyg šviesa tunelio gale, kuri užgeso. Ir ką jūs manote, ką po to, kai mes, keturi vaikai, susiskambinom, veikiau... siuvinėjau visą naktį, kol reikėjo išvažiuoti. Padedu siuvinį – pabliaunu, nusišluostau ašaras ir toliau siuvinėju. 

– Į klausimą, kas Jūsų laukia namuose, atsakėte vienu žodžiu – siuvinys. Ar lieka laiko draugams, kitoms pramogoms?

– Lieka laiko ir draugams, bet susitikimai suplanuoti iš anksto. Sugebu suderinti siuvinėjimą su bendravimu – su vienais draugais bendrauju dirbdama, su kitais prie kavos puoduko. Kai dirbau mokykloje, siuvinėdama dar testus pamokoms kurdavau. Suformuluoju mintis, bereikia sėsti prie kompiuterio ir užrašyti. Pašalinės mintys siuvinėjimui netrukdo, kartu ir filmus žiūriu, dažniausiai psichologinius detektyvus.

– Sakėte, kad kitas pomėgis siuvinėjimo kryželiu vietos neužims. Kokie ateities planai?

– Seniai noriu pradėti siuvinėti Isako Levitano paveikslą „Auksinis ruduo“, jis gan didelis – 500 iš 500 kryželių. Užbaigusi siuvinėti paveikslą „Žiema“, kurį sudaro 36 spalvos, imsiuosi siuvinėti gražios poros, o tada ateis laikas ir ilgai lauktam paveikslui.

– Ne naujiena, kad daugumą slegia niūrios nuotaikos, ko palinkėtumėte skaitytojams?

– Linkiu stiprybės, vilties ir tikėjimo.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode